Kelionė savaitgaliui: Bergenas

Taigi, autobusas nedidukas. Iškart saugos taisyklės, nes kelias vingiuotas.

Nuotraukų daug nebus, o ir tos, kurios bus, daugumoje nekokybiškos. Saulė švietė tiesiai į langą, atsispindėjo stiklai. Be to pakele beveik ištisai augo krūmai, tad pagauti vaizdą ir taip buvo nelengva. Pagalvojau, tie, kurie iš ryto važiavo pirmyn autobusu, gal išvengė saulės, bent jau nuotraukas turės gražias.

Taigi, kaip ir pradžioje rašiau, važiuosim Modalen-Eksingedalen-Evanger keliu. Palei kelią visą laiką tekėjo upė, su kriokliais, išsišakojomais, užtvankomis. Kalnai su snieguotomis viršūnėmis buvo čia pat ir žavėjo netgi labiau, nei plaukiant laivu. Buvo tikrai gražu. O dar kaimukai slėniuose su mažomis medinėmis bažnytėlėmis. Pavieniai namai, senoviniai ir naujoviški, su žole apželdintais stogais ir paprasti. Upės pakrantėse žvejojantys žmonės. O kur dau besiganantys ožiukai, avys, mažiukai avinukai.
Važiavimas autobusu tikrai nenusileido plaukimui. Gal net pranoko, nes išvykos vinis buvo būtent šioje išvykos atkarpoje.

Taigi, ir kas labiausiai nustebino, kad į tas snieguotas viršūnes, kurios taip visą kelią džiugino akį, mes įvažiavome. Buvo labai netikėta matyti sniegą aplinkui. Ta ten sniegą - storiausius sniego patalus. Būtent sniegas - birželio mėnesį - buvo labiausiai netikėtas šioje kelionėje.







Žiemą snieguotas kelias buna užpustytas ir nepravažiuojamas. Taigi, kiek pasidžiaugę žiema vasarą, vėl leidžiamės žemyn.



Poilsio minutėms sustojame priešais vaizdingą slėnį:


Paskui jau eina kelias į Bergeną. Įvažiuojame į E16 kelią su daugybe tunelių.
Galiu pasakyti, kad šios išvykos maršrutas sudarytas tikrai puikiai. Net ir važiuojant E16 keliu, visą laiką iki Bergeno lydi nuostabūs vaizdai. Kelias bėga palei Sorfjorden (pastebėjau, ne vienas fiordas yra šiuo pavadinimu). Neatitraukiu akių.
Apačioje matosi geležinkeio bėgiai. Vadinasi, kelionė traukiniu iki Vos ar Myrdal turėtų būti irgi .
Kad ir kaip gaila, graži kelionė baigėsi.

Kaip ir rašiau dienos pradžioje, grįžus buvo mintis paragauti jūros gėrybių. Mano bendrakeleivė "atsakinga" už kulinarinį paveldą mūsų kelionėse. Kad ne ji, aš turbūt nieko neparagaučiau per visas keliones.

Bet prieš imantis tikslo, reik apsiforminti su gamtiniais reikalais. Tualetai Bergene beveik visur mokami. Dažniausiai kainuoja 10 NOK. Žemėlapis su tualetų vietomis ir kainomis yra čia.

Taigi, turguje kainos kandžiojasi. Mažas sumuštinukas 35 kronos, kaip hot-dogu formos sumuštiniai nuo 60 NOK. Lėkštės su įvairiomis gėrybemis 150 - 200 NOK. Labai norisi, bet nekyla ranka mokėti tokių pinigų. Tad imame pigiausią variantą lėkštė su krevetėmis ir lašiša bei kažkokia koše ir duonele - porcija 110 NOK. Tiek jau to, užsimerksiu.
Pardavėjas kažkodėl mus užkalbina rusiškai. Kol nusiperkam, šnektelim, jis ispanas. Jis mums lietuviškai "ačiū", mes jam "gracias".
Sėdam papietaujam. Skanu-neskanu - taip per vidurį. Draugei skaniau krevetės, man lašiša.

