Tėvų karšinimas

O as dabai isgyvenu perioda, kai nelabai tikiu, kad aukstesne jega nori mums padeti mano gyvenimas butu idealus, jei ne mamytes liga. Na gerai, kad nebutu idealu dave tokia liga mamai, bet kodel tada ja dave mano mamai, tokiai jaunai, tokiai gerai, ir tokia baisia, taip greit progresuojancia liga, kuri neleidzia zmogui net oriai numirti? Kaip ta ausktesne liga pades tetei, kurio normalus gyvenimas irgi baigesi su sia liga, sesei, mano vaikams, kurie nebeturi mociutes ir t.t.
Ech...siuo metu as dar pykstu



Neimanoma apsiprasti. As irgi tai atsiriboju, kazkiek pagyvenu su ramybe sirdyje, tada vel tuk tuk tuk kazkas, ir prasideda: kaip, kodel, kas bus ir pan. Neimanoma to kazkur giliai nukisti. Skauda ir tiek. Laikykimes kartu, taip daug lengviau

Ta aukštesnė jėga ir duota jums visiems, kad suprastumėte, jog ne dėl išorinio gerbūvio duotas šis gyvenimas. Mes ateiname čia, kad išmoktume mums skirtas pamokas, atliktumėte duotas pareigas (pvz., prižiūrėti ligonį) ir išliktume ramūs bet kokiomis aplinkybėmis. Kai tai išmoksime, žinosime, jog gyvenimą nugyvenome prasmingai.

Įmanoma apsiprasti. Jeigu nenori kankintis ir naikinti savo nervų ląsteles, turi pažinti artimojo ligą ir suprasti, kad kitaip su ligoniu nebus. Gali tik ieškoti, kaip sau palengvinti. Galima nervintis, kad ligonis blaškosi, ir blaškytis pačiam, bet galima pačiam ir nesiblaškyti – juk su ligoniu vis tiek kitaip nebus. Tuo metu galima ramiai pasėdėti prie ligonio arba eiti atlikti kitus namų ruošos darbus.
Tau pačiai turėtų ypač padėti ir maldos už mamą.

Ajb aš irgi daug metų pykau, kad tėvai išsiskyrę,tėvui nerūpiu, o motina ligonė, kuriai nei pasiguosi, nei pasidžiaugsi. Ir net vaistų neįduosi, nes jie savo ligos nesupranta. Atrodžiau sau tikra vargšė, našlaitė prie gyvų tėvų. Pykau, bandžiau kažką pakeisti, kankinausi.

Nieko.Beliko pripažinti, kad yra dalykų, kurių tu negali nei kontroliuoti, nei pakeisti. O su laiku supratau,kad yra dudžiulis žmogiškų bėdų spektras - ligoti vaikai, alkoholikai tėvai, sunkios pačių ligos. Tiesiog vienam duota vieni išbandymai, o kitam kiti.
Tik gatvėse žiūrint į besišypsančius žmones, atrodo, kad jie visi laimingi,bėdų neturi. Tai tik todėl, kad jų nepažįsti ir nieko apie juos nežinai.

Stiprybės tau

Bet kodel ta aukstesne jega mano gyvenimo prasmei irodyti ateme gyvenima is mamos? Galejo bent statistinio tokiu ligoniu amziaus palaukti...Tiesiog as dar nesusitaikiau su tuo, dar matyt reikia laiko. Mama serga dar tik, arba jau net, 4 metus



Viska suprantu, kai galvoju, permastau kitu situacijas. Bet gaila vistiek labiausiai pasidaro saves ir savo seimos...Suprantu, kad kiti is vis neturi mamos. Net ir tavo situacija...Bet kai cia saves pagailiu rasydama, o ne vien sirdy nesiodamasi, man buna geriau

Viskas gerai ajb , man irgi palengvėjo su jumis pasidalinus

sveikos drauges

ajb suprantu tavo jausmus.labai gerai kad nors cia pasiguodus tau pasidaro lengviau.daug lengviau kai zinai kad tu ne viena ,kad yra tave suprantanciu ir palaikanciu zmoniu.man asmeniskai labai padejo jusu laiskeliai ,laikikites kartu ir toliau.mylekit save ,gailekit save ,saugokit savo sveikata.jus reikalingos sveikos ir grazios savo artimiesiems.

