QUOTE(Maidenana @ 2012 06 22, 12:48)
Nu ir kiek gali partneriai aktyviai save lauzyti? Man apskritai tas 'slifavimas' nelabai suvokiamas dalykas. As jau minejau - arba priimi partnerio minusus, o jis - tavo, arba ne. Svarbiausia partnerysteje - kuo greiciau pasirodyti 'visame grazume', kuo greiciau parodyti visas silpnas puses, visus juodziausius savo naturos minusus. tada labai tauposi laikas, nervai, igaunama patirties, suvokiama kas kiekvienam kaip asmenybei visiskai nepriimtina. ir viskas - jokiu slifavimu. nesuprantu, kam gaminti rytais omleta ir nesti kas penktadieni geles, jeigu nekenti gaminti ir geliu kvapas erzina? kam rodytis geresniam/-ei negu esi? Vistiek atsiras partneris, kuriam tu busi tiesiog idealas ir jis tau taip pat. O ten slifuotis, taikytis, bartis, nusileidineti, lauzytis, lipti per save - kam to reikia?
Taip, didele dalim pritariu. Bet, kaip aš suprantu, tas minusų pamatymas/parodymas, priėmimas arba ne, tai irgi įeina į tą šlifavimosi periodą. O šiaip juk nebus taip, kad viskas patinka, bet dėl kiekvieno š nesusikrausi šmutkių ir neišeisi, žmonės kalbasi ir keičiasi vienas kito atžvilgiu bent minimaliai tai tikrai. Aš nekalbu apie apsimetinėjimą geresniu ar kažkokių partnerio ydų priėmimą sukandus dantis. Jeigu vyras pusryčiams iškepa omletą, o tu mėgsti blynus, jei įdeda porą šaukštelių cukraus į kavą, o tu geri išvis be jo, tai juk dėl to nenueisi skirtingai keliais, nes jis tau netinka ir tu dėl jo tikrai nepradėsi gerti kavos su cukrum - imi ir pasakai tai. Čia gal ir labai elementarus ar ne visai tinkantis pvz., bet tikiuosi, supratai, ką norėjau pasakyti. Manau, yra tam tikra riba (ir visiems skirtinga), iki kurios gali pasišlifuoti, o nuo kurios jau nusprendi, kad netinka, nesikeisi ir geriau pasukt skirtingais keliais.
