"skaldyti ir valdyti" labai artimas jausmas ir mano mociutei. jos vienos visai negalima palikti, ir visai ne del to, kad ja reikia aptarnauti, o del to kad ji yra neprognozuojama. beto ir su ja gal pavojiga buti, nes agresijos priepolio minute ji turi laaaabai daug jegos ir sunku ja sulaikyti (pvz kai ji norejo balkono duris islauzti, tai mama viena jos nesulaike- sesuo i pagalba atskubejo- ir tai vos vos abi nulaike. negaleciau dabar 100 proc. pasakyti, kad ji yra psichine ligone, nes laaaabai daug visama tame yra vaidybos. va toki "saldainiuka" turim namuose. ji visa gyvenima buvo klaikaus charajterio ( ir visai neperdedu). po senelio mirties turejo keleta vyru. ne su vienu neistvere ilgesni laika, ir aisq visada buvo kalti "jie". ji visad gyveno pagal taisykle "ka kiti pasakys, pagalvos". galeciau prirashyti 3 tomus knygu apie ja. ir kaip bebutu gaila, ten butu labai mazai gero...
QUOTE(Alan @ 2008 01 17, 11:18)
Labas rytas.
Apie valdiškas įstaigas ir slaugą namuose vis pašnekam, ir vis vėl prie tos temos sugrįžtam. Aš pati asmeniškai atidžiausiai skaitau pasisakymus tų, kurios PAČIOS slaugo savo artimuosius, o ne yra mačiusios ar girdėjusios, kaip tą daro kiti. Nes tai labai skirtingi dalykai. Ir čia rašančios slaugytojos labai retai renkasi tokius posakius, kaip "metimas į gatvę dėl savo asmeninės ramybės".
Gerai, jei pats vienas - ar padedamas artimiausiųjų - gali užtikrinti ligoniui deramą slaugą. Esi pakankamai stiprus (tiek dvasiškai, tiek fiziškai), kad pajėgtum 24 valandas per parą būti šalia, kiloti, vartyti, maitinti, prausti, keisti patalynę... O jei ligonis stambus?.. Jei agresyvus?.. Prasideda pragulos, kurių namų sąlygom praktiškai neišvengsi?..
Aš šito viena nepajėgiu. Man reikia pagalbos. Ir jokia čia gėda. Tėtis po naujametinio paūmėjimo atsipeipelėjo, vėl pamažėle šliurinėja, įstengia pats šaukštą pakelti. Bet vieno palikti negalima nė akimirkai. Mūsų nepažįsta - na, nebent retsykiais, labai retom trumpom akimirkom. Veržiasi išeiti - nepripažįsta namų, jaučiasi svetimas, vis nori kažkur važiuot. Nenori praustis, persirengt šlapių kelnių, pyksta. Samdau slaugę, tik nežinau, ar ilgai ji tvers. Ir be slaugos ligoninės ateity - kai tėtis atguls galutinai - neišsiversiu. Ne todėl, kad purtyčiaus savų problemų, o dėl to, kad ten mano ligonis bus prižiūrėtas geriau. Nupraustas, sausom kelnėm, be pragulų.
Aišku, esu girdėjusi apie vaikus, kurie susigrobia tėvų turtą ir išveža tuos į prieglaudas.
Apie valdiškas įstaigas ir slaugą namuose vis pašnekam, ir vis vėl prie tos temos sugrįžtam. Aš pati asmeniškai atidžiausiai skaitau pasisakymus tų, kurios PAČIOS slaugo savo artimuosius, o ne yra mačiusios ar girdėjusios, kaip tą daro kiti. Nes tai labai skirtingi dalykai. Ir čia rašančios slaugytojos labai retai renkasi tokius posakius, kaip "metimas į gatvę dėl savo asmeninės ramybės".
Gerai, jei pats vienas - ar padedamas artimiausiųjų - gali užtikrinti ligoniui deramą slaugą. Esi pakankamai stiprus (tiek dvasiškai, tiek fiziškai), kad pajėgtum 24 valandas per parą būti šalia, kiloti, vartyti, maitinti, prausti, keisti patalynę... O jei ligonis stambus?.. Jei agresyvus?.. Prasideda pragulos, kurių namų sąlygom praktiškai neišvengsi?..
