Tėvų karšinimas

Mums po tokio gyvenamos vietos pakeitimo, liga ir diagnozavo Ji labai ryskiai paumejo...



Simense, o kuo serga tavo mamyte? Kazkaip praleidau
Ka isgyvenai galiu tik nujausti...Kai mes paguldem mama i ligonine lemtingiems tyrimams, kai suzinojom diagnoze, kai jai buvo panaikintas darbingumas, kai ji buvo uzdaryta namie, kai perrinkau jos rubus ir isnesiau visus kostiumelius ir sukneles, nes ju NIEKADA nebereikes, kai pradejo nuolat vartoti vaistus, kai prasidejo salutiniai ju poveikiai, epilepsijos priepoliai...As nesuvokiu kaip ji, tada dar labai nuovoki, visa tai isgyveno. Kaip as...matyt kaip ir mes visos. Bet ir priesui to nelinkeciau.
Jetus, kaip visgi skauda kai ten kazkur pakrapstai



As tuo bandau tiketi. Nes kai galvoju, ka galeciau duoti teciui, pvz. nuvezti i sanatorija, kartu nuvaziuoti i Turkija ar pan., suvokiu, kad tai bus tik kazkada, kazkada po to...Ir nepasakyciau, kad to labai bijau. Kazkiek ta minti jau prisijaukinau, nes realiai nieko kito laukti jau nebelieka. Dvasines ramybes neturi niekas, ir netures, kol visiems nebus ramu. Kas butu, jei nebutu to kitokio gyvenimo? As tikiu, kad dar sutiksiu sveika mama, nes tevu ir vaiku rysys per stiprus, kad butu kada nors nutrauktas. Ilgiuosi ir nuolat ilgesiuos

Gaila. Tik jei ir soc. darbuotoja, ir kaimynai sako, kad pasiimtumėt, tai gal vis dėlto yra problema? Globa nustatoma maždaug per pusę metų. Kuo vėliau pradėsi, tuo vėliau ir sutvarkysi. Kad tik nereiktų paskui verstis per galvą? Juk be paties žmogaus sutikimo šiaip į jokią ligoninę paguldyti negalima. Su globa būtų paprasčiau.
Aišku, spręsti jums, juk jūs geriau situaciją žinote.

Radvyle, kazka darykit, kad jums nustatytu visiska slauga. tai yra +665 i men. Susiraskit supratinga psichiatra, kuris siek tike padetu. Mano mama irgi sugebejo surinkti daugiau nei 10 balu, bet mums pamazino, nes liga akivaizdi, o tie balai...Eme ji ir pakartojo: stalas namas obuolys. Mes visi nusterom. Labai dekinga esu tai gydytojai, kuri mus suprato ir daugiau mamos bent pas ja nebereikia tampyti. Kiek metu senoliui? Slauga juk mokama ne vien del alzhaimerio? Demenciju yra daug rusiu. Gal jam kas misraus?
Globos ir mes nesusuitvarkem. Siaip reiktu, nes pinigai pervedami i mamos saskaita. As turiu prieiga prie interneto, tai ka reikia patvarkau. Bet va cia ir iskiltu didziausios bedos.
Gal turi daugiau informacijos, kas dar keistusi paskyrus globeja? Ar tai tik formalumas? Ar globejas gauna kokia pasalpa?

