Tėvų karšinimas

1. Kaip tavo mama ėjo į darbą, jei močiutė nesikėlė iš lovos 9 metus? Kur tavo mama miegojo naktimis, kieno kambaryje?
2. Kiek sveria kūdikis ir kiek sveria senas žmogus? Palyginimui: tu lengvai pakeltum mažų mažiausiai 60 kg sveriantį bulvių maišą?
3. Atidavus į slaugos namus man ne tik širdis iš skausmo plyšo, bet ir „roviausi plaukus“ maždaug metus. Per tuos metus mamos būsena ir aplinkybės buvo klaikios. Paskui atėjo susitaikymas: aš padariau viską, ką galėjau.

Aš vėdindavau kambarius kiekvieną rytą ir kai prireikdavo, mamą apklosčius ir atidarius visus langus skersai išilgai. Taip būdavo ir žiemą, kai lauke 20 laipsnių.
Brolis man pasakydavo: ko tu čia taip šluostinėji, valinėji, mamai tai visai nebūtina. Kai pasakydavau, kad mano vaikas negali eiti į mokyklą smirdėdamas siusiukais kakučiais, man būdavo atsakoma: reikia priprasti. Pabudėt prie mamos atsisakydavo: tai jūsų problema, pas jus gyvena.
Manau, kad išlieka ne tik kūnas, bet ir siela. Tik kaip dirbti su tokia siela, dar reikia sužinoti. Sakoma, reikia būti. Bet kaip „būti“, jeigu dar reikia ir „prižiūrėti“? Dabar aš pas mamą galiu tik „būti“, nes prižiūri jau kiti.
Kai kada geriau, kai toks žmogutis jau nekalba rišliai, nes „nesumaišo tavęs su žemėmis“ (šiuo požiūriu man geriau, kai slaugos namuose niekas jos kalbos nesupranta, o šluostyt, valyt tai netrukdo). Geriau ir kai nevaikšto, nes mažiau šunybių prikrečia.
Slaugos namuose blogą kvapą (o jis yra visuose tokiuose namuose) slopina smilkalais. Nors ir ne visi smilkalus mėgsta, bet tai vis geriau negu išmat... kvapas.
Smerkti tavęs nėra už ką. Ačiū, kad daliniesi, kad ESI.
Už tavo Mamą pasimelsiu, dar šį vakarą.

mano mama mete darba, dirbo tik tetis. Gyvenome nuosavame name, todel mociute turejo atskira kambari. Padejome visi kas galejome, kai as pareidavau is mokyklos, padedavau mociutei atsisesti, padedavau valgyti, vesdavome ja i lauka. mano mociute dar sededama ir mezge mums visiems koijines o naktimis jei reikedavo padeti sestis ant puodo, mociute pati pasaukdavo mane, sese arba mama. Ji ir 100g isgerdavo per sventes. Ji normaliai maste iki pat mirties, tik tiek, kad ji nuo senatves nebegalejo paeiti. Mire sulaukusi 98 metu. O seneli mociute pati nukarsino, kuris irgi metus laiko iki mirties gulejo lovoje. taciau jau jis buvo prarades atminti ir suvaikejes. Prisimine tik mociute, savo vaiku net nepazino.

o kokiame stovyje tavo mama buvo ir kokio amziaus, kai atidavei i seneliu namus? Tu tik viena seimoje? As neteisiu zmoniu, kurie pasirenka toki kelia, kiekvienas elgiasi taip, kaip jam reikia ir kaip aplinkybes susiklosto. Bet man turbut sazine grauztu visa gyvenima.....

As jos dar neatidaviau,nes ji kol kas pati susitvarko.Taciau ir jos ir mano liga kas die-
na sunkeja.Taciau aisku kas laukia ateityje.O seimoje as viena.O sazine aisku grauzia
,nes nezinai ka atnes sekanti diena