Aš šito viena nepajėgiu. Man reikia pagalbos. Ir jokia čia gėda. Tėtis po naujametinio paūmėjimo atsipeipelėjo, vėl pamažėle šliurinėja, įstengia pats šaukštą pakelti. Bet vieno palikti negalima nė akimirkai. Mūsų nepažįsta - na, nebent retsykiais, labai retom trumpom akimirkom. Veržiasi išeiti - nepripažįsta namų, jaučiasi svetimas, vis nori kažkur važiuot. Nenori praustis, persirengt šlapių kelnių, pyksta. Samdau slaugę, tik nežinau, ar ilgai ji tvers. Ir be slaugos ligoninės ateity - kai tėtis atguls galutinai - neišsiversiu. Ne todėl, kad purtyčiaus savų problemų, o dėl to, kad ten mano ligonis bus prižiūrėtas geriau. Nupraustas, sausom kelnėm, be pragulų.
Aišku, esu girdėjusi apie vaikus, kurie susigrobia tėvų turtą ir išveža tuos į prieglaudas.
Liūdna pasakyti, bet dėl to, ką papasakojai, negaliu paguosti, jog tavo tėtis bus slaugos ligoninėje prižiūrėtas geriau, nupraustas, sausom kelnėm, be pragulų. Apie pragulas esu jau kiek ankstesniame savo pasisakyme šnekėjusi. Deja, irgi nepaguodžiančiai.
O jeigu tavo tėvelis nesileidžia perrengt šlapias savam (kad ir nepiktam samdytam namų slaugytojui), tai jis nesileis ir ligoninėje. Taip buvo ir su mano mamyte: rasdavom ją ir šlapią, ir nuogą, ir nusidraskiusią pridarytą pampersą. Ir ji gulėdavo taip, visiems lankytojams ir ligoniams matoma (nes gulėjo prie atvirų durų). Pro šalį vis praeidavo slaugutės, o ji nesileisdavo. Personalo trūksta, valgyt šeimininkės jai padeda, o ji imdama apsipila. Ką pagriebia ranka, tą suvalgo. Juk neišlauks, kol ateis eilė ją pamaitinti? 
Žinau, nepaguodžiau. Bet vis dėlto tu to nematai kasdien (juk negali kasdien lankyti, tokios ligoninės paprastai būna nuo namų tolokai). Ir jeigu gali suprasti, kad geriau nebus, ypač jei gyveni ne tame pačiame bute, ir tau netenka 24 val. per parą tą patį ligonį stebėti ir kęsti jo priepuolius, geriau ištverti taip, kaip yra. Ypač jei dar tveria slaugytoja. Ir dėl tėvų turto: ar būtų geriau, kad tavo bendras su tėvais butas (ar jo dalis) būtų atiduota senelių namams? Kur tada tu eitum gyventi? Į gatvę? Nuomotis? O senolis vis tiek namie būt negalėtų (nes visą laiką tokiame pragare gyvent kartu neįmanoma). Tu manai, senoliui senelių namuose, kuriems tektų jo butas (ar jūsų bendro buto dalis), būtų geriau?
Mano mama slauge kelis metus ant lovos gulinti savo teva, dabar priziuri mama. Situacija panasi, kaip su NONsposata mociute, nes ji viskuo nepatenkinta, visada 'mirsta', nelaiminga, kontroliuoja mama. Problema ir tame, kad negali iduoti antidepresantu, nes labai atidziai skaito vaistu anotacijas. Norejau pasakyti tik tiek, kad mamai psichologiskai buvo lengviau slaugyti gulinti ligoni, nors visus tuos metus niekur is namu negalejo isvaziuoti. Apie seneliu namus niekas net negalvojo ir negalvoja. Bet mes su mama kalbame, kad tai yra ir turetu buti pats normaliausias dalykas... (kalbu apie padorius seneliu namus). Juk senatveje nesinori buti nasta vaikams, daug smagiau laika leisti su bendraamziais, kurie dalijasi savo problemomis ir jos jiems idomios, o vaikams tik galva kvarsina 
Gyvenant savo namuose senoliai daznai yra visiskai vieni, nes buvusiu draugu nebera arba jie taip pat nepajuda is namu...
