Knygos knygos knygos :)

Vis dar neiseina derinti visu darbu, tad nieko ir nespeju... Net ir i tema uzsukti ne visada laiko yra. Cia paskutiniosios mano skaitytos knygos.

Cees Nooteboom "Ritualai"
Savotiškas pasakojimas, įdomiai parašytas, o subtilus jo pateikimas žavi ir patraukia. Perskaičius knygą pradedi svarstyti tai apie ką gi iš tikrųjų ji yra ir koks jos moralas. Kiekvienas atras kažką savo, supras savaip ir skaitant antrą kartą manau kils ir visai kitokių minčių. Nuostabus kūrinys, nors trumpas, bet be jokių nuklydimų į šoną ar didelių išvedžiojimų. Tai romanas savotiškai pasakojantis apie tris skirtingus žmones ir jų savižudybes.

Inis Vaintropas yra pasiturintis horoskopų, receptų ir viso ko kito sudarytojas ir mergišius, kuris gyvena be rūpesčių. Mylėjimasis jam tampa ritualu ir rutina, kuris atima bet kokį džiaugsmą, pasimėgavimą, o tuo labiau meilę. Jis išpranašauja viename iš horoskopu, kad kai ji paliks žmona, jis nusižudys. Atėjus tai dienai jis jaučiasi sugniuždytas ir palūžęs, praradęs bet kokią viltį ir tikėjimą. Pasiima diržą ir eina kartis, tačiau net ir deramai nusižudyti jam nelemta. Ir štai jis sutinka du vyrukus - tėvą ir sūnų, kurie vienas su kitu visiškai nebendrauja, bet juos sieja savotiškai panašus požiūris ir tragiškas išėjimas iš gyvenimo. Inis Arnoldą Tadsą sutinka 1953 metais, o Filipą Tadsą 1973 metais. Abu jie gyvena izoliuotame, savo sukurtame pasaulyje. Viskas jame griežtai sustyguota ir kiekvienas atliekamas veiksmas jau yra tapęs savotišku ritualu. Inis yra stebėtojas ir geras klausytojas, kuris nesugebėtų sugriauti jau nusistovėjusios tvarkos ir šventų ritualų. Gal dėl to abudu Tadsai įsileidžia jį savo gyvenimus.Kiekvienas ieško kaip save realizuoti. Tėvas yra visiškai nedvasingas ir nereligingas, kai tuo tarpu sūnus pasineria į japonų ideologijas ir savo gyvenimą reguliuoja pagal jas.

"Niekados labai žmonių nemėgau. dauguma jų - bailiai, konformistai, sujauktgalviai, pinigų gaudytojai, be to, jie kits kitą užkrečia. Ten, viršūnėse, jie tavęs nebekamuoja. Gamta yra tyra kaip ir gyviai. Šitas šuva man brangesnis už visus žmones drauge. Gyviai yra tiesūs, good for them. Pasibaigus karui, kai mes pagaliau gavom išgirsti ir pamatyti viską, kas nutiko, išdavystę, badą, žudynes, niokojimą - vien žmogaus darbus, - tada ėmiau iš tikrųjų niekinti žmones. Ne paskirus individus, bet visą rūšį, kuri žudydama ir meluodama keliauja į savo pačios mirtį. Gyviai yra straight, gyviai neturi lozungų, nemiršta dėl ko nors kito, bet nemiršta ir dėl to, kas jiems nepridera. Šiuolaikinėje silpnų žmonių visuomenėje pecking order yra nepakeičiamas principas, tačiau jis pakankamai gerai veikė, iki mums pasirodant evoliucijoje."

Visi trys vyrai ieško savo vietos šiame gyvenime. Autorius vengia idealizuoti rytų kultūrą, labai subtiliai ir be jokios pompastikos jis aprašo žalios arbatos ceremoniją ar pateikia jogos apibūdinimą. O taip pat į visą tai dar įpinamas skeptiškas Inio požiūris. Galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Inis yra bestuburis veikėjas, kuris švaisto savo gyvenimą be tikslo, tačiau ir jo charakteriui autorius suteikia atspalvį, kuris kuria įdomius kontrastus.

