Labai būna svarbu, kad palaikytų tėtukas- rūpintusi ir palepintų 
laikykytes mamos...mum irgi visko buna,bijau net valgyt.... 
Perskaičiau J. žinutę ir tiek daug panašumų radau. Net susigraudinau skaitydama, bet ne todėl, kad ši moteris taip kankinosi, o todėl, kad privertė mane pažvelgti į save ir prisimint būsimą tėvelį - savo vyrą. Išties juk mes tik norim,kad jie mus lepintų, rūpintųsi ir pan. Ir dažnai nesusimąstom, kad ir jiem sunku, ir jie nervuojasi, bijo, išgyvena ir už save, ir dar už mamą...
Pasistengsiu mažiau skųstis savo vyrui ir apkrauti jį bloga savo nuotaika. Man, kaip ir J. pradžia nėštumo yra baisi - gresia persileidimas, pykina rytais, vakarais, naktim - vos ne 24 val.per parą. Prabundu naktį nuo to, kad pykina, esu labai irzli, dažnai apsiverkiu ir vis išsilieju ant tėvelio...tai taip nesąžininga.
Mano vyrą, kai sužinojo, jog laukiuosi ištiko lengvas šokas - mes taip seniai planavom vaikelį, taip jo laukėm, kad jis bijojo patikėti pirma laiko,bijojo apsidžiaugti, o po to nusivilti...Ir net dabar kai mane pykina, kai raitausi iš skausmo dėl pilvo skausmų, kai gydytojai prižiūri, jis bijo...ne patikėti, o suprasti, kad tikrai turėsim savo leliuką.Tokį, kokius matom pas kitus žmones, kokį matom žurnaluose ir per televizoriu...
Mano vyras dabar guli ant lovos ir skaito"Tavo vaiką" ir taip gera žinoti, kad jis šalia...todėl tikrai pasistengsiu,kad dažniau ( nors ir pro sukąstus danti) jis matytų mane besišypsinčia...
Ačiū J.už žinutę...Sėkmės Jums.
Pasistengsiu mažiau skųstis savo vyrui ir apkrauti jį bloga savo nuotaika. Man, kaip ir J. pradžia nėštumo yra baisi - gresia persileidimas, pykina rytais, vakarais, naktim - vos ne 24 val.per parą. Prabundu naktį nuo to, kad pykina, esu labai irzli, dažnai apsiverkiu ir vis išsilieju ant tėvelio...tai taip nesąžininga.
Mano vyrą, kai sužinojo, jog laukiuosi ištiko lengvas šokas - mes taip seniai planavom vaikelį, taip jo laukėm, kad jis bijojo patikėti pirma laiko,bijojo apsidžiaugti, o po to nusivilti...Ir net dabar kai mane pykina, kai raitausi iš skausmo dėl pilvo skausmų, kai gydytojai prižiūri, jis bijo...ne patikėti, o suprasti, kad tikrai turėsim savo leliuką.Tokį, kokius matom pas kitus žmones, kokį matom žurnaluose ir per televizoriu...
Mano vyras dabar guli ant lovos ir skaito"Tavo vaiką" ir taip gera žinoti, kad jis šalia...todėl tikrai pasistengsiu,kad dažniau ( nors ir pro sukąstus danti) jis matytų mane besišypsinčia...
Ačiū J.už žinutę...Sėkmės Jums.
QUOTE(Visada tik J. @ 2006 07 27, 08:51)
kai žinai, kad su kiekviena diena artėja stebuklas prie kurio pats prikišai rankas.
Tai kad ne tik rankas, ko gero
jooo,ir as visa tai patyriau,bet dabar tik geri prisiminimai liko 
o ir temeles autore jau tikriausiai supa ant ranku savo stebukleli 
o ir temeles autore jau tikriausiai supa ant ranku savo stebukleli
taip taip jau buna puikiai tave suprantu as patyriau ta pati 
bet mes MOTERYS ISTVERIAM
bet mes MOTERYS ISTVERIAM
suprantu visas,zinau kiek tenka iskesti,buvo labai bloga 
bet viska atperka kudikelio sypsena
bet viska atperka kudikelio sypsena
QUOTE(Visada tik J. @ 2006 04 19, 13:17)
Šiandien prasideda 12 savaitė kai laukiame mažylio.
Su vyru nusprendėme susilaukti mažylio. Pirmas kartas buvo nesėkmingas, praradau kūdikėlį 11 savaičių. Bet šiandien esu laiminga.