Kodel pradejau apie tai galvoti? Mano anyta (stipri ir energinga moteris, ne lietuve ir gyvena ne Lietuvoje) planuoja keltis i seneliu namus, kai nebegales viena gyventi ir saves apsiziureti. Vis galvojau, ar as ir vyras turetume jaustis kalti, kai ji taip kalba? NE. Nes ji taip sako kaip pati normaliausia dalyka. Problema ta, kad Lietuvoje seneliu namai yra kaip kokia stigma, neigiamas dalykas, ptilyginamas tevu atsisakymui. Uzsienyje tai yra pats normaliausias dalykas. Ir ne del to, kad vaikai tevu nemyli, o del to, kad yra abipusis supratimas, kad vaikai jau gyvena savo gyvenimus ir turi juos atiduoti savo vaikams...
Gyvenant savo namuose senoliai daznai yra visiskai vieni, nes buvusiu draugu nebera arba jie taip pat nepajuda is namu...Kodel pradejau apie tai galvoti? Mano anyta (stipri ir energinga moteris, ne lietuve ir gyvena ne Lietuvoje) planuoja keltis i seneliu namus, kai nebegales viena gyventi ir saves apsiziureti. Vis galvojau, ar as ir vyras turetume jaustis kalti, kai ji taip kalba? NE. Nes ji taip sako kaip pati normaliausia dalyka. Problema ta, kad Lietuvoje seneliu namai yra kaip kokia stigma, neigiamas dalykas, ptilyginamas tevu atsisakymui. Uzsienyje tai yra pats normaliausias dalykas. Ir ne del to, kad vaikai tevu nemyli, o del to, kad yra abipusis supratimas, kad vaikai jau gyvena savo gyvenimus ir turi juos atiduoti savo vaikams...
QUOTE(BElge @ 2008 01 17, 16:25)
Bet mes su mama kalbame, kad tai yra ir turetu buti pats normaliausias dalykas... (kalbu apie padorius seneliu namus). Juk senatveje nesinori buti nasta vaikams, daug smagiau laika leisti su bendraamziais, kurie dalijasi savo problemomis ir jos jiems idomios, o vaikams tik galva kvarsina Gyvenant savo namuose senoliai daznai yra visiskai vieni, nes buvusiu draugu nebera arba jie taip pat nepajuda is namu...
Kodel pradejau apie tai galvoti? Mano anyta (stipri ir energinga moteris, ne lietuve ir gyvena ne Lietuvoje) planuoja keltis i seneliu namus, kai nebegales viena gyventi ir saves apsiziureti. Vis galvojau, ar as ir vyras turetume jaustis kalti, kai ji taip kalba? NE. Nes ji taip sako kaip pati normaliausia dalyka. Problema ta, kad Lietuvoje seneliu namai yra kaip kokia stigma, neigiamas dalykas, ptilyginamas tevu atsisakymui. Uzsienyje tai yra pats normaliausias dalykas. Ir ne del to, kad vaikai tevu nemyli, o del to, kad yra abipusis supratimas, kad vaikai jau gyvena savo gyvenimus ir turi juos atiduoti savo vaikams...
Gyvenant savo namuose senoliai daznai yra visiskai vieni, nes buvusiu draugu nebera arba jie taip pat nepajuda is namu...Kodel pradejau apie tai galvoti? Mano anyta (stipri ir energinga moteris, ne lietuve ir gyvena ne Lietuvoje) planuoja keltis i seneliu namus, kai nebegales viena gyventi ir saves apsiziureti. Vis galvojau, ar as ir vyras turetume jaustis kalti, kai ji taip kalba? NE. Nes ji taip sako kaip pati normaliausia dalyka. Problema ta, kad Lietuvoje seneliu namai yra kaip kokia stigma, neigiamas dalykas, ptilyginamas tevu atsisakymui. Uzsienyje tai yra pats normaliausias dalykas. Ir ne del to, kad vaikai tevu nemyli, o del to, kad yra abipusis supratimas, kad vaikai jau gyvena savo gyvenimus ir turi juos atiduoti savo vaikams...
