Siela

O ar aš teigiau, kad rašai apie save?
Papildyta:

Ar vadinsies, ar nesivadinsi kataliku, šansas sugrįžti (?) pas Dievą nuo to nepriklauso.
Beje kaip pati apibrėžtum, kas yra katalikas? Manyčiau, jog visų pirma tas, kuriam visgi priimtinas KB mokymas. Praktikavimas ar ne - čia atskira kalba, bet vien krikšto vargu ar pakanka, nes tai daugeliu atveju būna tėvų ar senelių sprendimas, o ne konkretaus žmogaus (vaiko, kūdikio).
Papildyta:

Nereikėtų taip apibendrinti, nes kiekvienas dvasininkas - atskiras žmogus. Yra sočiai net ir katalikų kunigų, kurie tikėjimą "pateikia" kaip džiugų dalyką. Kita vertus, tikėjimas būtų paviršutinis, jei būtų priimtinas tik tol, kol glosto pagal plauką ar kol skamba džiugios giesmės. Juk jis neapsaugo nuo problemų - tik padeda jas spręsti, taigi tikėjimas neturėtų būti sietinas vien su nesibaigiančia švente.
Papildyta:

Klysti. Tikėjimą aš pasirinkau pati - vien tai, jog mano tėvai katalikai, o aš ne, šį tą turbūt sako. Beje tikėjimo primesti netgi ir neįmanoma - daugų daugiausia religiją... Neįmanoma pasyviai perimti tikėjimo, nes jis jau savo esme reikalauja apsisprendimo.

Atsiprašau, bet šiek tiek prajuokinai. Nereikia taip iškart įsižeisti. Juk kalbėjau ne apie tai, kas asmeniškai Tau yra Dievas ar pan. Tiesiog norėjau paoponuoti, nes religija nebūtinai yra tik vedlys nieko neišmanančiai "bandai" - jei į tą "bandą" ateini sąmoningai, pasvėręs visus "už" ir "prieš", kitaip tariant, jei tikėjimas, o ne tradicija atveda į religiją, tai nėra nei primestas, nei dar koks nors baisuokliškas dalykas., dar daugiau - gali atpažinti tas pačias tiesas, kurias jau atradai ir pamatyti, kad tai, kas po išoriniu "luobu", yra be galo tau artima.

Ir dar vienas pastebejimas, nebutina konra-atrasineti i kiekviena pastaba, nes tuo nepasirodys kad daugiau ismanai ar esi nenugincijamai teisi, ar ne

Zinai, toki posaki "zianau, kad nieko nezinau"... tai va jis yra labai geras tuo, kad kuo daugiau zmogus zino, tuo maziau skelbiasi zinas...

Ir jei ne paslaptis tai, koks Tavo tikejimas (si zodi, kaip jau minejau, vartoju religijai apibudinti)?

Ne paslaptis - kaip jau esu minėjusi DAUG kartų, esu krikščionė, o tokios info apie mane, manyčiau, šiam forumui per akis.

Tai Smalsute, kas gi vis tik yra siela?Ar manai, jog siela gali buti KRISCIONISKA arba INDUISTISKA arba BUDISTISKA?

Mano pasulėžiūroje tokio susiskaldymo nėra, o siela man yra tai, ką Tu turbūt vadini "krikščioniška siela". Tai anaiptol nereiškia, jog tos "krikščioniškos sielos" neturi budistas ar induistas. Žinau, kad nepritarsi, bet ir ginčytis yra beprasmiška.

Na taip - tau siela yra tai.... kas kazka kazkaip vadina.Todel ir klausiu kas tai yra?
Jei as paklausciau kas yra NAMAI - ar atsakytum tokiu paciu budu?Man namai yra vieta, pastatas, kur as gyvenu, miegu, valgau, skaitau ir uzsiimu visa kuo, kuo uzsiimama namuose.NA ir t.t.
Tai taip ir nesuprantu koks tavo tiesioginis atsakas.Ka turi galvoje rasydama -
o siela man yra tai, ką Tu turbūt vadini "krikščioniška siela".
Ir is kur tu zinai ka as vadinu siela ir koks mano supratimas apie siela?
Gincytis as nesiruosiu - manau kad del tavo isankstinio nusistatymo ir gaunamos informacijos isoreje ir kyla tendencija gincytis...Turiu savo nuomone, kuria issakau.BE to as nerasau todel, kad ieskau pritarimo, as rasau, nes gyvenu tuo, ka rasau - tai mano isitikinimu sistema, pagrysta isgyvenimu kurie plaukia is mano tikejimo.
Siuo metu SIELA suprantu kaip Visatos Inteligencijos dali, kuri turi savo energija, kuria as vadinu DVASIA.O ka tu manai?