Bevalgant aptariame šios dienos pavakario ir rytdienos planus. Ką veikiame šiandien? Ar pavaikštom gatvelėmis, o rytoj pėčšiomis einame į Floyen ir ten pavaikštome takais. O gal šiandien lipame į Floyen, ten sulaukiame naktinių miesto žiburių ir funikulieriumi leidžiamės žemyn. Juk pasyviai ilsėjomės visą dieną, jėgų turime. Rytoj keliames į Ulriken ir vaikštome kalnų takais.

Taigi, nuspręsta: šiandien lipame į Floyen laukti naktinio miesto žiburių.

Kelias į Floyen tikrai nėra lengvas netreniruotiems kūnams. Nuorodų pakanka, bet jų nėra tiek daug, kaip kad pernai Katalonijoje turėjome.
Žmonių lipančių aukštyn-žemyn minios. Ir maži, ir dideli, ir jauni, ir seni, ir su šunimis, ir grupės, ir bėgantys ar su dviračiais važiuojantys. Mes lipame koja už kojos. Juk niekur neskubame, o be to laiko iki sutemų dar daug, saulė labai aukštai.
Kur tik įmanoma pailsime ant suoliukų ir pasigrožime panorama.



Iš pradžių kelias prasidėjo laiptukais - sąnarių žudikais.
Vėliau jį trumpiname pasukę žvirkeliu.



Galiausiai pataikome į trąsą ir pamažėle lipame serpantinu aukštyn:




Koja už kojos ęjome ilgai. Bet vis vien karšta. Vandens turime nedaug. Lipome virš valandos.

Vaizdas nuo viršaus:




Floyen kalno kavinė-restoranas:

Floyen vienas iš 7 kalnų, juosiančių Bergeną. Apžvalgos aikštelė yra 320 m. aukštyje. 300 metrų yra gana statūs. Pradėti žygį galima tiesiai nuo Žuvies turgaus. Takelių yra ne vienas. Arba pakilti funikulieriumi.

Valandžiukę pasėdim ant laiptų apžvalgos aikštelėje. Saulė vėl ne draugė, todėl nuotraukų padaryti beveik neįmanoma. Saulutė dar aukštai ir šildo smarkiai, nors jau vėlyvas metas. Panašu, kad teks nulipti iki miesto pačios ir žiburius matyti vaikštant galvelėmis.

Kadangi vandens nebeturime, nusiperkame ledų. Jau imame atsipalaiduoti ir lengvaiu numojame ranka į paprasto vaisinio ledo kainą, 7-8 litus. Pasidairome po apylinkes. Takais jau nebeeisime, nes miške pakankamai tamsu.

Paskutinį kartą pažvelgiame į Bergeną nuo Floyen kalno. Pries akis mūsų viešbutis - laivas Fjord Visjon:


Grįžti nusprendžiame kita kalno puse:


Ulriken-per pus aukštesnis kalnas. Į jį rytoj turėtume keltis keltuvu.


Pasileidžiame žemyn. Einame važiuojamaja dalimi. Bet automobilių nėra. Gerokai pasileidę, užmatome didelį stadioną. Tik didumo perteikti nepavyko:


Atsiranda automobilių, bet jau pasiekiame šaligatvius. Einame ir apžiūrinėjame namukus. Išpuoselėtų gėlynų ir vejų kaip pas mus beveik nematome. Viskas kuklu, paprasta, patogu.

Akis partraukia kažkoks nematytas augalas. Lyg egle, lyg kažkada vazone auginta gėlė:


Dar ir žydi:




Gal kas žinote, kas čia per rūšis?

Atsistebim/atsigrožim augalu ir leidžiamės dar žemiau.