Senelių namuose nėra artimiesiems smagiau. Nes ten suvežami ligoniai. Vienas dejuoja, kitas šaukia, dar kitas klejoja ar baladojasi (o taip dar ir visą naktį). Sunkiai sergi pats, o aplink dar keli baisūs ligoniai.
Manau, kad ir užsienyje tas pats, nes esu kalbėjusi su ten dirbusiomis slaugutėmis. Geriau tik ten, kur senoliai gulasi į slaugos namus dar nenusenę, grynai iš vienatvės, norėdami, kad jiems kas padarytų valgyti, ar pabendrauti.
QUOTE(Simense @ 2008 01 17, 15:46)
Senelių namuose nėra artimiesiems smagiau. Nes ten suvežami ligoniai. Vienas dejuoja, kitas šaukia, dar kitas klejoja ar baladojasi (o taip dar ir visą naktį). Sunkiai sergi pats, o aplink dar keli baisūs ligoniai.
Manau, kad ir užsienyje tas pats, nes esu kalbėjusi su ten dirbusiomis slaugutėmis. Geriau tik ten, kur senoliai gulasi į slaugos namus dar nenusenę, grynai iš vienatvės, norėdami, kad jiems kas padarytų valgyti, ar pabendrauti.
Manau, kad ir užsienyje tas pats, nes esu kalbėjusi su ten dirbusiomis slaugutėmis. Geriau tik ten, kur senoliai gulasi į slaugos namus dar nenusenę, grynai iš vienatvės, norėdami, kad jiems kas padarytų valgyti, ar pabendrauti.
Anyta slaugo senus zmones, tai gal mato, kaip sunku sirgti vienatveje. Dabar slaugoma moteriske visa gyvenima keliavusi, o dabar namie tv visa diena lovoj ziuri, diena su naktim sumaisius. Drauges nebepajuda, sunus ir dukra tik aplanko. Bet jie gyvena savus gyvenimus, mama priziuri slaugytoja...
Dabar anyta visur vazineja su bendraamziais kortomis zaisti, labai bendraujanti, gal mano, jog seneliu namai butu jai tinkamesnis variantas. Kaip pati sako: valgyt duoda, priziuri, kortomis zaistume, ko daugiau noreti
QUOTE(NONsposata @ 2008 01 17, 15:41)
matau kaip mama kartais jau netenka kantrybes. ir mociuetei visai nebutina buti salia, kad ji isvestu is kantrybes. isivaizduokit kai ji yra pas kita mamos seseri, ji sugeba per valanda mamai paskambinti 50 kartu. pas mus taip jau priimta nuo seno, kad kai skambina mociute, tai reikia nekelti, o paciam perskambinti. is pradziu mama reaguodavo, bet dabar arba isjungia telefona, arba isjungia jo garsa 
zodziu, net mociutei esant toli, mano mamyte pailseti negali. mama ir taip negali pasigirti gera sveikata: sirdele, skrandis, depresija. o dar sita egoiste gadina ir gyvenima ir sveikata. kai suzinojau, kad ji pasake, kad gailisi, jog tuomet kai gyveno kaime, kad netrenke mano mamos (kai dar buvo kudikis) galvos i vonios krasta- ji jauniausia is 3 dukru (kaip suprantu nekente, nes gime vel mergaite); kai suzinojau, kad ji bande padegti namus, kai jai uz nugaros stovejo 3 mazametes dukros; kaip ji puole mano mama su peiliu dar ne taip seniai... as jos nekenciu. nekenciu is visos sirdies. jos daugiau niekada nenoriu matyti.
aisq, ne vieta kalbeti apie tai, kad labai myliu savo mamtyte. ji man visada buvo labai gera. nesuprantu vieno: uz ka ji taip priziuri ir rupinasi savo motina, jei visa gyvenima buvo nemylima ir niekinama... viena mamos sesuo niekada net nelanko jos, kita visa gyvenima ignoravusi motina dabar istiese pagalbos ranka mano mamai ir ben savaitei/ dviems pasiima pas save.
zinau, kad nereiketu ir nedera taip kalbeti (juolab, kad esu suauges zmogus), tiesiog neturiu kam pasakyti tiesiai sviesiai kaip as del sito jauciuosi.
