QUOTE(stripulis @ 2012 05 18, 23:54)
ada21, prieraišios tėvystės tema persikraustė į bendraminčius 
bet tik... tai, kad jūs esat savo vaikams ne autoritetas, vargu ar rodo, kad gyvenate su vaikais pagal prieraišios tėvystės principus
pyktis nėra bloga emocija. tai normali emocija. jei teigsime, kad pyktis - bloga emocija, tada bloga emocija yra ir džiaugsmas. O juk tai dar ne kraštutiniai dalykai emocijų skalėje. Vienas kraštutinumas ko gero būtų neapykanta, kitas - euforija. Va šitie dalykai ar labai daug gėrio duoda žmogui, nemanau.
Tačiau supykti ant vaiko dėl kažko yra labai normalu ir užtikrintai jo netraumuoja. Jei pyktis yra momentinis, susijęs su ką tik įvykusiu įvykiu ir nevirsta neapykanta, panieka ir patyčiomis.
Mamos pyktis (ne nevaldomi isteriniai pykčio priepuoliai, staugimas ir mušimas, o tiesiog pyktis) padeda vaikui susikurti savo pasaulio ribas. O ribos vaikam būtinos, pirma, kad jaustųsi saugūs (jaučiasi saugūs, gerbdami savo tėvus, jausdami, kad jie autoritetas, nes tik autoritetas gali suteikti saugumą), antra, kad sugebėtų gyventi visuomenėje (o vargu ar dažnas žmogus planuoja savo vaikus auginti vienkiemy, neleisti nei į darželį, nei į mokyklą, nei su kuo nors bendrauti).
Jei jūs pykstate, kad vaikas susikraustė su batais ant sofos, tai visai nereikia to savo pykčio slopinti ir savęs auklėti. Griežtesnė intonacija, parodanti, jog jūs tuo nesimėgaujate, gali ir pagelbėti
Ir vaiko atsakymas, kad jis ne namie, o važiuoja su fūra - gali būti tik mėginimas išbandyti jūsų nustatytas ribas, o gali jau būti tam pačiam vaikui tik žalą darantis įžūlumas, kai vaikas žino, kad jūs nesugebėsite pakovoti dėl savo teisių.
pagyvenus - dėl lovos: aš tikrai nekločiau paaugliui lovos. Jei jis mano, kad lovos nereikia kloti, tegu ji ir lieka nepaklota. Kaip sakėt, kad namų taisykles reikia derinti pagal juose gyvenančius, tai jūs juk nederinat pagal paauglį. Priderinot pagal save vis tiek, nes jums svarbu, kad lovos būtų paklotos, todėl prieinat iki būtino paklojimo net skriausdama save
beje, aš irgi nekloju lovos. kiek žinau, taip daugiau šansų išnaikinti dulkių erkutes. ir niekas dėl to namuose nenukenčia... prieš svečius pasiklojam, bet jie kasdien pas mane nesilanko, tai iš esmės lova dažniausiai lieka nepaklota ir vėdinasi kiaurą dieną. o kad kločiau paauglei - hrrrrr...

bet tik... tai, kad jūs esat savo vaikams ne autoritetas, vargu ar rodo, kad gyvenate su vaikais pagal prieraišios tėvystės principus

pyktis nėra bloga emocija. tai normali emocija. jei teigsime, kad pyktis - bloga emocija, tada bloga emocija yra ir džiaugsmas. O juk tai dar ne kraštutiniai dalykai emocijų skalėje. Vienas kraštutinumas ko gero būtų neapykanta, kitas - euforija. Va šitie dalykai ar labai daug gėrio duoda žmogui, nemanau.
Tačiau supykti ant vaiko dėl kažko yra labai normalu ir užtikrintai jo netraumuoja. Jei pyktis yra momentinis, susijęs su ką tik įvykusiu įvykiu ir nevirsta neapykanta, panieka ir patyčiomis.
Mamos pyktis (ne nevaldomi isteriniai pykčio priepuoliai, staugimas ir mušimas, o tiesiog pyktis) padeda vaikui susikurti savo pasaulio ribas. O ribos vaikam būtinos, pirma, kad jaustųsi saugūs (jaučiasi saugūs, gerbdami savo tėvus, jausdami, kad jie autoritetas, nes tik autoritetas gali suteikti saugumą), antra, kad sugebėtų gyventi visuomenėje (o vargu ar dažnas žmogus planuoja savo vaikus auginti vienkiemy, neleisti nei į darželį, nei į mokyklą, nei su kuo nors bendrauti).
Jei jūs pykstate, kad vaikas susikraustė su batais ant sofos, tai visai nereikia to savo pykčio slopinti ir savęs auklėti. Griežtesnė intonacija, parodanti, jog jūs tuo nesimėgaujate, gali ir pagelbėti

Ir vaiko atsakymas, kad jis ne namie, o važiuoja su fūra - gali būti tik mėginimas išbandyti jūsų nustatytas ribas, o gali jau būti tam pačiam vaikui tik žalą darantis įžūlumas, kai vaikas žino, kad jūs nesugebėsite pakovoti dėl savo teisių.
pagyvenus - dėl lovos: aš tikrai nekločiau paaugliui lovos. Jei jis mano, kad lovos nereikia kloti, tegu ji ir lieka nepaklota. Kaip sakėt, kad namų taisykles reikia derinti pagal juose gyvenančius, tai jūs juk nederinat pagal paauglį. Priderinot pagal save vis tiek, nes jums svarbu, kad lovos būtų paklotos, todėl prieinat iki būtino paklojimo net skriausdama save

beje, aš irgi nekloju lovos. kiek žinau, taip daugiau šansų išnaikinti dulkių erkutes. ir niekas dėl to namuose nenukenčia... prieš svečius pasiklojam, bet jie kasdien pas mane nesilanko, tai iš esmės lova dažniausiai lieka nepaklota ir vėdinasi kiaurą dieną. o kad kločiau paauglei - hrrrrr...

