I istorija.
Maziu pradejom sodinti ant puodo vos tik pradejom apskritai sodinti, t.y. sulaukus 6 men. Sededavo kuo puikiausiai ir ilgiausiai, tik zaislu reikdqvo. Aisku, pats pasiprasyti ismoko gal apie kokius 1,5 metukus. Iki to laiko ryte atsikelus ir po pietu, padarydavo, kitaip sakant, jei sodini, tai padaro, ritualas aiskus, bet pats dar turejo priaugti iki suvokimo kas yra slapios kelnytes ir kam tas puodas. O nakti pats pradejo nebeleisti deti sauskelniu, nors lovyte daznai slapia budavo (teisingiau, neperslampamas paklotukas), bet isaugo ir ta reikala. Tiesa, turejom tokia beda, kad jei sodini nakti ant puodo, tai baisiai pykdavo...
II istorija.
Dukryte irgi pradejom sodinti nuo 6 men., bet ji kaip igelta sokdavo no to podo. Tai per prievarta nevertem. Paskui net nepastebejom, kaip pati, megdziodama broli, pradejo viska prasytis, buvo vos virs metuku (tiksliai nebepasakysiu kada net). Aisku, dabar dar visko pasitaiko (tuoj bus 2 metukai), bet jau sauskelniu seniai nebeperkam

. Net nakciai nebededam, tik reikia biski pabudeti, kad ant puodo pasodinti. Uztat viska daro kaip didele: liepia pasodinti ant klozeto ir iseiti (cia diena, ne nakti)

Faktas, kad atpratinimo nuo sauskelniu procesui reikia laiko ir kantrybes. Bet na ir kas, kad tos kelnytes ar lovyte suslampa, o kaip kitais supras

. Sekmes ir jums!