Mano mama buvo po 1991 m. Sausio įvykių buvo išprotėjusi. Mes visi išeidavom budėt, o ji likdavo viena, visiškoj nežinioj. Prisiminė karo laikus (buvo jos pati jaunystė), pradėjo dangstyt lovų užtiesalais langus, bijot, ištisai kažką be ryšio kalbėt (vienąsyk viena kambaryje iššnekėjo 8 valandas, bandžiau klausytis, kažkoks minčių kratinys)... Tuo metu nelabai tokiomis ligomis ir didžiuodavosi. Niekam nesiskundėm, kentėjom. Dirbdavau pusiau namie, tai, kai reikdavo eiti į darbą, grįždama galvodavau – ką rasiu, gal padegtus namus? Bet nieko tokio neatsitiko. Tik sykį prie akių puodelį sudaužė – tyčia trenkė į žemę. Paskui, atsigavusi, nesupratusi, kaip tai atsitiko, labai galilėjosi. Tik va tas pyktis ir begalinės, ištisas valandas trunkančios su savimi kalbos...
Po poros metų man gimė vaikutis. Kadangi laikas ir taip daro savo, Tie Įvykiai tolo, o čia dar toks laukiamas lėliukas namuos (pirmąjį praradau), mama kažkaip atgavo viltį, ir šiek tiek aprimo. Bet priepuolai kartodavosi. Ji mus kilnodavo naktimis, – sava daktarė sakė, kad tai pilnatis taip veikia (o būdavo ir savaitę prieš, ir savaitę po, tai ir nesuprasdavom, kada gi iš tiesų ta pilnatis?), be saiko pykdavo, kovodavo nežmoniškai dėl „savo“ teritorijos... O čia juk mama. Aš ir nusileisdavau, galvojau, kad geerai dukteriai taip ir priklauso. O dabar gal kiek ir galiuosi, nes neišpręsti anksčiau dalykai (kai dar buvo galima spęsti) dar labiau supainiojo mano ir giminaičių gyvenimus.
Paskui, vieno tokio sunkesnio periodo metu, mama susilaužė koją. Buvo labai sunku. Slaugyti ligonį su lūžusia koja ir sutrikusia psichika buvo baisu. Ji man neleisdavo nė į WC nueiti (jau rašiau). O dar vaikui problemos mokykloje (dėl dėmesio stokos)... Atsimenu, kai reikėjo darbe atsiskaityti už darbą, kad jį pabaigčiau, aš tris paras nemiegojau, ištisai dirbau – neįsivaizdavau gyvenime, kad tiek atlaikyt žmogui įmanoma. Tiesa, kai darė mamai operaciją, sudėjo metalą sutvirtinti kaului (ten ir dabar yra), aš meldžiau Dievo, kad Jis lemtų taip, kaip „jai geriau“ (nebegalėjau, esant tokiai jos dvasios būklei, net jai sveikatos prašyti). O po to buvo visko: ir išgrūstas metalinės lovos rėmas (po pusvalandžio grumtynių bandant ją sulaikyti, slaugučių neprisišaukiau), šlepsėjimas baltomis vilnonėmis kojinėmis po savo siusiuką, rišimas dėl blaškymosi prie lovos...
Taip išbuvome penkiolika su puse metų namie (paskui – ligoninės, 1,4 m.). Paskutiniusius metus beveik nėjau į darbą (tik nubėgdavau, nes turėjau dalinę galimybę dirbt ir namie). Diagnozė mamos – demensija, su kažkiek alchaimerio (tos ligos panašios, tik demensija ilgesnė).
Taigi man liko dar dvylika metų. Aš manau. Meilės mamai.
Papildyta:

Atrodo, globėjas gauna tik pareigas. Ir atsakomybę, nuolatinius tikrinimus (bent jau jų galimybę). Bet jis gauna ir galimybę spręsti dėl globojamojo buvimo vietos (guldymas į ligoninę, sprendimas dėl veiksmų, susijusių su juo).

Och tu Dieve Dieve, kai pagalvoji...Zinau, kad nereikia pasiduoti nei liudesiui, nei gailesciui. As ir nepasiduodu, gyvenu kol kas labai normaliai, bet...is tiesu man ir liudna ir skauda ir labai baisu. Simense, na nepyk, bet man tai labai liudna del to, ka tau teko isgyventi, na ir zinoma iskart galvoju apie musu situacija...dar tik ketvirti metai eina...O kas jei ju bus penkiolika ir daugiau. Kaip tu istverei?
Ar jus turejote teveli?
As kartais per daug cia skundziuosi, bet man taip geriau, nes absoliuciai su niekuo kol kas negaliu sita tema kalbeti. Ilgai ieskojau su kuo galeciau apie tai pasisneketi. Ir radau jus. Didelis aciu, kad dalinates ir patirtimi ir isgyvenimais. Man taip daug lengviau
Papildyta:


Kokia ziauri tokia atsakomybe... Arba tetei arba man ja teks prisiimti

Taip, problema egzistuoja. Jis pats ir yra ta problema Turim prieš keletą metų pasirašytą įgaliojimą, kuriuo jis leidžia rūpintis mums savo gydymu. Bet gi sakau, su tuo ėjimu namo, baisu kur nors ir bandyti guldyti - nepastatysi gi apsaugininko šalia, kad iš lovos nepaleistų
Papildyta:

Dar kažkaip galima susitvarkyti, kad skaičiuotųsi darbo stažas ir gauti už slaugymą kelis šimtus litų
Papildyta:

Tokią pačią prieigą prie interneto ir jo sąskaitos turiu ir aš. Bet ten pervedami tik keli šimtai ES paramos už mūsų sutvarkytą pievų prie namų deklaravimą. Iš tų pinigėlių moku mokesčius už sodybą, žemę, draudimą ir t.t. Dėl slaugos nepabaigėm tvarkytis, nes ir Vilniuje mūsų močiutės psichiatrė pasakė, kad su šitaip puikiai atliktu testu nieko nebus. Maždaug atvažiuokit po pusės metų, tada žiūrėsim. O tuo metu kaip tik pats blogumas su močiute buvo - nebesuspėjom ir nebegalėjom nieko padaryt. Seneliui 80. Tada, kai darėm testą, buvo ką tik iš ligoninės, kur tris kartus per dieną klausinėdavo tų pačių klausimų, kaip ir teste. Viską labai neblogai pakartojo. Atsimenu, kai močiutei nustatinėjo visišką priežiūros poreikį, tai ji sakė, kad aš jos sesuo, o jos duktė yra jos mamutė Tai seneliui visiškai kitaip ta liga rutuliojasi - jis vat dabar planuoja, kuo pavasarį laukus užsėt
Papildyta:

Šitai labai ryškiai prisimenu. Ir dar saldų šlapimo kvapą namuose. Vienu metu jau nespėdavom kelnių skalbti ir džiovinti. Kol dar vaikščiojo, su pampersais nieko neišeidavo, nes nusidraskydavo, bėgdavo į tuaoletą vistiek. Tuo metu pirkom šlapimą sugeriančius įklotus, vienkartines paklodes. Bet vis tiek kliūdavo ir į kojines, ir ant grindų būna stovi visa šlapia ir sako, kad čia mano tėvas pro šalį prisisiojo, o ji tik išmaknojo

Ne, tėvelio aš neturėjau. Jis mirė dar man neužaugus. Mamos liga krito ant mano pečių (tas pats butas), gal kiek padėdavo pripuolamai sesuo. Bet ji atsisakė mane pakeisti, mamą priimti (nors mama turi pas ją nuosavą kambarį). Tik dabar, pasikalbėjusi čia, suprantu, kad ji neatlaikytų tokio ligonio (nes jos pačios gyvenimas buvo sudėtingas). Vienintelis dalykas, kad aš ją tylomis „priverčiau“ būti globėja (kadangi ji labai skuba susitvarkyti turtinius reikalus, tai apsisprendė). Nors ji mamą vis tiek ketina laikyt svetur. Kas žino, gyvenimas ilgas, gal viskas pasikeis dar į gera?
Papildyta:

Man ir lengviau. Aš čia esu pasiskaitinėjusi ir apie neįgalius vaikus (berods, tema tokia: „Sergantį vaiką atidavė į vaikų namus“). Ten panašios problemos, nors gal kiek kitokios. Sunkoka skaityti, bet pamatai, koks pasaulis margas... Kol gali ištverti, laikaisi. Bet, kol dar tveri...
Papildyta:

Yra ir tokiems ligoniams priežiūra ir specialūs skyriai. Man sakė, kad Marijampolėj ir kažkur Kaišiadoryse. Man tai atrodė labai baisu, nes toli. Bet dabar matau, kad negaliu kasdien mamos lankyti (o buvo, kad eidavau net po dukart per dieną, kai paguldžiau). Jau lankymai retėja, nes pamačiau, kad namai „griūva“. Jaučiu nuovargį ir būtinybę pasirūpinti ir savo sveikata.
Papildyta:

Šituo reikėtų pasidomėti. Man sakė, kad yra tik pareigos (kad nebūtų siekiama naudos dėl karšinimo). Esu skaičiusi, kad jei 15-ka metų slaugei tokį ligonį, tai kažkiek, bet tik kai pats gausi pensiją, turėtų pridėti. Man jau taip ir būtų, bet ligos kortelėje greičiausiai niekas rimčiau nefiksuota (gydytoja giminaitė, tai „labai baisių“ dalykų, spėju, nerašė), be to, ir globos nebuvau susitvarkiusi (nes mama visą laiką laikė save sveika). Ir dabar jinai mano, kad yra sveika...

