QUOTE(Melinda @ 2006 10 17, 16:01)
kai pagalvoju,jau siuo metu turejau tureti savo mazyte ant ranku,namai turejo buti pilni zaislu,vaikisku rubeliu ir visokiu kitokiu daikteliu, ir...kudykelio balso...:)kaip butu gera...kazin koks tai jausmas?
turbut dabar man dar sunkiau nei pradzioje,nei tada,kai suzinojau baisia naujiena...dabar as suvokiu slykscia realybe,tik dabar, kai turiu supti savo dukryte ant ranku...o is tikruju vaziuoju pas ja ant kapelio.iki siol turbut atsisakiau viska suprasti ir gyvenau isbraukusi visa ta tarpsni is savo gyvenimo...gyvenau lyg niekada nebuciau nesiojusi tos mazos gyvybes savyje...bet dabar jau suprantu...
turbut dabar man dar sunkiau nei pradzioje,nei tada,kai suzinojau baisia naujiena...dabar as suvokiu slykscia realybe,tik dabar, kai turiu supti savo dukryte ant ranku...o is tikruju vaziuoju pas ja ant kapelio.iki siol turbut atsisakiau viska suprasti ir gyvenau isbraukusi visa ta tarpsni is savo gyvenimo...gyvenau lyg niekada nebuciau nesiojusi tos mazos gyvybes savyje...bet dabar jau suprantu...
Deja, bet tokių dienų bus daug. Pirmosios Kalėdos be savo stebukliuko, pirmosios Velykos ir t.t. Bet kokią šventę vis užgoš mintys, kad turėjom būti tryse, turėjom būti graži ir laiminga šeima. Ir tas laiko skaičiavimas, kad va mano mažylei jau būtų tiek, kad ji jau turbūt mokėtų tai ir tai, būtų tokia ir tokia. Ši žaizda turbūt niekada neužsitrauks, tad teks išmokti su tuo gyventi.