Ritualai - tai yra mūsų kasdienis gyvenimas, mūsų rutina. Mes labai dažnai net to nepastebėdami įspraudžiame save į jų rėmus ir griežtai laikomės eiliškumo, bet tuo tarpu net nepastebime, kad tikrasis gyvenimas mums taip ir praeina pro šalį, kad prarandame begales galimybių save realizuoti ir atrasti.

Labai gražiai parašyta, kiek liūdna istorija, kurioje atrandi nemažai perliukų. Minčių, kurios priverčia mąstyti, filosofuoti ir ieškoti. Verta dėmesio knyga, tik gaila, kad jos užtenka tik labai trumpam.

Jeannette Walls "Neprijaukinti arkliai"
Tai biografinis romanas. Autorė pasakoja apie savo šeimą. Tai ne pirmoji biografinė šios autorės knyga. "Stiklo pilis" pasakojo jos mamos istoriją, o ši pasakoja apie jos senelės Lilijos gyvenimą. Ėmiausi šios knygos, nes paviliojo aprašymas. Tai istorija apie dvasiškai stiprią, ryžtingą ir karingą moterį, o man tokios knygos labai traukia ir patinka. Kažkaip juose atrandi ir pasisemi ryžto kai kuriems poelgiams arba randi pasiteisinimą savo užsispyrimui ir atkaklumui. Taigi, griebiausi šios knygos su tokiu užsidegimu ir viltimis, kad tikrai buvo liūdna pripažinti, jog knyga man pasirodė labai vidutinė ir įpusėjus teko per ją sunkiai "irtis", o ne su malonumu "plaukti". Kažko labai trūko pačioje istorijoje. Gal jautrumo, jausmingumo, meilės proveržių. Knyga mano dėmesį prikaustydavo tik atskirais momentais, o visą kitą likusi laiką tekdavo žiovauti ir galvoti "na kada bus kokia nors vėl įdomesnė vietelė". Gal dėl to ir skaičiau šią knygą kelis mėnesius su didžiulėmis pertraukomis. Knygą galiu padalinti į dvi dalis. Pirmoji dalis - vaikystė ir iki vestuvių su Džimu - skaitėsi labai įdomiai ir greitai, antroji dalis - santuokinis gyvenimas - buvo nuobodi ir monotoniška. Nors tikrai nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą. Buvo istorijoje detalės, kurios mane domino. Neblogai atvaizduotas to meto laikotarpis, jo dvasia, tradicijos ir tuometinis požiūris į kai kuriuos dalykus. Skaitant šiek tiek kliuvo rašymo stilius ir pačios istorijos rutuliojimas. Vietomis nervindavo bereikšmiai ir banalūs dialogai ar bereikšmiai poelgiai, aklumas ir besąlygiškas paklusnumas stereotipams, lyg mantrą kartojamiems posakiams "ką žmonės pasakys", "tai nepadoru", "šitaip moteriai nepridera" ir pan.

Lilija Smith yra nepailstanti kovotoja, mokytoja, ūkininkė, arklių tramdytoja, pokerio lošėja ir kontrabandininkė. Ji nesibodėjo jokio darbo, neskirstė jų į vyriškus ir moteriškus. Dar būdama vaikas padėjo tramdyti laukinius arklius. Paauglė paliko namus ir keliavo šimtus kilometrų viena, kad pradėti mokytojos darbą mažoje kaimo mokyklėlėje. Vairavo automobilį, išmoko valdyti lėktuvą. Gyvenimas jos visai nelepino, teko išgyventi labai daug - sausras, uraganus, potvynius, skurdą ir visas kitas negandas bei sunkumus, kuriuos jai buvo paruošęs gyvenimas. Jai teko išgyventi Didžiąją depresiją, kurios metu ji užsiėmė kontrabandą ir kitais nelegaliais dalykais, kad tik pramaitintų savo šeimą. Taip pat teko išgyventi ne vieną asmeninę tragediją, kurios įrėžė gilias žymes jos sieloje - Helenos savižudybę, pirmojo vyro apgaulę ir pirmosios santuokos nusivylimus. Ji atkakliai kovojo už moterų teises, indėnų teises, bei visų kitų, kuriuos bendruomenė atstumdavo.
Po pirmos nesėkmingos santuokos, ji ištekėjo už Džimo. Su juo susilaukė dviejų vaikų, viena iš jų buvo ir autorė mama. Valdė didžiulį ūkį Arizonoje. Ji nebijojo sakyti tiesos, buvo griežta, kartais net kietaširdė, užsispyrusi, atkakli, nepailstanti, bet visuomet stengėsi būti teisinga. Sunkūs ir negailestingi laikai užaugino dvasiškai stiprią ir niekada nepalūžtančią moterį. Kuomet ji su šeima išsikėlė gyventi į miestą, ji nuolatos kartodavo, kad ji nepritampa prie tokio gyvenimo ir jaučiasi lyg neprijaukintas arklys. Tenais jai trūko erdvės, sunkaus darbo nuo aušros iki sutemų, laukinės gamtos ir nesuvaržytų jausmų.