Papildyta:
Prieiname, kaip supratau, tarpinę Floibanen stotelę:


Štai ir pats funikulierius, keliantis į Floyen kalną:


Ir tuneliukas virš bėgių:


Nusileidžiame, jau pakankamai vėlu, bet dar šviesu. Šmirinėjame tarp medinių namukų.


Visur tylu, veiksmo nedaug. Kai kur kažkas grįžta namo.

Galiausiai nusprendėme, kad jau gana. Kojas ir nugarą jau skaida. O šviesiąją birželio naktį naktinių miesto žiburių turbūt mažai šansų sulaukti.
Sukam į Bryggen kelią ir pamažu žingsniuojame į viešbutį:

Kelione i Mo ir atgal - super! Is pradziu, kai skaiciau apie keliones planus, galvojau - kaip gaila, kad nevaziavot i Flam, bet dabar manau, kad tai, ka pamatet, ne kiek ne prasciau. Visi tie fjordai ir kalnai grazus be galo

Bet jus ir didvyres, pesciom i Floyen kilot... Mes tai patingejom, traukinuka pasirinkom Labai laukiu vaizdu is Ulriken, man ten labai labai patiko, mes visa diena pravaiksciojom.

Dar šiek tiek vakarinio miesto:






Priėję pėsčiųjų gatvę traukiame tiesiai prie Johannes kirkės. Nuo jos už kelių metrų jau mūsų pamėgtas parkas Nygardsparken. Viršutinėje dalyje, kur ryte sutikome neaiškius tipus, daug jaunimo grupių. Rėkauja, šmirinėja, keli kokie tai apsvaigę. Prietema, vis tik tuoj vidurnaktis, nejauku kažkaip. Bet sėkmingai pareiname.
Ir ką - tik dabar, rašydama reportažą ir tikslindama kai kuriuos faktus, radau www.bergen-guide.com/ įspėjimą - Alert - prie aprašymo apie Nygardsparken. Atseit narkomanų ir kitokių besisvaiginančių susibūrimo vieta. Todėl čia dažni apiplėšimai, priekabiavimai, išprievartavimai ir t.t.
O mes visą tą laiką taip ramiai, su pasimėgavimo vaikščiojome. Gerai, kai viskas gerai baigiasi. Nors iš anksto būtume žinoję, tai palei tramvajaus bėgius būtume vaikščioję ir dalies miesto turbūt neužmatę.

Taigi, pasiekiame laivą. Tradiciškai praeiname pakrante.


Dabar jau užsidega pirmieji žiburiai.

Puddelfjordsbroen tiltas:


Neturime jėgų net nusiprausti.

Skaitydama jūsų atsakymą, matau, kad būsiu padariusi klaidą, nes Ulriken'e... nebuvom.

2012-06-12. Antradienis. Nepasiteisinusių lūkesčių diena.

Buvome nutarę šiandien miegoti iki valiai. Juk paskutinė diena Bergene. Viskas apeita, apžiūrėta. Beliko pora nedidelių variantų. Bet nubundame anksti, gerai išssimiegoję ir pailsėję.

Tiesiu taikymu į dušą. Žvilgteliu pro liuką (mat mūsų kajutė - belangė) į dangų - debesuota. Iškišu ranką - nešalta.

Taigi, po pusryčių susipakuojame. Nusprendžiame vis tik bagažą palikti traukinių stotyje. Gaila palikti laivą. Kad ir kiek chaotiška bei nevisai tvarkinga čia, bet gera. Tarsi namų atmosfera.
Atsisveikinant kapitonas dar paklausia, ar susimokėjome? Na, taip, atvykę. Na, tuomet ok ir bye. Blyn, kažkaip nejaukiai tas klausimas. Bet gal kitaip ir neturėjo būti, nes atvykus, nebuvo mūsų paprašyti pasai nei rezervacijos patvirtinimai. Aš pati patvirtinimą padaviau. O ir šiaip toks svajoklis, "prie meno" tas kapitonas. Bet kartu ir mielas.

