Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Labai labai labas visom,
Savo istoriją pasakojau "gimdymo istorijose" (viena istorija labai liūdna, kita labai linksma... Ačiū Dievui...). Gal būt, kažkuri iš jūsų skaitėte... Bandysiu atsakyti į pagrindinį šios temos klausimą " kaip išgyventi?". Manau, kad jau galiu atsakyti, nuo mano netekties jau praėjo bevei 9 metai...

Visų pirma, reikia suvokti, kad ne jūs vienos tą netektį išgyvenate. Daugeliu atveju, yra bent keli žmonės, kurie jaučia tą patį kaip ir jūs. Dažniausiai tai jūsų vyrai (angeliukų tėveliai), jūsų tėvai, vyro tėvai ir t.t.... Patikėkit, jų skausmas ne mažesnis. Bet prie jų skausmo prisideda dar ir rūpestis kas bus su jumis...
Antra. Reikia nustoti ieškoti kaltų. Buvo laikas, kai aš galvojau, kad klysta ne tik žmonės, ne tik gydytojai, bet ir Dievas... Kaltindamos kažką jūs pačios sudarot dirbtinę terpę neapykantai bujoti. Neapykanta neleis jums atsigauti niekada...
Trečia. Reikia nustoti gailėti saves. Buvo momentas kai aš klausdavau svęs: "Kodėl?", "Kodėl man taip atsitiko?", "Kodėl visi bando mane raminti, negi jie nemato kaip man skauda?..", Kodėl jie manęs nesupranta?..", "Kas kaltas dėl mano vaiko mirties?...", "Kada baigsis šis košmaras?..", "Kaip dabar man reiks gyventi?..", "Už ką mane taip baudžia?" ir dar milijoną visokių panašių klausimų. Vieną dieną aš supratau, kad aš per daug įsijaučiau į netektį, netekties skausmą ir, kad man labai labai savęs gaila. O pagrindinė mano tokios būsenos priežastis, tai yra dukrelės mirtis, nuėjo į antrą planą... Tada aš pasijutau egoisčių egoiste... Kaip aš galiu gailėtis savęs, kaip galiu taip save taip sureikšminti?.. Man atrodė, kad tai ne gedėjimas, o grynų gryniausias egoizmas.
Ketvirta. Nereikia malšinti netekties skausmo. Pabandykite paaiškinti sau kas yra tas skausmas kurį dabar jaučiate. Man tai - viskas kas liko po mano dukrelės (kapelio aš neturiu), vadinasi tai meilė... Vadinasi tai mano turtas. Pagalvokite, kas būtų jei vieną dieną jūs to skausmo nejaustumėte? Jei aš nejausčiau to skausmo, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl niekad nemalšinu to skausmo. Aš su juo susigyvenau, prisjaukinau jį, todėl jis manęs nebedrasko, nebesprogdina manęs iš vidaus. Savo dukrelę aš prisimenu kiekvieną mielą dieną ir kai suskausta aš jai nusiunčiu gerą mintį, palinkėjimą ir būtinai nusišypsau...
Penkta. Kai jau praeis kažkiek laiko nebijokite būti nors truputį laimingos. Aš visad sau sakau, kad vaikai bus laimingi, kai laimingos bus jų mamos. Esu įsitikinusi, kad ir jūsų angeliukai, kai ir visi vaikučiai, norėtų jus matyti laimingomis ir kartas nuo karto pakeliančias besišypsančius savo veidus į dangų...

Jau praėjo, sakyčiau, netrumpas laiko tarpas nuo mano netekties, o aš pati išgyvenau visokias netekies ir gedulo stadijas. Dabar aš tikrai labai drąsiai galiu teigti, kaš aš esu laiminga. Turiu antrą dukrelę. Ką tik atšventėm jos šeštąjį gimtadienį. Dirbu, mokausi ir tikrai labai labai gyvenu.
Pabaigai galiu pasakyt, kad patirta skaudi netektis mane išmokė pamatyti, pastebėti net mažiausias, tiesiog mikroskopines laimės daleles. Kartais laimė skraido ore mažytėmis žiedadulkėmis. Tiesiog įkvėpkite ir pajausite kaip kvepia laimė... Linkiu nebijoti būti laimingomis. Ką galit žinoti, gal tas laimės dulkeles jums siunčia jūsų angeliukai, gal tai jų dovana už jūsų meilę?...
Būkit stiprios. Aš su jumis...

labai ačiū visoms už linkėjimus ,savo gimdymą aprašysiu istorijose,esu rekordininkė
O pastojau aš po metų,per pirmą sūnelio gimtadienį jau buvau nėščia.