Vidutiniška knyga, gana monotoniška ir nuobodoka, bet vis tik yra iš ko pasimokyti gyvenimiško atkaklumo ir pasisemti ryžtingumo bei drąsos. Jei patinka lėtai besirutuliojančios istorijos apie tikras asmenybes, tuomet verta imti į rankas šią knygą.

Jamie Ford "Keiko"
Dar vienas puikus skaitinys. Labai lengvai, maloniai skaitosi, įtraukia, apžavi ir sugraudina. Sentimentali istorija apie kinų-japonų Romeo ir Džiuljetą. Pasakojimas gražus ir lyriškas, bet ne banalus. Tai labai jausminga istorija, bet ne tuščia. Pirmoji meilė tokia paprasta, tyra ir tikra, visai nenusaldinta ir neperdėta, nesureikšminta ir netuščiažodžiauta. Nebuvo nieko per daug, visko buvo saikingai - tiek meilės, tiek draugystės, tiek pareigos jausmo, tiek nacionalizmo, tiek karo chaoso ir nužmogėjimo, tiek kultūrinių subtilybių. Knygoje meilės istorija yra įterpiama į tikrų istorinių įvykių peripetijas.

Henris Lee yra kinas. Pasakojimas padalinamas į du jo gyvenimo etapus - 1942 m. kai vyko Antrasis Pasaulinis karas ir jis dvylikametis berniukas ir 1986 m. kuomet jis jau senukas, neseniai palaidojęs žmoną ir užauginęs šaunų ir protingą sūnų. Atrodytų belieka džiaugtis ramia senatve ir laukti tykios mirties, tačiau pažadai iš praeities ne visuomet pasimiršta, juk ne viskas dar "sutaisyta", dar yra galimybė laiką pasukti atgal. Gyvenime ne viskas priklauso nuo mūsų valios, tačiau visuomet imi svarstyti, o kaip būtų, jeigu... Ar būtum nuo to laimingesnis, ar nugyventum geresnį gyvenimą.

Pasakojimas prasideda kai Panamos viešbutyje yra atrandami per karą japonų evakuacijos metų jų palikti daiktai. Henriui šis radinys atgaiviną praeitį. Sugrąžina tuos prisiminimus, kuriuos jis buvo palaidojęs giliai širdyje ir bijojęs ištraukti į dienos šviesą visus 40-imt metų. Nors po ši tiek metų praradimo ir neišsipildžiusių vilčių skausmas vis dar stiprus. Po daugelio metų jis vėl įžengia į tą miesto dalį, kurios visaip kaip vengdavo ir tarp senų bei visų užmirštų lagaminų bei visokiausių kitokiausių daiktų Panamos viešbutyje, jis bando susirankioti trupinėlius praeities, kurie jam buvo tokie brangūs. Visi prisiminimai sugrįžta ir jis vėl tas 12-tis berniukas, kuris buvo verčiamas lankyti baltųjų mokyklą, kurioje jis niekas, kurio visi vengia ir iš kurio visi tyčiojasi. Tik tai kai į jo gyvenimą įžengia Keiko, viskas įgauna kitokią prasmę ir patyčios pasidaro ne tokios baisios.
Jo tėvas tiesiog apsėstas karo Kinijoje. Jis nacionalistas, kuris visa širdimi nekenčią japonų, dėl to visomis įmanomomis pastangomis siekia, kad jo sūnus būtų tikru amerikiečiu. Netgi uždraudžia Henriui namuose kalbėti kiniškai, nors pats angliškai supranta vos kelis žodžius. Tačiau nepaisant nieko - tėvų pasipriešinimo, karo, aplink supančio chaoso, engimo ir persekiojimo tarp Henrio ir Keiko užgimsta tyra ir graži pirmoji meilė. Kuomet Keiko ir jos šeima yra priversti evakuotis į perkėlimo stovyklas, jiems telieka vienintelė viltis, kad karas kažkada pasibaigs ir jie galės būti kartu. Tačiau ne visus pažadus galima ištesėti.