Kuprinė palengvėjusi, dabar jos svoris pilnai atitinka sveikatos specialistų reikalavimus.

Eidamos į traukinių stotį galvojame, ką darysime šiandien. Kažkodėl sudvejojau su Ulriken. Labai norėjau pasivaikščioti po kalnus, bet labai prastai orientuojuosi gamtoje. Ir žemėlapių neturiu. Juk vakare judame į oro uostą, o dar išeisime kitoje Norwegijos pusėje. O vien tik dėl pakilimo ir pažiūrėjimo į miestą kažkaip pagaila pinigų.

Dar kankina nerimas, kaip reiks padėti, o paskui pasiimti daiktus iš bagažinės. Esu gimusi tais laikais, kai buvo pavydžiai ar ilgesingai žiūrima į turinčius laidinį telefoną, Šilelį ar Zaporožietį. Tad man tos visos skaitmeninės techninės sferos visada kelia baimę. Nors jas įvaldžius, nebesinori be jų.

Taigi, bagažo skyriuje randame du vyrukus. Tad iškart vieną jų ir prigriebiu su prašymu padėti. Dėl saugyklų kainų, kai tik atėjome, ant automatų degė info su kainomis 24 valandoms: maža dėžutė 40 NOK, vidutinė 50 NOK ir didelė 60 NOK. Vyriškis pažiūri į mūsų mantą ir nuveda mus prie vidutinės dėžutės. Galvojame, mes gi sudėtume ir į mažiausią, bet negi su juo ginčysimės dabar. Jis gana greit praėjo meniu, bet kaip supratau, kainos dar yra diferencijuojamos pagal tūrį. Žodžiu, mes sumokame 40 NOK. Vyriškis dar parodo, kaip paskui reiks atrakinti (rinktis Remove langelį). Iš ėsmės viskas gana paprasta. Ir žinoma, prisako saugoti čekį, nes jame atrakinimo kodas.
Padėkojame ir patenkintos iseiname į miestą.

Informacijone labai daug žmonių, o apie Ulriken ten nieko taip ir nerandu. Draugei pasiūlau, o gal važiuojame į Fantoft ir Edvardo Grygo namus Trolhaugene? Ji lyg ir neprieštarauja. Informaciniame centre dar randu brošiūrą apie E. Grygo turą, bet ačiū, 350 Nok nemokėsime. Mes galime ir pačios nuvažiuoti. Sukame link tramvajaus.

Galutinė stotelė prie jau ne kartą rodyto Festplassen parko:


Tramvajus arba vietine kalba bybanen:


Čia vėl automatai.
Bandau pažiūrėti, kaip vyksta pirkimas automatu. Fantoft ar Paradis - Bergeno zona? O gal ne? Ai, tegu nie Bergeno. Reikia susimokėti, kaip suprantame, atsiskaitymui popieriniai pinigai netinka. O metalo neturime. Netoli stovėjusios moters paklausiu, kaip nusipirkti, ji pataria nueiti į parduotuvytę su mėlynu stogeliu ir iššsikeisti į monetas.
Taip ir padarome.
Neramu dėl tos Bergeno zonos. Tad klausiu kitos moters. Ji patvirtina, kad taip, Bergeno. Ir pataria būtinai pabaigoje atsispausdinti pirkimo čekį. Taip pat, kad bilietas galioja iki apačioje nurodyto laiko. Na, gal ir neblogai, turint omenyje, kad vienkartinis bilietas kainuoja 27 kronas. Tik mes kažin ar išsiteksime laike iki kito važiavimo su savo klaidžiojimais.

Kol važiuojame bybanen'u, skaitau gidą. Norint apžiūrėti Fantoft stave bažnyčią, galima lipti Fantoft arba Paradis stotelėse. Nuo Fantoft stotelės prie prekybos centro yra nuoroda, 500 metrų.
Išlipame Fantoft. O ten nieko nėra. Na, prekybos centras Safari yra, bet kur nuoroda? Pasiblaškom, randam neaiškią palankstytą. O kelių - ne vienas.