Vieną rytą sumąsčiau padaryti vyrui pusryčius, ko paprastai nedarau, nes labai jau mane pykina. Tik pasiekus virtuvę, taip pasidarė bloga, kad vos pasiekiau savo lovą. Ilgai verkiau, kad vėl ir vėl man bloga ir negaliu savo vyro palepinti...
Gulėjau lovoje ir mąsčiau: motinystę taip aukštai iškelia, sudievina... Ir kodėl niekas neparašo knygos apie tai, kaip yra bloga neštumo metu, ko gali tikėtis ir ką reikėtų daryti?
Aš suprantu, dievinu ir laukiu, kada galėsiu pajausti savo vaikelį pilvuke, kada jis gims, bet šiandien aš grįžau po mėnesio į darbą (nes buvo "gresiantis": truputį per daug pakėliau ir atsisluoksniavo, kraujavau) Teko 2 savaites gulėti ligoninėje ir dar 2 namuose. Gydytoja nenorėjo išleisti, bet jau norėjau greičiau sugrįžti į savo ritmą, bet koks čia ritmas kai ryte vos išlipi iš lovos ir bėgi vemti, tąso, tąso ir galiausiai po 10 minučių išsivemi. Po to iki pietų vaikštau su bloga nuotaika ir apie maistą net galvoti yra bloga. Po pietų nuotaiką pagerėja iki vakaro kol vėl reikia eiti į "pačią maloniausia vietą" - tualetą. Aš ten jau net suoliuką pasistačiau, kad turėčiau ant ko rymoti...
O kur dar didžiulės krūtys, kurias skauda ir negalima prie jų net prisiliesti, bėgiojimas į tualetą su pilna šlapimo pusle...
Sakė, kad tai turėtų greitai baigtis, bet manęs tai neguodžia, nes man vis dar bloga. Net baisiausiam košmare nesapnavau, kad bus taip bloga, bet juk viskas dėl stebukliuko, kuris po 6 menesių turės gimti. Kaip bebūtų bloga, aš viską galiu!
Su vyru nusprendėme susilaukti mažylio. Pirmas kartas buvo nesėkmingas, praradau kūdikėlį 11 savaičių. Bet šiandien esu laiminga.
Vieną rytą sumąsčiau padaryti vyrui pusryčius, ko paprastai nedarau, nes labai jau mane pykina. Tik pasiekus virtuvę, taip pasidarė bloga, kad vos pasiekiau savo lovą. Ilgai verkiau, kad vėl ir vėl man bloga ir negaliu savo vyro palepinti...
Gulėjau lovoje ir mąsčiau: motinystę taip aukštai iškelia, sudievina... Ir kodėl niekas neparašo knygos apie tai, kaip yra bloga neštumo metu, ko gali tikėtis ir ką reikėtų daryti?
Aš suprantu, dievinu ir laukiu, kada galėsiu pajausti savo vaikelį pilvuke, kada jis gims, bet šiandien aš grįžau po mėnesio į darbą (nes buvo "gresiantis": truputį per daug pakėliau ir atsisluoksniavo, kraujavau) Teko 2 savaites gulėti ligoninėje ir dar 2 namuose. Gydytoja nenorėjo išleisti, bet jau norėjau greičiau sugrįžti į savo ritmą, bet koks čia ritmas kai ryte vos išlipi iš lovos ir bėgi vemti, tąso, tąso ir galiausiai po 10 minučių išsivemi. Po to iki pietų vaikštau su bloga nuotaika ir apie maistą net galvoti yra bloga. Po pietų nuotaiką pagerėja iki vakaro kol vėl reikia eiti į "pačią maloniausia vietą" - tualetą. Aš ten jau net suoliuką pasistačiau, kad turėčiau ant ko rymoti...
O kur dar didžiulės krūtys, kurias skauda ir negalima prie jų net prisiliesti, bėgiojimas į tualetą su pilna šlapimo pusle...
Sakė, kad tai turėtų greitai baigtis, bet manęs tai neguodžia, nes man vis dar bloga. Net baisiausiam košmare nesapnavau, kad bus taip bloga, bet juk viskas dėl stebukliuko, kuris po 6 menesių turės gimti. Kaip bebūtų bloga, aš viską galiu!
Labai tave suprantu,nes pati taip jauciausi.Istvermes tau
Stiprybes
aha ir a zinau ka reiskia:) mums ir dar tik 13 savaiteliu o pykinimas niekur nedingsta,kartais buna taip sunku,kad net paverkiu 
bet nieko tikiun ka praeis
bet nieko tikiun ka praeis
