QUOTE(Melinda @ 2006 10 10, 21:51)
o mes isvis su vyru galvojom galvojom ir sugalvojom kad reikia vaziuoti i anglija bandyti pradeti ten gyvenima is naujo.gal veliau ir apie kita vaikeli minciu atsiras...lietuva per maza ir visada atsiras zmoniu kurie primins apie sia nelaime...o man dabar atejo toks periodas kada nebenoriu apie tai kalbeti ir prisiminti.zinoma,visada viskas man galvoje ir taip bus visa laika,bet su kitais vengiu apie tai kalbeti.pavargau galvoti, isvedzioti, ieskoti kaltu ir kazka kaltinti.lauktis kito vaikelio dar negaliu.per didele baume.o kiek zinau is daktaru po gimdymo labai lengva pastoti vel:)praktiskai is pirmo kato gaunasi kone visiems:)nezinau ar tai gerai, ar blogai...
sekmes visoms ir ypac besilaukiancioms mazyliu...
aciu uz neikainuojama pagalba.dar susirasysim:)
sekmes visoms ir ypac besilaukiancioms mazyliu...
aciu uz neikainuojama pagalba.dar susirasysim:)
Melinda, jei išvažiuosit su vyru, nedink iš SM. Parašyk kaip sekasi. Manau vienaip ar kitaip esame surištos netekties mazgeliu. Ir tie pasikalbėjimai suartina. Kartais pagalvoju, gal kasdien su kažkuria prasilenkiam ir nepažįstam viena kitos, tačiau čia visos vieną kitą tikrai gerai pažįstam, žinom viena apie kitą gal daugiau nei kai kurie draugai.
Papildyta:
QUOTE(<Kiss> @ 2006 10 11, 08:49)
zinau kad as cia ne prie ko,bet kartais paskaitau,labai greit susigraudinu ir dingstu is cia...mano mama pries daug metu(pries mane)irgi neteko kudikio,7men nestumas buvo,bet vis dar prisimena 
anais laikais niekas kunelio neatiduodavo,todel liko tik prisiminimas...
o as auginu vaikeli su visiska negalia,kai buna blogai,galvoju kodel dievulis nepasieme jos mazytes,kodel ji turi matyti sveikus vaikus ir nieko negaleti...o kai apsiraminu,apsikabinu ja ir galvoju kad dabar,po 9 metu su ja nemokeciau gyvent be jos,be jos priepoliu,be jos isterisko klyksmo,be sauskelniu,be trinto maisto,be viso to...zinau kad as esu jos kojytes,jos rankytes,kad mes turim viena bendra gyvenima,ji yra dalis manes,o as dalis jos...
atsiprasau kad ilindau cia pas jus,bet tikrai,is visos sirdies noriu jums palinketi sekmes,graziu kudikeliu,juk negali buti visada viskas blogai...
anais laikais niekas kunelio neatiduodavo,todel liko tik prisiminimas...o as auginu vaikeli su visiska negalia,kai buna blogai,galvoju kodel dievulis nepasieme jos mazytes,kodel ji turi matyti sveikus vaikus ir nieko negaleti...o kai apsiraminu,apsikabinu ja ir galvoju kad dabar,po 9 metu su ja nemokeciau gyvent be jos,be jos priepoliu,be jos isterisko klyksmo,be sauskelniu,be trinto maisto,be viso to...zinau kad as esu jos kojytes,jos rankytes,kad mes turim viena bendra gyvenima,ji yra dalis manes,o as dalis jos...
atsiprasau kad ilindau cia pas jus,bet tikrai,is visos sirdies noriu jums palinketi sekmes,graziu kudikeliu,juk negali buti visada viskas blogai...
<Kiss>, Jolaxus teisi, nėra reikalo atsiprašinėti. Visas mus nuskriaudė ir visų mūsų bėda yra skaudi. Manau, kiekviena iš mūsų svarstom - o kas būtų, jeigu būtų. Gal ir gerai, jog nežinom, kas būtų, jei būtų.
