Meilė į mūsų širdį patenka per mūsų akis. Akys yra meilės vartai. Neįmanoma mylėti to, ko tu niekada nesi matęs. Mirtingojo meilės ribos sutampa su jo regėjimo ribomis. Todėl tavo būtis ten, kur tavo akių šviesa. Regėti, mylėti, būti ar tai ne tas pat? Negalima būti nemylint, negalima mylėti neregint, vadinasi, negalima būti neregint. Akys yra ne tik meilės, bet ir būties prieglobstis.
''Kalbate man už nugaros? Reiškia aš priekyje!.. Aptarinėjate mano gyvenimą? Reiškia jis įdomesnis už jūsų!.. Stengiatės įžvelgti trūkumus? Reiškia pavydite! Tęskite taip ir toliau!....Ir man visiškai vienodai, ką apie mane galvojate - nes aš apie jus visiškai negalvoju...''
Poilsis nėra tinginiavimas. Vasarą gulėti žolėje besiklausant vandens čiurlenimo ar stebėti plaukiančius debesis visai nėra laiko švaistymas.
''Kai sudūžta širtis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu.''
Visi turi progą pabūti "ant bangos", bet ne visi ant jos ilgai išsilaiko - nes vieni sugeba susikurti savo bangą patys, o kiti laikinai iškyla ant svetimos.