Ar tavo mama gauna pakankamai pensijos, jei beveik dešimtmetį darbingo amžiaus nieko neuždirbo? Ar jums reikėdavo kas naktį keltis dėl močiutės tualeto? Gal po kelis kartus? Kaip paskui eidavai į mokyklą?
Tavo močiutė turėjo fizinę negalią. Mano mamos negalia psichinė. Kuo tai pasireiškia, gali pasiskaityti šioje temoje – čia daug kas tokia patirtimi dalijasi.
Ar tavo senelį močiutė karšino, kai jau buvo pensinio amžiaus ir nedirbo?
Mano močiutė irgi sirgo panašia liga, tik lengvesne forma. Gal ligos požymiai pasireiškė ne taip aštriai, nes jos dvi dukterys jau buvo pensinio amžiaus, į darbą jos nebeėjo ir galėjo dviese ją prižiūrėti, gyvendamos tuose pačiuose namuose.
Mes esam trys vaikai, bet visi dirbame. Aš žinojau, kad tokia liga sergant, vienas artimųjų turi mesti darbą. Bet mano mamos atveju, aš turėjau „mesti“ ir vyrą, ir vaiką, nes visą dėmesį turėjau skirti vien mamai. Neįsivaizduoju, kaip galima galvoti, kad gyveni su šeima, jei neišeini iš mamos kambario, nebent labai trumpam?
Nenorėčiau visko perpasakoti iš naujo (kad ir kitu aspektu). Kai turėsi laiko, galėsi pasiskaityti šioje temoje (esu jau daug ką aprašiusi).
Mano mama ne senelių, o slaugos namuose. Yra šioks toks skirtumas. Tai lyg ir laikinai (nors kartais mėgstama sakyti, kad nieko nėra pastoviau už „laikinumą“ ). Iš ten galima bet kada visam pasivežti namo. Beje, ir iš senelių namų galima atsiimti.
Papildyta:

Labai užjaučiu tave, Shaiba. Net nežinau, ką patarti
O tu šeimos, vaikų neturi?

Labas vakarėlis
Nebepradėkim iš naujo debatų apie tai, "kas būtų, jeigu būtų". Kai bus, tada ir darysit - tą, ką galėsit ir kaip galėsit. Duokdie jūsų visų, dar neturinčių tokių problemų, tėvams ilgą ir laimingą senatvę, greitą ir neskausmingą pabaigą...

Mano močiutė kai atgulė, po trijų mėnesių ir išlydėjom į kapelius - tiesiog atėjo laikas, nusidėvėjo motoriukas, ir išėjo žmogus taip, kaip ir gyveno - oriai, su nuovoka, padalijęs mums nurodymus, kaip ją rengt, kuo vaišint kaimynus, ką kviest gedulingų pietų, kur užsakyt mišias Metinėms...
Dabar kai prisimenu - nuostabus žmogaus išėjimas, paties karšinimo kaip ir neprireikė - važiuodavom su mama pasikeisdamos, valgyt padarydavom, prasišluodavom, praskalbdavom...
Nieko panašaus į dabartinę situaciją : Šitas asmenybės degradavimas... Ir tas žinojimas, kad bus tik blogiau ir blogiau... Ai, ką jau čia. Sunku. Išties labai sunku. Kiekvieną dieną tas pats - arba dar geriau. O vienas iš skaudžiausių dalykų - giminaičiai. Tėtis turi dar tris brolius ir sesę, visi tam pačiam mieste, visi su telefonais, kad nors paskambintų... Nusibodo ir prašyt. Kai sveikas buvo, meistras, darbštuolis, visi tik tąsydavo - kam prie statybų, kam prie sodų, kam dar prie kažko, gi dabar net žodeliu persimest negali. Pagalbos neprašau - nei atvažiuot, nei būt, nors paskambint... Pradžiugint... Laiko vis nėr, vis nėr to laiko!..
Paskui stovės ašarotais veidais...
Ai, nieko čia tokio. Šiandien ko tai pyktelėjau, tėtį prie telefono radusi - vis laukia skambučio visą vakarą, kažkokio labai svarbaus skambučio. Eisiu į kitą kambarį, iš mobilaus pasuksiu, gal mačys...
Iki
Laikomės

Vadinasi, būtinai turi pasveikti .


Taigi, laiko... Ir supratimas, kad laiko atsiras tik tada, kai išmoksime sustoti, deja, atsiranda per vėlai.
Man kartais atrodo, jog tas "pasukimas" ir yra tikroji meilė, kai bandai iš paskutiniųjų ką nors pradžiugint, net neturėdamas vilties, kad tai "suveiks". Alan, svarbiausia, kad tau tos meilės nepritrūktų, ir, kad rastum kasdien džiaugsmo trupinėlį ir savo gyvenime , nes gyvenimas eina dabar, ne "po to".
Aš irgi tebesimurdau su saviškiais - tėtis per tris mėnesius antrąkart susirgo plaučių uždegimu, demencija vis ryškesnė. Mamai galva dirba , bet vėžys su metastazėm žygiuoja pergalingai. Bet, žiūrėk, pasitaiko lengvesnė savaitėlė, ir esi beveik laimingas .