Užmatom moteriškę, kraunančią prekes į automobilį. Klustelim jos. Moteriškė, pažiūrėjusi į gidą, sako, kad labai toli. (keista, kad gide tokie netikslumai būtų). Kad reikia eiti aplinkui. Bet jei nebijom šuns, ji gali pavežti.
Galvojam, gal jau tegu paveža, jei jau į kažkokį užkampį atsigrūdome.
Draugė, kad ir bijanti šunų, sėda į galą. Jaunutis, dar kvailutis 8 mėnesių vokiečių aviganis bando su ja bendrauti. Už nepilnos minutės užkylam į kalną ir už ... prieš akis nuoroda į Fantoft stave. Norvegė spjaudosi, mat jai susidėjo, kad mums reikia į jų parapijos bažnyčią. Na, padėkojame ir linksmai nusiteikę prie kirkės.

O kirkė labai nuvylė.
Taigi, Fantoft stave bažnytėlė buvo pastatyta 1150 Fortune, Sognėje ir 1883 atvežta į Fantoft. 1992 m. satanistai ją sudegino. Vėliau atstatyta. Girdėjau, kad priklauso privačiam asmeniui, naudojama ne tik kaip muziejus, bet nuomojama vestuvėms, kitokioms šventėms.



Įsivaizduoju tokią bažnytėlę slėnyje tarp kalnų. Ten tai jos vieta būtų. O čia, tarp medžių, gana suspaustoje erdvėje, ji prapuola.
Bet vis tiek apeiname, apžiūrime iš visų pusių.







Labai daug grupių atvažiavusių. Visi laukia eilių užeiti. Tad neužsibūname. Dar užeiname į tualetą. Kuris yra nemokamas muziejaus lankytojams, o kitiems - 10 NOK. Na, pabuvome nekultūringos kiaulės.

Pasirinkusi šios dienos maršrutą, žinojau, kad turime toliau važiuoti iki HOP stotelės, kur yra kompozitoriaus E. Grygo namai. Bet taip pat knietėjo aplankyti ir karališkąją rezidenciją Gamlehaugen. Kaip atvažiuoti iki Gamlehaugen autobusu radau, bet kaip nueiti pėščiomis nuo Fantoft ar Troldhaugen - niekaip neradau.
Žemėlapyje tiek Fantoft stave, tiek Gamlehaugen yra vienas šalia kito, tik kelias skiria.

Pasiūlau draugei paieškoti Gamlehaugen. Nuo kirkės nueiname kitu keliu - iš galinės pusės nusileidę takeliu. Papuolame į judrų kelią. Bet pasiduodame į vieną pusę, pasiduodame į kitą - nėra nieko. Grįžtame į vietą, kur išėjome nuo kirkės ir vis tik pasiduodame dešinėn. Matome, ateina moteriškė, kaip vėliau supratome - mokytoja, paklausiame. Moteriškė sako, 25 minutės kelio, aš skubu, jei norite, sekite, o paskui aš parodysiu. Ok, sekame. Tik bėda ta, kad moteriškė labai aukšta, kojos ilgos. Žygiuoja gatvėmis ji lyg ir ramiai. O mes vos kvapą beatgauname, vos suspėjame. Mestume lėkimą paskui ją, bet gatvės kaip išmirę, nėra daugiau ko paklausia.
Po 20 minučių tokio lėkimo jaučiame, kad ne tik kojos medinės,bet ir širdis stoja. Galiausiai prilekiame Paradis gimnaziją. Moteris pasikviečia mokinuką, ir kaip supratau, liepia paaiškinti turistėms, kaip eiti toliau iki Gamlehaugen. Mokytojai padėkojame, o vaikinas puikiai, net man labai suprantamai nusako tolimesnį kelią.
Vis leidžiamės žemyn. Nuo lėkimo dreba kojos, jaučiamės baisiai pavargę. Kalno papėdėje sutinkame dar vieną, iš pažiūros - mokinį. Jis patvirtina, kad teisingai einame.