Tarytum skaitau savo mintis, lygiai taip pat ir aš galvojau, prieš pastojant. Bijojau baisiai, abejojau ar sugebėsiu taip mylėti, ar nebandysiu lyginti, o jei gims berniukas. Man atrodė, kad pastojusi, aš tik bandysiu susigrąžinti tai, kas iš manęs buvo atimta. Pastojau praėjus pusmečiui po netekties, išgyvenau tikrą jausmų audrą, abejojau, keikiau save, kad paskubėjau. Bet kai pamačiau tą mažą žirniuką ekrane, jo plakančią širdelę, supratau, kad myliu jį beprotiškai ir nesvarbu, kas tai berniukas, ar mergaitė. Bet tai nereiškia, kad nustojau ilgėtis savo dukrytės, tas ilgesys turbūt išliks amžiams. Stengiuosi galvoti, kad mūsų išsiskyrimas laikinas ir mes dar, atėjus laikus, susitiksim.
Papildyta:
-Lauryte-, turbūt kiekvienai iš mūsų pačiai reikia praeiti visus tuos etapus. Kol kas dar negaliu nustoti pykti, nors net nežinau ant ko pykstu, gal ant pačio gyvenimo. Kol kas per sunku nustoti savęs klausti "kodėl?" Gal su laiku tai praeis, gal tada, kai laikysiu savo stebuklą ant rankų ir ateis tas susitaikymas, o šiuo momentu negaliu. Vis dar labai skauda. Nors ir gyvenu, šypsausi, bet širdis dažnai verkia. Todėl ir ateinu čia, pasiguosti, išlieti savo jausmus, nes čia žinau, kad mane supras. Aplinkiniai jau turbūt seniai galvoja, kad aš susitaikiau su viskuo, nes slepiu nuo jų savo jausmus, bet taip nėra.

labai labai labai grazus kapelis.as irgi norejau kazka panasaus padaryti,bet tie angeliukai labai brangus.tiek pinigu neturejome.gal gali isduoti paslapti su kuo tie zodziai ant zemes parasyti?

Lauryte, nuostabiai čia viską aprašei. Juolab viskas pereita ir pergyventa. Tiesiog noris išsikabinti juos kažkur prieš save ir jų pagalba kovot su savigaila, savigrauža ir ilgesiu. Dėkoju Tau, tai tikroji pagalba mamytėms brendančioms iš liūdesio liūno. Matau, kad tu esi stipri ir pasirinkai teisingą kelią kildama iš sunkaus skausmo. Pritariu, kad nereikia savęs gailėtis. Pritariu, kad nereikia nieko kaltinti, pritariu, kad reikia susigyvent su ta netektim ir liūdesiu. Tik dar sunku tai padaryti, bet manau visoms mums pavyks!

Aš labai labai to linkiu visoms angeliukų mamytėm. Tik pradėkite tikėti savimi, pradėkite norėti gyventi ir nustokite save ir kitus raminti, kad gyventi dar negalite, kad dabar dar per daug skauda... Jau sakiau, kad tas skausmas nesumažėja ir kuo anksčiau pradėsit stotis tuo greičiau atsigausite. Viskas priklauso nuo jūsų pačių, neleiskit tam skausmui jūsų valdyti, neleiskit jam nugalėti. Būkit stiprios.

ačiū
jau visiems išpasakojau, jau ir aplink (kituose kapeliuose) pilna tokių stiklinių akmenukų
jie pirkti Maximoje, Senukuose ir Visakas už 1 Eurą parduotuvėse. Ten stikliniai skmenukai. Labai gražiai (bent man ir dar keliems žmonėms) atrodo, kai saulė pašviečia, tai labai žiba. Jie skirti dekoravimui. Maišelis kainuoja nuo 3,5 Lt. Ten yra gal 12-14 maišelių
Yra visokių spalvų, tik raudona yra patys brangiausi, aš iš jų dariau mažą širdelę, kur Angeliukas viduryje miega
Norėjau kitokio paminkliuko, bet pasakė, kad Lietuvoj niekas negali padaryti, paskui pasidariau kitokį maketą, sako 10 tūkstančių... Galiausiai turėjau rinktis paprastesnį, tai braižiau gal kokią savaitę, dariau iš plastelino, paskui su dailininkų pakoregavom, kad techniškai galėtų padaryti, paskui su vyru kelias savaites ieškojom Angeliuko...
Buvo ilga kelionė per kopas. Viskas užtruko 4 mėn. Bet padarėm... Norėjau kitokio, bet koks yra jau toks... Suėjo visos santaupos ir dar pusę skolinomės...

"Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kuris, pamynęs svajones, link skausmo bėga.
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Kurs vietoj džiaugsmo rinksis liūdesio sermėgą.

Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Ir stebukle įžiūri kerštą, pyktį, gėdą...
Esi, buvai ir būsi tik žmogus,
Bet gal tai ir geriau, nei būti niekuo...

Tyla...
Užgožianti net balsą
Sąžinės manos...

Rasa...
Lyg ašara nukrinta
Ant senos žaizdos.
Gal aš nuodėmėj
Lyg pelkėj nelemtoj?

Bet aš stiebiuos, keliuos...
Ir tuo pakilsiu,
Tuoj...

Aš noriu pasislėpti nuo tamsos,
Kurioj aš išnykstu,
Ir tampu niekuo.
Nebeišgirst tylos,
Kuri tik primena,
Kad vėl visi mane palieka.

Aš trokštu eit
Tolyn... Į niekur...
Kur nėr tylos, tamsos...
Kur nėr žmonių,

Kurie ir vėl mane palieka..."

(Indrė Paulauskaitė)

as irgi is pradziu norejau statuleles angeliuko.pasake kad daro tik is marmuro nes kitas akmuo nelaikys tokiomis oro salygomis kokios buna lietuvoje.pasiule uz 5000lt.tokiu pinigu neturejom.be to kazkaip pamanem kad neverta labai brangaus daryt. jusu vaikelis visgi gyveno bet kelias dieneles,o mano kai kurie pazystami net nezinojo kad as laukiausi.mums ji buvo labai brangi,bet nebutinai statyti brangu paminkliuka(cia as apie savo atveji kalbu).todel nuvaziavo i mosedi(ten akmenu krastas ir paminklai pigus)ir uzsakem uz mazdaug 2000lt reljefini.daviau pavyzdi ir mane uztikrino kad padarys butent toki kokio prasau.laukem apie menesi.vis issisukinejo,uzkalbinejo dantis.pasake kai padarys nufotografuos ir atsius nuotrauka.jei mums nepatiks galesim neimt.jau man tada kazkas neaisku pasidare.ir kai atsiunte....as buvau soke,vekiau visa diena,visa nakti ir kita diena paskambinau i ta mosedi,iskoliojau dailininka,savininka dirbtuviu.truko man nervai.pamatytumet kokia baidykle padare ir dar driso atsiust.tevams,katik palaidojusiems savo vaikeli driso atsiust kazkoki isgama ir dar ten aceit angelas...truksta zodziu.ufonautas kazkoks...gaila negaliu jums prikabinti tos nuotraukos nes dabar darbe prie kompiuterio sedziu.grisiu namo idesiu jums kokio prasem ir koki padare...isgriusit.sarmata ir rodyt.
o jie dar paklause:tai neimsit?

Mums tai angeliuką padarė iš granito, ir kainavo apie 2200 Lt. Padarė tokį kokį ir norėjom, mes davėm nuotrauką, o jie pagal ją ir padarė. Nors kiek supratau, tai ta firma irgi kažkur užsakinėjo ir paskui atvežė.

Turbūt mes visos angeliukų norėjome... Mes neturėjom pinigų, tai sugalvojom padaryti debesėlio formos paminklą, ant kurio iškaltų miegantį kūdikį-angeliuką (net paveiksliuką daviau).
Kai padarė... Žodžiu, turim sumuštinių duonos riekelės formos akmenį (dailininkas dievagojosi, kad tai debesėlis) su (laimei) miegančiu angeliuku... tik patobulintu pagal dailininko norą, nes... tokių angeliukų, koks mūsų paveiksle, iš tikrųjų nebūna... (???)
Pamažu priprantam prie paminklo. Juk ne nuo paminklo brangumo ir pavidalo vis dėlto priklauso mūsų meilės savo vaikui stiprumas... O mūsų angeliukai tikrai žino, kaip mes juos mylim.
P.S. Prikabinti FOTO dar negaliu, nes neturim skaitmeninio fotoaparato, kad tiesiai kompiuteryje nuotraukos būtų.

Aš norėjau tik gražaus, bet tiek Angeliukų- Monstiukų prisižiūrėjom, tai vajėėėėėė
Pirmiausia norėjau širdėlėje tupinčio mažiuko angeliuko ir laikančio žvakelę, tai kalvis užsišaukė nuo 3-5 tūkstančių, tipo nuo dydžio priklausys, tai fantazija atšoko ir dar nežinai kaip padarys...
tai šitas beveik toks, kokį norėjom galiausiai... Ne brangume esmė, o tame, kad jis patiktų, nes mes su vyru norėjom gražaus ir jaukaus...