Knygoje gana vaizdingai aprašomas kinų bei japonų gyvenimas. 1942 metai po Pearl Harboro Amerikos valdžia įsako visus japonų kilmės asmenis evakuoti į izoliuotas stovyklas. Nors tai ir nebuvo tikrieji koncentracijos lageriai, juose žmonės nebadavo, iki išsekimo nedirbo, veikė mokyklos, buvo leidžiamas laikraštis japonų kalba, tačiau visas gyvenimas tekėjo už grotų lyg kalėjime. Ir tik pasibaigus karui žmonės buvo paleisti iš jų, bet daugumos gyvenimai jau buvo negrįžtamai sudaužyti ir sužaloti.

Liūdna ir graudi, be galo graži ir žavi istorija, kuri gali išspausti net ir ašarą. Mano širdžiai ypatingai miela. Aš tiesiog mėgavausi kiekvienu pasakojimo vingiu, kiekvienu žodžiu. Patyriau tikrą malonumą skaitydama šią knygą.

o man Keiko liko graužtukas...

Labas,

Baigiau Selma Lagerlöf. Portugalijos karalius.
Ačiū eliss už rekomendaciją (atsiminiau, kad čia ji rekomendavo ), tikrai labai patiko.
Po džiaugsmingos vaikiškos pradžios, šviesių ir gražių emocijų, vėliau užplūdo tokie nebevaikiški jausmai...
Labai gera knyga.

Dabar skaitau Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“. Iš pradžių labai patiko, dabar einu į pabaigą, tai jau kažkaip susimaišiau, nes tarsi pats autorius nežinotų, kokios jis nuomonės, vieną sykį vienaip, kitą sykį kitaip... Gal taip ir reikia, sunku būti kategoriškam, ypač, kaip rašai apie vaikystę... Šiaip vietomis gerų minčių yra, bet Granausko „Trys vienatvės“ daug labiau patiko...

Beje, gal kas nori KEISTIS, turiu Karin Slaughter. Aklumas. Keisčiau į Jodi Picoult. Paprasta tiesa arba kokį nors naujesnį įdomų detektyvą.

Įsibraunu į jūsų temelę su klausimu. Gal sakau turėsit kur nukreipti mane.
Žodžiu, kai buvau maža (nu prieš kokius 20 metų), turėjome tokią knygą pasakų apie raganas. Atsimenu tik kad tai buvo vienos ar kelių pastraipėlių istorijos. Pamenu, kad sode vasarojant mama man jas skaitydavo vienos būdavo juokingos kitos baisios. Taip norėtųsi vėl pavartyti tą vaikystės knygą. Gal kuri nors žinote apie ką aš čia rašau? Arba gal žinote kur galėčiau tokio dalyko užklausti?

Gal tokia?
http://iknyga.lt/lio...o-nebijau_31590
Irgi su siaubo pasakom

Nu galgi... parašiau keliems vartotojams siūlantiems šią knygą, gal iš tikrųjų tai TA knyga
ačiū labai už pagalbą.