Galiausiai išvystame karališkąją rezidenciją Gamlehaugen. Pastatyta 1900 m.


Pereiname tiltą. Vartai atidaryti. Skaičiau, kad kai ilsisi karališkoji šeima, lankytojai neįleidžiami. Ot būtume po lėkimo džiaugsmą turėję, jei ta šeimyna būtų buvusi.

Apsižiūrime.






Nuo nuovargio net nebegražu. Ir iš tikrųjų Gamlehaugen nuvylė. Darydama namų darbus, buvau radusi labai gražių nuotraukų su šia rezidencija. Realybė pasirodė ne tokia, kokios tikėjausi. Aišku, nuovargis irgi savo pridėjo.

Mums būtų buvę protingiausia nuėjus kur į ramų parko kampelį pasėdėti, pavalgyti ir atsidusti. Nes dabar bežiūrint nuotraukas ir ištraukiant prisiminimus, ne toks jau niekam tikes tas Gamlehaugenas atrodo. Bet tada buvo taip. O be to ir lietus kaupėsi.

Taigi, tik apeiname rezidenciją, į parko gilumą neiname.






Aplink Nordasvannet ežeriukas. Ir tyluma ramuma.






Išeiname iš rezidencijos. Vis dar pavargę. Draugei pasiūlau nebevažiuoti į Troldhaugeną. Nes bandžiau įsivaizduoti, kad įspūdžių prasme bus Fantoft bažnyčios ir rezidencijos miksas. Nusprendžiame, kad mes jau atbukę nuo įspūdžių. Ir patraukiame atgal tuo keliu, kuriuo ir atėjome, tik iš lėto.

O kelias nėra jau toks ir ilgas. Ramiai stebėtinai greit pasiekiame Paradis gimnaziją, paskui draugė užmato tramvajaus stotelę. Paradis.
Sėdame į tramvajų ir dardame atgalios į Bergeną. Tramvajuje buvo kontrolierius.

Išlipame vėl paskutinėje stotelėje - Byparken.

Draugė susirūpina maisto reikalais: kad jau sutaupėme, gal suvalgome po sumuštinį? Ką ten su sumuštiniu. Nusiperkame po vidutinio dydžio hot-dogo formos užkandą. Su lašiša ir krevetėmis. Skanu.

Tašydamos sumuštinius su jūros gėrybėmis sprendžiame, ką veiksime toliau. Iki priešpaskutinio autobuso dar turime 6-7 valandas. Gal kylame į Ulriken? O gal einame į akvariumą?
Draugė prasitaria, kad akvariume paskutinį kartą buvo prieš kokius 23 metus ir visai norėtų. Aš buvau prieš kelis metu Klaipėdoje. Bet dėl ko eičiau į akvariumą Bergene - tai dėl tunelio, per kurį plaukioja žuvys. Įsivaizdavau, kad tai kažkas nerealaus turėtų būti.
Metam monetą. Jei pinigas -akvariumas, jei kita pusė - Ulriken. Pinigas. Bet sėdim, ir galvojame, ką veikiam. Abi nebežinome, ko norime. Ir visur norime, ir niekur nebenorime. Pervargimas. Bet dar kažką reikia daryti. Kylam į Ulriken.

Informacijos centre jau kiek žmonių..... Dar nemačiau tiek. Ką jie čia veikia antradienio popietę???? Nusprendžiame, kad nelauksime. Be to virš Ulriken ritasi tamsūs debesys.

Einame į akvariumą.

Einame krantine, C. Sundts gate. Norime pažiūrėti į bažnytėlę, kurią vis matydavome būdamos Bryggen pusėje.

