Prisidedu prie pagyrų
"Tyliąjai mergaitei" . Jinai įeina į mano pačių mėgstamiausių knygų TOP5 ir tikrai bus skaitoma antrąkart.
Tą seno leidimo
"Tūkstantis ir viena naktis" kaip tik neseniai skaičiau dukrai prieš miegą. Va iš vaikystės ji man labai įstrigusi. Bet skaitant dabar nepasakyčiau, kad labai mėgavausi, Anderseno ir Grimų pasakos susiskaitė žymiai geriau. Dar turiu iš mano vaikystės laikų seno leidimo Haufo pasakas. Tuomet labai patiko, įdomu, kaip pasirodys dabar.
katilina, norėjai, kad parašyčiau, kaip man patiko
Andrei Makine "Žako Dormo žemė ir dangus". Pradėjau ją skaityt, bet visgi matyt grąžinsiu į biblioteką nepabaigusi... Tekstas labai gražus, plaukiantis. Bet va kažkaip visai neužkabina turinys, skaitant mintys taip ir nuplaukia kažkur kitur. O galbūt tiesiog netinkamas laikas šiai knygai

Buvau pradėjusi, atidėjau, bet kažkaip ir nebesinori vėl prie jos sugrįžti. O juk "Prancūziškas testamentas" tai net labai patiko. Bet gal turi reikšmės, kad ten buvo autoriaus prisiminimai. Iš "Testamento" labai ryškiai įstrigo autoriaus močiutė. Na ir šiaip labai daug šilumos toje knygoje. Bet ir "Moteris, kuri laukė" kažkaip žymiai geriau susiskaitė.
Dabar skaitau , esu įpusėjusi
Lori Lansens "Mergaitės". Istorija apie galvomis suaaugusias dvynes (kurios taip ir gyveno suaugę, dėl medicininių priežasčių jų nebuvo galima atskirti). Šiaip sudomino, nors įdomesnė buvo pirmoji knygos pusė. Ties viduriu kažkaip tas įdomumas lyg ir pradeda blėsti. Ir skaitant vis negaliu patikėti knygoje aprašomais dalykais. Labai daug neįtikinamų detalių iš tų dvynių kasdienybės. Įdomu, kiek tame galėtų būti tiesos, ir kiek autorė nusifantazavo