P.S. jeigu dar kas turite kokių pasiūlymų prašom mėginsim visus

Paulo Coelho “Vienuolika minučių”

Iš pradžių užkabino, skaitėsi lengvai ir istorija nuo pat pradžių pasirodė įdomi. Tačiau į pabaigą knyga nuvylė, pasirodė per daug saldi. Pagrindinė kūrinio veikėja Marija gauna pasiūlymą išvykti iš gimtosios Brazilijos į Europą ir tapti žvaigžde. Tačiau ji greitai suvokia, kad yra dar šimtai tokių kaip ji, kurios naiviai tikisi tapti garsiomis, turtingomis ir surasti gyvenimo meilę. Marija dirba vieną negarbingiausių darbų save guosdama, kad nori padėti šeimai, nors pati iki galo ir nesupranta, ko ieško. Kaip jau minėjau, pradžia patiko, tačiau vėliau istorija tapo lengvai nuspėjama, pamąstymai apie meilę, seksą nepasirodė kažkuo kitokie, viskas jau lyg ir girdėta, skaityta. Tačiau sužavėjo autoriaus sugebėjimas taip taikliai ir aiškiai aprašyti moters gyvenimą, jos jausmus, mintis, intymųjį gyvenimą. Suvokiau, kad Coelho – ne mano rašytojas ir tikriausiai daugiau jo knygų neskaitysiu.

Kaip puiku,kad patiko
----
Gera knyga,bet jau paskutinis "Trys vienatvės" apsakymas labai graudus.

Gerą dieną visoms

Aš perskaičiau nuostabią knygą Joanne Harris "Gervuogių vynas",gulėjau ligoninėje,man ji buvo tarsi vaistai.Kupina magijos, stebuklingas gamtos pasaulis,vynai šnabždasi ,kvatojasi,burbuliuoja... Keista,kad visą istoriją pasakoja ne žmogus,o vynas.Tikrai puiki knyga,patiko labiau už "Penkis ketvirčius apelsino".
-----

Sau dovanų nusipirkau Wilkie Collins "Mėnulio akmuo" ,seniai jos norėjau,turėtų būti įdomi

Man ir igi patiko "Gervuogiu vynas". O "Ledinuku bateliai" ? Jame irgi yra kazko "skanaus"? Gal teko dar kazka skaityti, bet kurio autoriaus, kur butu kazkokiu kulinarijos paprociu, tradiciju? "Penkis ketvircius" , "Sokolada" skaiciau.
Anksciau esu klausus bendrai, tai viska, ka rekomendavot, perskaiciau

Rekomenduočiau Desarthe "Suvalgykite mane", labai miela knyga.

s
Mielu noru čiupčiau, jei tik kas duotų.

Man "Mėnulio akmuo" labai patiko. Jau ne kartą čia agitavau su šia knyga, ale niekas taip ir neužkibo. Tikiuosi, kad ir tau patiks.

J. D. Salinger "Aukščiau gegnes, dailidės. Susipažinkite: Simoras". Pirmąją apysaką jau buvau skaičiusi kitoje Salingerio knygoje, tai šįkart liko tik "Simoras". Kas skaitėt jo apsakymus ar apysakas, žinot, kad jie sukasi apie Glasų šeimą ir jų septynis itin protingus vaikus. Simoras- pats vyriausias ir turbūt pats protingiausias. Šioje apysakoje apie jį pasakoja jo brolis rašytojas Badis. Tas pasakojimas gana padrikas, toks prisiminimų rinkinukas su nemaža dalimi autoriaus pamąstymų keliomis temomis. Nepasakyčiau, kad man buvo labai įdomus (na gal tarpais). Gana sudėtingas kūrinėlis, kurį reikėtų skaityti paskutinį visame tame "komplekte" apie Glasų šeimą.

Undinė Radzevičiūtė "Frankburgas". Pati autorė teigia, kad jos knyga pavojinga. Man toks pasakymas atrodo gana juokingas, nes jokio pavojaus taip ir neįžiūrėjau. Satyra apie darbą lietuviškoje įstaigoje, įvairius to darbo aspektus, darbuotojų santykius. Netrūksta humoro ar, tiksliau, ironijos, bet manęs neapleido jausmas, kad kažką panašaus, ir ne kartą, jau esu skaičiusi.

O galima sita knyga skaityti kaip atskira? Ar reikia visa trilogija? Pamaciau bilbiotekoj, prisiminiau gerus atsiliepimus, ale is anotacijos supratau, kad pirma reikia kitas dvi perskaityt. ane?
Papildyta:
Portugalijos karaliu irgi atsimenu su sypsena ir siltu jausmu.