zodziu, net mociutei esant toli, mano mamyte pailseti negali. mama ir taip negali pasigirti gera sveikata: sirdele, skrandis, depresija. o dar sita egoiste gadina ir gyvenima ir sveikata. kai suzinojau, kad ji pasake, kad gailisi, jog tuomet kai gyveno kaime, kad netrenke mano mamos (kai dar buvo kudikis) galvos i vonios krasta- ji jauniausia is 3 dukru (kaip suprantu nekente, nes gime vel mergaite); kai suzinojau, kad ji bande padegti namus, kai jai uz nugaros stovejo 3 mazametes dukros; kaip ji puole mano mama su peiliu dar ne taip seniai... as jos nekenciu. nekenciu is visos sirdies. jos daugiau niekada nenoriu matyti.aisq, ne vieta kalbeti apie tai, kad labai myliu savo mamtyte. ji man visada buvo labai gera. nesuprantu vieno: uz ka ji taip priziuri ir rupinasi savo motina, jei visa gyvenima buvo nemylima ir niekinama... viena mamos sesuo niekada net nelanko jos, kita visa gyvenima ignoravusi motina dabar istiese pagalbos ranka mano mamai ir ben savaitei/ dviems pasiima pas save.
zinau, kad nereiketu ir nedera taip kalbeti (juolab, kad esu suauges zmogus), tiesiog neturiu kam pasakyti tiesiai sviesiai kaip as del sito jauciuosi.
Labai suprantu, kaip tu dabar jautiesi, nes kiekvienam tokiu atveju būna nepaprastai sunkios minutės (ar net laikotarpis). Tavo mama turi labai daug Meilės, kad pajėgia žiūrėti tokią savo mamą. Aišku, ją slegia ir neatpirktas kaltės jausmas (visi tokį turim prieš savo tėvus, o ypač jei jautėmės nelabai mylimi, bandom atsakyti sau -- kodėl). Taip, tie žiaurūs žodžiai baisūs. Net nežinau, ką patarti, kaip ištverti, kaip nereaguoti. Reaguodavau ir aš.
Ir kentėdavau. Tai, kad tavo močiutė skambina kas kelias minutes, tai ligos padarinys. Stenkis kuo daugiau sužinot apie tą ligą ir rast, kaip padėt pačiai sau, kaip nereaguot į daugumą sunkiai suvokiamų dalykų.
Smagu, kad dar kiek (nors ir tas dvi savaites) padeda teta. Nors kiek galit pailsėti.
QUOTE(NONsposata @ 2008 01 17, 16:15)
"skaldyti ir valdyti" labai artimas jausmas ir mano mociutei. jos vienos visai negalima palikti, ir visai ne del to, kad ja reikia aptarnauti, o del to kad ji yra neprognozuojama. beto ir su ja gal pavojiga buti, nes agresijos priepolio minute ji turi laaaabai daug jegos ir sunku ja sulaikyti (pvz kai ji norejo balkono duris islauzti, tai mama viena jos nesulaike- sesuo i pagalba atskubejo- ir tai vos vos abi nulaike. negaleciau dabar 100 proc. pasakyti, kad ji yra psichine ligone, nes laaaabai daug visama tame yra vaidybos. va toki "saldainiuka" turim namuose. ji visa gyvenima buvo klaikaus charajterio ( ir visai neperdedu). po senelio mirties turejo keleta vyru. ne su vienu neistvere ilgesni laika, ir aisq visada buvo kalti "jie". ji visad gyveno pagal taisykle "ka kiti pasakys, pagalvos". galeciau prirashyti 3 tomus knygu apie ja. ir kaip bebutu gaila, ten butu labai mazai gero...
Man irgi atrodo, kad tos senatvinės ligos, tai tas pats, tik dešimt kartų sustiprintas charakteris. Gal ne visais atvejais, bet tokie žmonės visą gyvenimą buvo veiklesni ir neramūs. O kai ištinka tokia liga, tai su jais reikia elgtis labai atsargiai. Nes ne tas ar ne tokiu tonu pasakytas žodelis gali sukelti priepuolį (kurio mažiausiai mums reikia). O ištverti sunku.