cia as nusilenkiu

Beskaitant apie siela pamaniau, kad sis zodis juk gali tureti daug reiksmiu... Pvz. "vakarelio siela" tai toks zmogus, kuris tarsi suteikia, priduoda nuotaikos, ypatingos auros ar atmosferos kazkokiam vakareliaui... "grupes siela" tai velgi kazkuris dominuojantis asmuo, kurias tasri nukreipia ir visa gere vekti tam tikra linke???

Taip pat ir zmoguje galima pazvelgti tokiu kampu: siela yra tai, kas "ipucia" kazkokios energijos zmogui, padaro ji vienokiu ar kitoku (t.y. tarsi suformuoja jo savybes, budo bruozus)...

Ar vykusiai palyginau? (Cia tik kaip viena is galimu palyginimu, nes kai ka ir zodziai sunku nupasakoti).

Siaip zodis siela yra gana populiarus ir visos prasmes turi kazkokia reiksme ir net kai kurios panasumu...
Papildyta:
Cituoju kai kurias mintis:

Tai, ką mes vadiname civilizuota sąmone, tvirtai atsiriboja nuo pagrindinių instinktų. Bet tie instinktai neišnyko. Jie tik prarado ryšį su mūsų sąmone ir yra priversti pasireikšti netiesiogiai - fiziniais neurozių simptomais ir kitais įvairiais netikėtumais, pavyzdžiui, nepaaiškinamomis nuotaikomis, netikėtu užmiršimu ar kalbos klaidomis.

Žmogus nori tikėti esąs savo sielos šeimininkas. Bet jis negali kontroliuoti savo nuotaikų ir emocijų, jis negali suvokti begalinės daugybės slaptų kelių ir būdų, kuriais pasąmonės veiksniai įsiskverbia į jo gyvenimo tvarką ir sprendimus, taigi, negali būti ir paties savęs šeimininkas. Pasąmonės faktorių egzistavimą sąlygoja archetipų autonomija. Kad nematytų savo skilimo, šiuolaikinis žmogus ginasi vadinamąja pertvarų sistema. Tam tikros išorinio gyvenimo ir jo paties elgesio sferos laikomos nelyg atskiruose stalčiuose ir niekada viena su kita nesusiduria.

Kaip tik šis vidinis konfliktas leido pirmiesiems krikščionims tikėtis ir laukti greitos šio pasaulio pabaigos, o budistams - atsisakyti visų žemiškų troškimų ir siekių. Šie esminiai atsakymai būtų buvę tiesiog savižudiški, jei jie nebūtų susieti su savitomis dvasinėmis ir moralinėmis idėjomis ir praktikomis, kurios sudaro abiejų religijų didžiausią dalį ir kurios kažkiek modifikavo radikalų pasaulio neigimą.

Būtent religiniai simboliai suteikia prasmę žmogaus gyvenimui. Pueblo indėnai tiki esą Tėvo Saulės sūnūs, ir tas tikėjimas suteikia jų gyvenimui perspektyvą (ir tikslą), kuris siekia kur kas toliau negu jų ribota egzistencija. Jis atveria didžiulę erdvę atsiskleisti asmenybei ir leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą. Taigi jų padėtis nepalyginamai geresnė negu civilizuoto žmogaus, kuris žino, kad yra (ir liks) niekas daugiau, tik pasigailėtinas vargšas, neturintis jokios gilesnės gyvenimo prasmės.