Nykirken:




Pastatyta 18 amžiuje. Buvo subomborduota 1944 m., vėliau atstatyta.

Einame link akvariumo. Įėjimas nepigus, 200 NOK žmogui.


Papildyta:

Yra ekspozicijų lauke, didžioji dalis - salėse.

Pingvinai:


Maitinami jūrų liūtai. Smagus trumputis šou. Maitintojai kalba keliomis kalbomis.


Didelė dalis eksponatų - gyvetės, vorai. Yra krokodilų.


Yra liečiamas baseinėlis. Kur įkišus į vandenį rankaą, gali paliesti vandens gyvius.

Sužavėjo kalbanti papūga. Nors sunku išprovokuoti, bet kai pačiauskėjo, vienu metu keletą verslo reiklaų sutvarkė .


Tokie gyvūnai mano mylimiausi.


Na, ir tunelis. Jis trumputis. Įspūdžio nepadarė visai. PLaukioja rykliai, tokia patys kaip Megoje. Katinai ten, o ne rykliai.
Gerai, kad draugė bent jau iki šiol liko patenkinta akvariumu.



Turi maitinti krokodilus. Tik nežinome, kuroje salėje. Nusileidžiame į apačią. Randame didelį akvariumą. Apačioje pritemusioje salėje vandenyje už stiklinės sienos guli didelis krokodilas. Su drauge nusprendžiame, kad jis dirbtinis ir jo jau tikrai nemaitins. Draugė, apimta azarto, nueina pasidairyti, kur bus tas maitinimas. O aš sėdžiu viena ir mėgaujuosi ramybe ir vienuma. Jaučiuosi tokia pavargusi. O suolas toks patogus. Beveik snūduriuoju. O dirbtinis krokodilas ima ir atsistoja... Kai moviau...

Neradę maitinamų krokodilų einame į akvariumų salę. Apeiname visus. Labai gražu, įdomu. Visko smulkiai išskaityti neturime jėgų.



Per valandą apeiname akvariumus ir einame žiūrėti pingvinų maitinimo šou.


Žuvį darbuotoja jiems į gerkles tiesiog sugrūda. Bet labai nuotaikingas šou. Ir atrodantys tokie kvailučiai gyvunėliai yra tokie užsispyrę ir įžeidūs.



Abi tikėjomės, kad bus delfinų šou. Bet matyt matėme ką norėjome matyti. Delfinų nerasta. Dėl to kiek nusivylę išeiname užmušti paskutinių valandų.

Pakeliui į centrą einame panaršyti Bergeno Nordnes rajono. Čia irgi tie patys mediniai namukai, lipantys serpantinais į kalniuką. Čia atsigaunu. Žavu, gera, ramu.







Kadangi turime laiko, sukame dar į Botanisk Hage.
Kultūros muziejus:


Dar kartą pasigrožime žiedais ir rododendrais. Parke pilna žmonių, vasarojančių ant žolės. Kai kurie kepa mėsytę. Žiauriai skaniai kvepia.

Prieš akis vis labiau tamsėjantys ir besileidžiantys debesys. Juk turi lyti. Negi išvyksime iš miesto, kurio skiriamasis bruožas ne tik Junesko saugomas senamiestis, garsusis žuvies turgus, uostas - vartai į fiordus, bet ir lietus. Meldžiuosi lietaus, jis čia pat.



Sukame atgal į senamiestį atsisveikinti su miestu.

Simboliška, bet prie pėsčiųjų gatvės su skulptūra orkestras groja girdėtus ir tokius pažįstamys kūrinius.



Nueiname iki Bryggen.
Draugė pasiūlo nusipirkti ledų. Prie Zacharias Bryggen visada minios būdavo išsitiesę prie ledainės. Nusiperkame pu du burbulus vaflyje. Už du burbulus 35 NOK. Bet burbulai - pas mus du kaušeliai būna, kaip čia vienas. Ir labai skanūs.
Sušveičiame žiūrėdamos į vandenį, į miestą, į kalnus.