Beveik visada matydavau tų priepuolių priežastis, bet suvaldyt situacijos ne visada galėjau. Šalia tokių ligonių rodyti, kad skubi negalima. O kaip išvengt skubėjimo, jei turi pasirūpinti ir kitais šeimos nariais, ir bėgti į darbą? Papildyta:
QUOTE(BElge @ 2008 01 17, 16:57)
Anyta slaugo senus zmones, tai gal mato, kaip sunku sirgti vienatveje. Dabar slaugoma moteriske visa gyvenima keliavusi, o dabar namie tv visa diena lovoj ziuri, diena su naktim sumaisius. Drauges nebepajuda, sunus ir dukra tik aplanko. Bet jie gyvena savus gyvenimus, mama priziuri slaugytoja...
Dabar anyta visur vazineja su bendraamziais kortomis zaisti, labai bendraujanti, gal mano, jog seneliu namai butu jai tinkamesnis variantas. Kaip pati sako: valgyt duoda, priziuri, kortomis zaistume, ko daugiau noreti
Dabar anyta visur vazineja su bendraamziais kortomis zaisti, labai bendraujanti, gal mano, jog seneliu namai butu jai tinkamesnis variantas. Kaip pati sako: valgyt duoda, priziuri, kortomis zaistume, ko daugiau noreti
Tai reikia surasti tokius senelių namus, kur būtų sveikesni senukai.
Gal kai anyta susens, gal tada jau bus daugiau senelių namų ir ji galės pasirinkti? 
Papildyta:
QUOTE(BElge @ 2008 01 17, 16:25)
Norejau pasakyti tik tiek, kad mamai psichologiskai buvo lengviau slaugyti gulinti ligoni, nors visus tuos metus niekur is namu negalejo isvaziuoti.
Kartais tikrai gulintį ir nekalbantį ligonį prižiūrėti atrodo lengviau, negu klejojantį.
QUOTE(Alan @ 2008 01 17, 12:18)
Tėtis po naujametinio paūmėjimo atsipeipelėjo, vėl pamažėle šliurinėja, įstengia pats šaukštą pakelti.
Džiaugiuosi, kad šiek tiek geresnė situacija. Nors tam kartui lengviau.
Kalbėjom apie vaistų šalutinius poveikius - gavau šoką, kai sužinojau, kad vaistai, kuriuos tėtis geria nuo vėžio, gali sukelti insultą, demenciją ir pan. Vos ne kaip toje skaičiuotėje "ką renkiesi tu iš jų?". Štai kodėl taip greitai silpsta jo protas, dingsta įgūdžiai
.Laikykis, Alan, kol gali, o gal ir pavyks iki galo ištverti, juk negalime visko numatyti
.QUOTE(BElge @ 2008 01 17, 17:25)
Mano mama slauge kelis metus ant lovos gulinti savo teva, dabar priziuri mama. Situacija panasi, kaip su NONsposata mociute, nes ji viskuo nepatenkinta, visada 'mirsta', nelaiminga, kontroliuoja mama. Problema ir tame, kad negali iduoti antidepresantu, nes labai atidziai skaito vaistu anotacijas.
Su mano mama panašiai buvo - nors depresijos požymiai buvo labai ryškūs, nė už ką nenorėjo vaistų. Keletą mėnesių aš užsimindavau, po to šeimos gydytoja patarė kreiptis pas nervų ligų specialistę, o toji jau sugebėjo įtikinti. Teigiamus rezultatus pamatėm labai greitai, visai kitas žmogus paliko. Porą kartų bandė nustoti gerti, bet greit pajunta skirtumą ir vėl prie jų grįžta.
QUOTE(Alan @ 2008 01 17, 12:18)
Mūsų nepažįsta - na, nebent retsykiais, labai retom trumpom akimirkom. Veržiasi išeiti - nepripažįsta namų, jaučiasi svetimas, vis nori kažkur važiuot. Nenori praustis, persirengt šlapių kelnių, pyksta. Samdau slaugę, tik nežinau, ar ilgai ji tvers. Ir be slaugos ligoninės ateity - kai tėtis atguls galutinai - neišsiversiu. Ne todėl, kad purtyčiaus savų problemų, o dėl to, kad ten mano ligonis bus prižiūrėtas geriau. Nupraustas, sausom kelnėm, be pragulų.