Net sugraudinai mane, Una Li . Jau pasigedau tavęs.
Čia kai ilgai katras nebeužsuka, baisu blogiausio. Laikykis ir tu.
Išties, pakartosiu dar sykį, šitoks gyvenimas išmoko džiaugtis mažais dalykais - laisvesne minute, valandėle, praleista su šeimyna ar draugais, o jei pasitaiko visa savaitėlė... Tai jau prabanga. Mums visoms linkiu kuo daugiau tos prabangos. Kuo daugiau

Nepergyvenk dėl giminaičių. Jie NEMOKA, nežino, kaip tokiu atveju elgtis, todėl ir bijo. Čia kaip vaikas, niekada nebuvęs laidotuvėse. Jis nežino, ką daryti, kaip stovėti.
Mano teta nukaršino dvi seseris ir savo mamą. Bet kai po ilgėlesnio laiko aplankė mano mamą (savo seserį), tai po trumpo laiko (tuo metu nieko namie nebuvo, sakiau, lukterkit, tuoj grįšiu) ji kaip raketa išlėkė. Nepadėjo nei mano sugrįžusios prašymai pasilikti, pasikalbėti (net galvojau tąsyk, kad ji ant manęs kažko supykusi). Ji gyveno su anomis seserimis, o su mano mama ne. Tai ir nejautė taip jos. Ir dabar niekada mamos nelanko. Gal tik kartą per metus (irgi tame pačiame mieste esam). O mano mama su savo seserimis turėjo labai glaudų ryšį, atrodė neperliejamos.
Buvo sykį pusbrolis atėjęs. Savo turtinių reikalų, supainiotų giminėje, spręsti (mama tada jau buvo slaugoj). Pašnekėjom, sakė labai seniai buvęs, pasiilgęs. Apie tai, kad reikėtų aplankyt ir tetą, net neužsiminė. O mama vaikystėj juos net auginusi buvo.
Mano brolis irgi nesuprasdavo, kad pabūt reikia (juk sūnus). Vis sakydavo: aš mamai svečių atvešiu. Dievulėliau, man pagalbos reikėjo, o ne dar papildomai aptarnaujamų žmogučių.
Nesupranta žmonės ir tiek. Jie to NEPATYRĘ. Ir nieko čia nepakeisi. Ir mes gal kai ko nepatyrusios? Gal irgi nejautriomis atrodome?
Papildyta:

O kas gali būti blogiausia?

net nezinau ka parasyt tiek daug visko galvoje vizdelto kokios mes stiprios esam ar ne?

saiba brangioji laikikis labai prasau nepulk i nevilti.pasveiksta zmones ir tas baisias ligas nugali.nenuleisk ranku kovok ziurek pirmoj eilei savo sveikata.zinau ta baisibe tikrai nugalima bet tik su pacio saves pagalba.balandzio 26 bus 8 metai kai nugalejom dishermioma,turejom malonumo su keturiais kursais hemoterapijos.


as daznai sau uzduodu klausima uz ka man toks geras gyvenimas?
vaikisteja turejau broliuka kuri turejau mamai padet priziuret,kai man buvo 12 jis isejo.po pusmecio tetis neatlaikes gavo insulta isgyveno 5 metus.paskui liktai ir susitvarke viskas kol neprasidejo naujas ratas.kai dukrai buvo 4 inkstu nepakankamumas ,nieko isikrapstem. kai suejo 10 rado augli ir ta nugalejom.dabar 5 metai serga mama. uzsigrudinau ismokau neverkt,tik atsakimo i ta klausima taip ir nerandu.

neieskokit pagalbos kas nori ja suteikt pasisiulo pats.o kiti yra silpnesni uz mus lai bent paskui neaptarineja ka mes darem ir kaip.

sveikatos visoms labai labai stiprios .skelbiu sendien iseigine .o tai reiskia einu puostis ir vaziuosiu i svecius(mane isleidzia visai dienai)

Mums duodami tokie išbandymai, kad suprastume, jog žmogus – ne tik kūnas. Kad atliktume, kiek galime, pareigas, bet neturėtume per didelių prisirišmų. Kad „nesižudytume“ patys, kai eina iš proto ar miršta kitas.


Papildyta:

Aš kaip tik manau, kad reikia ieškoti pagalbos. Kai aš visą laiką galvojau, kad jei mama gyvena pas mane, tai iš kitų turiu laukti tik malonės, tai aš smarkiai klydau. Niekas pats nesusipras. Žmonės nelabai jaučia savo pareigas. Ypač to nejaučia vaikai, kurie toliau gyvena. Jie mano, kad jų gyvenimas yra tik jų, o tavo, net iš su tėvais, tai tik „tavo“. Jeigu aš būčiau laiku sustačius į vietas, nebūčiau taip kentėjusi. Nes prie kančios prisideda ir tai, kad plaki save už tai, kad kažko nepadarai pati, nors tai, pasirodo, yra jau kito pareiga.

turbut reikia tevams atiduoti savotiska duokle,uz kudikyste per kuria jie mumis rupinosi