Objektų kainų nedėjau, nes jas tiek pilnas, tiek su Bergeno kortelės nuolaida galima rasti čia.

Lietus kažkur dingta, lieka saulutė ir vėjas.

Vakarėja ir vėsta. Nusprendžiame, kad nebesikankinkime ir važiuokime į oro uostą.

Pasiimame daiktus, po minutės - prie autobusų stoties A perono.

Kažkas praeina lietuviškai telefonu šnekėdamas. Apkalbėjome, kad per tris buvimo dienas taip ir negirdėjome lietuviškai kalbančių.

O čia: atvažiuoja flybussen.no autobusas, vežantis į oro uostą. Hallo, ir paduodu kupiūrą 100 NOK - tiek kainuoja bilietas vienam žmogui. Ar man pasigirdo, ar vairuotojas atiduodamas bilietą pasako "prašom". Atsisėdus pasakau draugei, ji irgi nesuprato. Po 40 minučių išlipame oro uoste. Vairuotojas, paduodamas lagaminą draugei, lyg irgi pasako "prašom". Nors mano draugė labai komunikabili, bet jo kažkaip neužkalbina. Taip ir nueiname su mįsle, ar čia tikrai lietuvis buvo, ar mums su klausa jau.

Oro uoste pirmas taikinys - tualetas, antras - poilsio kambariukas. Ačiū visoms forumietėms, kurios apie jį parašėte.
Žinau, kad jis turi būti lipant laiptas į antrą aukštą. Bet praeiname. Viršuje stop ženklas, darbuotojas mūsų klausia, ko ieškome. Aš iškart prie reikalo: "kur mes galėtume pernakvoti?". Parodo į balkonėlį, durys turėtų būti stiklinėje sienoje. Randame.

Kambaryje gal 15 krėslų. Kaip tik du laisvi ir minkšta nedidelė dalis kamputyje. Vien vyrai. Net pagalvojome, kad gal yra atskiri vyrų ir moterų kambariai. Bet kaip ten bebūtų, tie vyrai mums nieko nesakė, piktų žvilgsnių nelaidė, tai ir apsistojome.
Užimame paskutinius likusius laisvus krėslus. Grupelė rusakalbių lošė kortomis. Kas miegojo, kad filmus žiūrėjo. Krėslas tikrai super patogus. Viduje tylu, nors garsas iš apačios gana girdisi. Ir saugu. Yra rozetės, jei kam reikia ko pasikrauti.
Žodžiu, gera vieta, net aš sugebėjau visai normaliai išsimiegoti.

Ryte nubundame gana anksti. Apsitvarkome. Žiūriu, ir apačioje suolai minšti, bet atramų rankoms, todėl ir čia miegoti turėtų būti gera. Tik mažiau saugumo.

Praeiname apsaugą, prie vartų susitinkame grupę Norvegijoje dirbančių mūsų miestelio vyrų.

Pasigrožėti Bergeno apylinkių grožiu nebepavyksta, nes debesys.

Skrydis sklandus. Wizzair ir šį kartą nenuvilia.

Lėktuve aptariame būsimą - spalio mėn. kelionę: ką veiksime, ką norėsime pamatyti, kažin, ar 2 dienų Bergamui - ne perdaug, kur plauksime Como ežere ir t.t.

Ech, kaip smagu keliauti...

Ačiū už dėmesį.

Kaip jaukiai perskaiciau viska Labai smagi kelione, tiesiog pavyzdys, kiek daug galima pamatyti, kai viska gerai susiplanuoji ir neleki, kaip akis isdeges

Ačiū, Cobre.

Iš tikrųjų labai daug apėjome. Net pačios netikėjome, kad galima tiek apeiti.

Tik dabar dar labiau neramina klausimas, ką būtume veikę, jei visas dienas būtų lijęs lietus?