Būtent platesnės savo egzistencijos prasmės suvokimas iškelia žmogų aukščiau noro tik gauti ir išleisti. Jei šv.Paulius būtų tikėjęs, kad tėra keliaujantis kilimų audėjas, jis tikrai nebūtų tapęs tuo, kuo tapo. Tikrasis ir prasmingas jo gyvenimas kilo iš vidinio įsitikinimo, kad jis yra Dievo pasiuntinys. Galima jį apkaltinti didybės manija, bet toks požiūris nublanksta prieš istorijos liudijimus ir vėlesnių kartų įvertinimą. Jį užvaldęs mitas padarė jį didesnį nei paprastas amatininkas.

<http://perkunas.vtu.lt/psichologija/pasamone/pasamone11.html>

"II. „Kūnu ir siela vienas asmuo“

362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Biblinis pasakojimas tą tikrovę išreiškia simboline kalba, tvirtindamas, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievo sumanytas buvo visas žmogus.

363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę226 arba visą žmogaus asmenį227. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia228 ir vertingiausia229, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.

364 Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ orumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove:230

Kūnu ir siela būdamas vienas asmuo, žmogus savo kūniškąja būtimi vienija medžiaginio pasaulio elementus, kurie per jį tampa išaukštinti ir laisvai šlovina Kūrėją. Todėl žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo; atvirkščiai, savo kūną reikia laikyti geru ir gerbti, nes jis buvo Dievo sukurtas ir bus prikeltas paskutiniąją dieną.231

365 Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“;232 vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.

366 Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas233 – ji nėra tėvų „padarinys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;234 ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.

367 Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo.235 „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui236 ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu.237

368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą238 prasme."



"33 Žmogus: atviram tiesai ir grožiui, suvokiančiam moralinį gėrį, savo laisvę ir sąžinės balsą, trokštančiam begalybės ir laimės žmogui iškyla Dievo buvimo klausimas. Tuose dalykuose jis pastebi savo dvasinės sielos ženklus. Žmogaus siela, ta „jo nešiojama amžinybės sėkla, kuri nesuvedama į gryną medžiagą“,10 negali turėti kitos pradžios, kaip tik vieną Dievą."



(Katalikų Bažnyčios Katekizmas)

Na tai kokios isvados ir tavo, o ne katekizmo...?
Kaip paaiskintum 5 metu vaikui, kas yra siela, dvasia ir kokie esminiai skirtumai?Nuo knygos nurasineti nera sudetinga - apgink sava nuomone... prasau...

O kaip Tu paaiškintum 5 metų vaikui, kas yra pvz. kubinė skaičiaus šaknis? Kai turėsiu savo vaikų, tada ir pradėsiu galvoti, kaip jiems paaiškinti, kas yra siela, o kol kas bendrauju daugiausiai su suaugusiaisiais (kaip antai su Tavimi), tai tokio poreikio lyg ir nėra. Gaila žinoma, kad mano citata pasirodė persudėtinga (jei apskritai nepasididžiavai perskaityti).

Siela yra Dievo kūrinys, kuris jokiu būdu nėra Jo dalis (viskas, kas sukurta, yra sukurta iš nieko, o Dievas nėra niekas). Ji taip pat nėra tobuloji žmogaus dalis (t.y. kūnas - blogis, siela - gėris; tokio supriešinimo šia prasme būti negali). Žmogaus siela yra dvasinė, todėl "siela" ir "dvasia" galima būtų vartoti ir kaip sinonimus. Jei Tau būtini esminiai skirtumai, tai sielos sritis - daugiau protas, dvasios - jausmai, pati gyvybė ("protas" ir "jausmai" čia vartoju dvasine, jokiu būdu ne kūniškąja prasme).
Papildyta:

Įdomu kodėl kitiems iš knygų nurašinėti yra normalu (ir netgi Tau nekliūva), o man - mat "perlengva" , juolab kad dažniausiai kalbu savais žodžiais. Koks buvo klausimas - toks ir atsakymas.

P.S. Tavo "lotuliukai" kartais visiškai ne vietoje. Kad manęs nemėgsti, niekam čia ne paslaptis, bet ar būtina kaskart tai pabrėžti?