mano vaiku aukle slaugo mama. na jai jau 90 gal...Ji neturi jokiu ligu kaip musu, bet issikviete daktarus i namus ir susitvarke sia globa. Siek tiek i kisene gydytojai dave...Kai ateidavo gydytojai uzdedavo pampersus mamai, nors siaip to nereikia ir t.t. Na zodziu yra tu ligu ligeliu, tai neturi buti vien psichine liga. Zinau kaip tai sudetinga, zinau kiek ilgai mes ta globa tvarkemes. Bet pabandykit dar karta nueiti pas kita gydytoja. Nes panasu, kad tavo seneliui tu ligeliu tikrai netruksta. Ziauri musu sveikatos sistema, bet pinigeliai palyginus nemazi. Galbut jam slauga gali sutvarkyti visai ne psichiatre? O kaip aukles mamytei seimos gydytoja?

jei butu idomu, galeciau jos placiau pasidometi kokius gydytojus jie kviete

Man būtų sudėtinga pasakyt gydytojai, kad sauskelnės reikalingos (jeigu iš tikrųjų ne). Jei gydytoja pati pasiūlytų (nes liga labai rimta, ir tik to trūktų), galbūt. Aišku, mes nežinome, kokia iš tikrųjų ten padėtis (o tik ji pati ir tegalėtų papasakoti). Juk fizinė negalia irgi būna kartais nepakeliama, ypač jei ji ilgalaikė.
Iš tiesų, kartais labai sudėtinga būna kitiems papasakot, kad yra labai sunku, jei užsukęs trumpam svečias to nemato. Dar geriau, kai tau pasako: „su senoliu viskas gerai, tai su tavim netvarka“. Ir taip pasako žmogus, kuriam irgi priklausytų prižiūrėti.

Mūsų senelis daug kam toks ir atrodo - visiškai normalus, apleistas, vienišas žmogus. Jis nuolat skundžiasi, kad neturi maisto, pinigų ir t.t. Kažkaip pašaliniams neatrodo, kad reikėtų užmesti akį į šaldytuvą ar spintelę Bet jei pabūni su juo 3-4 val., iš karto supranti, kad prastai jam su galva - matai, kaip kartojasi tie abejojimai, šaldytuvo tikrinimai, drabužių, raktų paieškos
Papildyta:

Na čia gi ir yra visas užburtas ratas: Skuodo gydytojai mano, kad globa žmogui, kol jis dar vaikšto, NEPRIKLAUSO O kai Alsheimerio testas 18, tai nepriklauso ir iš psichiatrinės pusės. Taip kad viską galime susitvarkyti tik Vilniuje. Pavyzdžiui, močiutei visišką slaugos poreikį čia sutvarkė per mėnesį. Bet senelis SAUGO NAMUS ir niekur važiuoti negali O be to, jeigu susitariame, kad važiuos pas mus savaitei kitai, tai vakarykštis susitarimas dažniausiai kitą dieną nebegalioja. Lyg šito maža būtų, atsivežus Vilniun namuose mano tėvas atsisako nuolatos bendrauti su seneliu, kuris iš tikrųjų yra tikra pletkų boba (kai nepyksta ir jaučiasi saugiai) Tai toks vaizdas ir būna: vienas viename kambaryje nepatenkintas, kitas - kitame... Vienu žodžiu, visi pas mus ypatingi ir su charakteriu

Šiaip jau senukai neturi būt vieni ilgai. Iš tiesų jie tada atrodo ir vieniši, ir apleisti. Dabar, kai mano mama yra kad ir tarp svetimų (nors jie ten kažkiek ir susidraugauuja su likimo broliais), aš jaučiu, kad ji vis dėl to nėra tokia vieniša. Aišku, mums visiems reikia artimųjų, bet ką gi daryti, kai visi šeimos nariai reikalauja savo dalies dėmesio? Išsisikirti su vyru, palikti vaiką (geriausiu atveju gyvent kažkur svetimuos namuos su tėvu), ir prižiūrėt vienišą mamą? Daugų daugiausia, ką aš būčiau galėjusi, tai perduot ją slaugyt kitiems vaikams pakaitomis. Bet jų gi nepriversi, o gražiuoju nesutinka. Kas nori vargo. O Meilės mamai matyt neužtenka. Per daug ji jais rūpinosi, tai jie ir neįprato duot...
Aišku, pas jus sąlygos galbūt yra kitos.
Papildyta:

Tikrai užburtas ratas. O tavo mama vienturtė?

Pas senelį ryte užeina ir porą valandų pabūna kaimynai, per pietus - soc. darbuotoja, vakare - vėl kaimynai. Jis vienas beveik nebūna. Ale jam niekaip nėra gerai

Taip, mama - vienturtė.