Dziaugiuosi Alan, kad siek tiek jau pagerejo, bet kaip suprantu teveliui labai stipriai paumejo liga
Juk pazindavo dar tave...As negaliu suvokti, kad mama kazkada nustos mus pazinti...dabar ji laikosi stabiliai, bet uztenka maziausio nukrypimo nuo dienotvarkes, pvz. slauge paskambina, kad veluos pusvalanduka, ir tada jai jau viskas susimaiso. Ji nieko nesupranta, visi ja paliko, ji viena ir t.t. Ji visiskai nebenori ir nebegali buti viena, ir ne namie, bet reikia kad kazkas butu su ja, jos kambary, zodziu kazkas jos, o tai yra slauge arba tete
Kiti nelabai tinka...Zodziu liudna si tevu karsinimo tema
QUOTE(NONsposata @ 2008 01 17, 16:41)
zinau, kad nereiketu ir nedera taip kalbeti (juolab, kad esu suauges zmogus), tiesiog neturiu kam pasakyti tiesiai sviesiai kaip as del sito jauciuosi.
Ir dera, ir reikia issikalbeti, nes tai nuodija gyvenima. As panasu jausma jauciu tetei, kuris slaugo mama. Tik as suprantu ji ir didziuojuosi juo. Bet nepaisant to, man labai skauda sirdi, del zlugusio jo gyvenimo
Nemanau, kad jis veliau psichologiskai atsigaus. Prasme dingus.
Ištverti reikia TIK šią dieną. Ir taip rytoj, ir poryt, ir užporyt, ir dar vėliau... Ir taip (man) 12 metų (nes mūsų giminėj ilgai gyvena). Močiutė panašia liga sirgo, o išgyveno apie 100 metų (gal koks dešimtmetis patale). Jau 17-ka ištvėriau.
Bet aš vis DAR TURIU KUR NUEITI!
Bet aš vis DAR TURIU KUR NUEITI!
QUOTE(ajb @ 2008 01 18, 00:07)
Ir dera, ir reikia issikalbeti, nes tai nuodija gyvenima. As panasu jausma jauciu tetei, kuris slaugo mama. Tik as suprantu ji ir didziuojuosi juo. Bet nepaisant to, man labai skauda sirdi, del zlugusio jo gyvenimo Nemanau, kad jis veliau psichologiskai atsigaus. Prasme dingus.
Nemanau, kad jis veliau psichologiskai atsigaus. Prasme dingus.Ne, tėvelio gyvenimas nėra žlugęs. Kaip ir nė vieno iš jūsų. Tiesiog visų jūsų gyvenimas dabar KITOKS. Daugiau supratimo, klaidų taisymo, skolų atidavimo, patirties įgijimo, kantrybės mokymosi, meilės...
QUOTE(Simense @ 2008 01 18, 12:20)
Ne, tėvelio gyvenimas nėra žlugęs. Kaip ir nė vieno iš jūsų. Tiesiog visų jūsų gyvenimas dabar KITOKS. Daugiau supratimo, klaidų taisymo, skolų atidavimo, patirties įgijimo, kantrybės mokymosi, meilės...
Gražūs ir teisingi žodžiai. Tik su tuo supratimu baisiai sudėtinga
Po močiutės laidotuvių visai su seneliu nebesusišnekam. Blogas jo PSA tyrimas, reikia į Onkologinį, bet jis kategoriškai sako NE. Mat jis SAUGO NAMUS. Suprantu, kad Alsheimeriu sergantys žmonės nenori pokyčių. Bet nesuprantu mūsų psichiatrės, kuri liepia UŽIMTI VALDANČIĄ PADĖTĮ. Mums to pasiekti neišeina. Vienintelis senelį raminantis dalykas - sutikimas su jo norais, tylus jų apėjimas ar tiesiog nutylėjimas, nuleidimas negirdom. Sodą reikia išgenėti, kaminą patvarkyti, vėjalentes pakeisti - NE. AŠ PATS GALIU. O apsisukęs nei duonos neatsipjaus, nei arbatos neįsipils. Ir dėl visko LABAI PYKSTA. Ypač sunku mamai, nes po močiutės slaugymo jai reikia nors kiek atsigauti. O kaimynai ir soc. darbuotoja spaudžia mus, kad pasiimtumėme bočelį pas save.