Ta aukštesnė jėga pasirūpino, kad tu užeitum čia. Kad turėtum galimybę pasikalbėti su bendranelaimiais.
Visi mes „nusipelnome“ ir tokių artimųjų, ir tokios ligos. Vien todėl, kad esame neramūs. Tokia liga neatsiranda iš nežinia kur. Jeigu esame neramūs viduje visą gyvenimą, pergyvename dėl įvairiausių dalykų, tai senatvėje viskas išvirsta į tokią ligą. Viena ką galime padaryti, tai nurimti viduje dabar. Ir daryti tai, ką šiuo metu galime padaryti.
Tavo atveju, Abj, reikėtų suprasti, kad jeigu mamą prižiūri slaugė, tai ji ir prižiūri. Ko nerimauti? Jeigu slaugė blogai prižiūri, reikia keisti kita. Bet jei negali rasti kitos, turi pasilikti šią. Nes jeigu nerimausi, nuo to geriau nebus niekam. Kitu metu prižiūri tėtis. Vadinasi, jeigu tu tuo metu būni su savo vaikučiais, bet vis tiek nerimauji, tu mamai nepadedi. Greičiau atvirkščiai. Nes, kad ir trumpam, užbėgusi pas ją, savo nerimą perduodi jai.
Problema pas jus greičiausiai ta, kad yra dvi valandos kasdien, kai mama be priežiūros visai. Va, čia jūs visi turėtumėt ir aptarti, kam patikėti tą priežiūrą. Palikti jos vienos negalima. Jeigu gali pasirūpinti, kad tavo vaikučius tuo metu pažiūrėtų kas nors kitas, tada gali pasėdėti mamos kambaryje pati, jei ne, reikėtų dar samdyti slaugę toms 2 valandoms arba ieškoti kitos išeities.
Galima grūmoti lietui, kad jis lyja, bet nuo to geriau nebus. Tuo metu reikia pasirūpinti tik geresne apranga.
Mums gaila savęs, nes mes susiplanavome gyvenomą kitokį. Bet Dievulis turi savo planus, ir į mūsiškius mažai atsižvelgia . Kaip ir su tuo lietučiu (Jam nesvarbu, kad mes susirengėme praleisti savaitgalį gamtoje).
Nemažai žmonių turi artimuosius ligonius arba patys serga sunkiomis ligomis. Bet kažkaip prisitaiko. Juk nevisada atpažįstame gatvėse, ar žmogus turi problemų, ar ne. Tik atrodo, kad dauguma žmonių šypsosi (jeigu šypsosi).

Kokie teisingi žodžiai . Mes taip mėgstam viską kontroliuoti ir užmirštam, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, kad ne mes sau gyvenimą davėm, o gavom dovanų, ir, gali būti, kad Dovanotojas geriau žino, koks gyvenimas mums reikalingas...

O aš, man rodos, kai kurių pamokų vis vien neišmoksiu...
Neturiu pakankamai tos išminties, kad atskirčiau dalykus, kuriuos pakeisti galiu, o su kuriais reikia tiesiog susitaikyti. O gal susitaikyti nemoku. Nežinau. Bet neretai jaučiuosi taip, tarsi mėginčiau galva pramušti sieną...
Nieko nekaltinu už tai, kas mus ištiko. Nerėkiu į erdvę retorinių klausimų. Tačiau būna dienų - ir nemažai - kai vilku staugt norisi iš bejėgiškumo.
Betgi ir pasidžiaukime kai kuo. Kad esame. Kad bendraujame - tegul tik virtualiai. Kad galime viena į kitą pasiremti. Man tai labai svarbu. Jūs visos šaunuolės. Ar žinote, kad didžiuma panašios naštos nė neneštų?..
Geros dienelės, sveikatos, stiprybės, kantrybės ir visų kitų mums taip reikalingų dalykų...

Ir mes labai gerai suprantame kodėl . Bet kartais su visais savo "nešuliais" jaučiuosi laimingesnė, nei tie, kuriems to neteko patirti . Kažkoks tikresnis tas gyvenimas, ne rožinis, o visų spalvų... Ir nėra kada sielotis dėl nereikšmingų smulkmenų.

O ką tu norėtum pakeisti? Gal galim pasidalinti patirtimi?
Manau, kad mes ir turime gauti tokią patirtį, kad mokėtume atskirti, ką galime pakeisti, ką ne.

Papildyta:

Kai susitinku kokį žmogutį, kurio artimajam dar tik prasideda panašios tėvų ligos, ir galiu kai ką patarti ar nors paguosti, jaučiuosi ne šiaip sau gavusi tokią ,,dovaną''.