Kaip bebūtų bloga, aš viską galiu

Šiandien prasideda 12 savaitė kai laukiame mažylio.

Su vyru nusprendėme susilaukti mažylio. Pirmas kartas buvo nesėkmingas, praradau kūdikėlį 11 savaičių. Bet šiandien esu laiminga.

Vieną rytą sumąsčiau padaryti vyrui pusryčius, ko paprastai nedarau, nes labai jau mane pykina. Tik pasiekus virtuvę, taip pasidarė bloga, kad vos pasiekiau savo lovą. Ilgai verkiau, kad vėl ir vėl man bloga ir negaliu savo vyro palepinti...
Gulėjau lovoje ir mąsčiau: motinystę taip aukštai iškelia, sudievina... Ir kodėl niekas neparašo knygos apie tai, kaip yra bloga neštumo metu, ko gali tikėtis ir ką reikėtų daryti?

Aš suprantu, dievinu ir laukiu, kada galėsiu pajausti savo vaikelį pilvuke, kada jis gims, bet šiandien aš grįžau po mėnesio į darbą (nes buvo "gresiantis": truputį per daug pakėliau ir atsisluoksniavo, kraujavau) Teko 2 savaites gulėti ligoninėje ir dar 2 namuose. Gydytoja nenorėjo išleisti, bet jau norėjau greičiau sugrįžti į savo ritmą, bet koks čia ritmas kai ryte vos išlipi iš lovos ir bėgi vemti, tąso, tąso ir galiausiai po 10 minučių išsivemi. Po to iki pietų vaikštau su bloga nuotaika ir apie maistą net galvoti yra bloga. Po pietų nuotaiką pagerėja iki vakaro kol vėl reikia eiti į "pačią maloniausia vietą" - tualetą. Aš ten jau net suoliuką pasistačiau, kad turėčiau ant ko rymoti...
O kur dar didžiulės krūtys, kurias skauda ir negalima prie jų net prisiliesti, bėgiojimas į tualetą su pilna šlapimo pusle...

Sakė, kad tai turėtų greitai baigtis, bet manęs tai neguodžia, nes man vis dar bloga. Net baisiausiam košmare nesapnavau, kad bus taip bloga, bet juk viskas dėl stebukliuko, kuris po 6 menesių turės gimti. Kaip bebūtų bloga, aš viską galiu!

mes moterys ir mes viską galim
stiprybės tau, tikrai viskas greitai pasibais visus rytinius blogumus pakeis augančio pilvelio spurdėjimas ir kraitelio pirkimo džiaugsmas

pati nepatyriau to "košmarėlio"...bet tave užjaučiu ir suprantu...galėsi savo mažuliui papasakot kada kaip kankinais kad jį turėtum
Sėkmės

Labai tave suprantu irgi rytas prasidėdavo ne pačiu mieliausiu ritualu ale va nuo 16sav kaip ranka nuėmė ir viskas, tada pradėjau jausti malonumą laukti savo džiaugsmo nors ir tada labai laukiau ir džiaugiausi kad esu

Dar truputeli pakentek, ir viskas pasibaigs (as pati netikejau, kad tas kosmaras kada baigesi ). Pamatysi, kaip bus smagu kai pageres. O kai pajusi pirmus judesiukus ...

Ne vyrą, o tave ir būsimą jūsų kūdikį reikia lepinti.
Labiau mylek save ir savo į pasaulį ateinantį kūdikį...

ka galiu tau pasakyti stiprybes ir istvermes pykinimas liausis ir galesi dziaugtis savo pilveliu kuriame gyvena begalinis gyvenimo dziaugsmelis tai mazutis zmogutis.

visom keturiom pritariu

Oi kaip tave suprantu. Man budavo bloga nuo ryto iki vakaro, vos prasibusdavau- pykina, o ir uzmigdavau su asarom akyse, nes istisai tasydavo. O jeigu prasibundi nakti i tualeta, tai vel viskas is pradziu . Kiekviena diena laselines, svoris krito, ligonine... Paskui gydytoja israse leidziamu vaistu, kai jau bus tikrai bloga, tai pati sau leidausi... Ir pasibaige visa tai tik antroje nestumo puseje. Gydytoja sake, kad tokiais atvejais jau daromas nestumo nutraukimas, nes kyla gresme mamos sveikatai, bet as kategoriskai atsisakiau ir dabar dziaugiuosi savo stebukliuku, labai aktyvia ir guvia mergyte. Pakentek, tikrai verta . Stiprybes jums.

Labai ačiū visom už palaikymą.
Šiandien jau mums prasidėjo 26 savaitė.
Tikrai yra nuostabu lauktis vaikelio. Tai neapsakomas jausmas.
Noriu pasakyti, kad per savo neštumą nepamirštume ir savo vyrų, nes aš be savojo tikriausiai neišgyvenčiau. Jis nuostabiausias. Atrodo, kad tik mes norime dėmesio ir užmirštame juos. Jiems taip pat yra sunku kai mato besikankinančią mamytę ir niekuo negali padėti. Mano vyrui tai yra sunkiausia.
Mažylis dažiausiai įsisiaučia tada kai aš jau snuduriuoju ir noriu miego. Kai prisiglaudžiu prie vyro ir jis jaučia labai stiprius judesiu, negali suprasti kaip aš galiu miegoti (nors man ir skauda), bet be to negaliu jau gyventi.
Beveik viską darome kartu su vyru. Mums po 25 bus rudenį, bet visi draugai (ypač jo) labai pavydi ir sako, kad jau pririštas ir t.t. O mano vyras sako, aš jų nesuprantu, kaip gali būti kančia kai jauti kūdikėlio širdies plakimą, judesius, kai žinai, kad su kiekviena diena artėja stebuklas prie kurio pats prikišai rankas.
Linkiu visoms mamytėms gyventi meilėje ir supratime savo šeimoje, nes tik meilėje gimsta šie nuostabūs stebuklai.

Visada jūsų besišypsanti J.

Sėkmės jum laukiant savo mažo stebuklėlio

kĄ TIK BEPERSKAITAU - VISKAS LABAI GRAŽU IR MIELA!!! O man atrodo kad besilaukiant to mažo stebuklėlio, to meilės angelėlio, net pykinimas turėtų būti mielas...