Sveikos mergaitės
Senai pasiskaitinėju šią temelę apie jūsų visų vargelius ir nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi, gal kam padės... Mano situacija kitokia nei jūsų. Mano mama sveika , tėvelį palaidojom kai jam buvo 43-eji nuo plaučių vėžio. Bet esu dirbusi užsienyje su Alzheimeriu sergančiais žmonėmis kaip jų "care giver". Mano darbas buvo tik valandinis, bet tikrai žinau kad nebūčiau sugebėjusi dirbti live in su žmonėmis sergančiais šia baisia liga. Beje, visi mano pacientų gydytojai kaip vienas kartojo tą pačią giesmelę kuri galioja tiek vaikams, besirūpinančiais savo tėveliais su šia liga tiek samdomiems darbuotojams: neįmanoma nei fiziškai o ypač psichologiškai ilgai išbūti namie ištisą parą su ligoniuku. Tai labai palaužia ir tikiu , kad tos kurios rūpinasi tėveliais sergančiais jau pažengusia Alzheimerio stadija mane tikrai supranta. Aš kaip mylinti savo paientus dirbau iki kol man buvo penktas nėštumo mėnuo( kas turbut atsiliepe tiek mano tiek dukrytes nervinei sistemai..) ir kaip tik tuomet dirbau su moterimi kuri buvo itin agresyvi ir visaip įžeidinėjo, o man vis tekdavo jai įrodinėti, kad aš neesu jos auklė, o atėjau tik tvarkyti jos dukrai namų ir žinoma apsimesti kad tikrai kažką darau, o ne prižiūriu kad nepabėgtų iš namų. Buvo visokių kuriozų, kurie dabar pasakojant gal nuskambėtų kai kam kaip anekdotas, bet tuomet atrodė kaip nerealus išbandymas man pačiai. Pirmą kartą kai susidūriau su Alzhaimerio liga, papuoliau ant moteriškutės, kuri jau dėvėjo pampersus, o tas kas susidūrė turbūt jau žino, kad žmogui įrodyti kad jį reikia dėvėti, arba kitaip sakant apgauti kad tai tik naujoviškos kelnaitės ir labai gražios ir tt...sunku, bet su laiku išmokstama
Ta moteris iš tikro buvo vienas unikalaiusių tuo metu Alzheimerio kaip aš sakau variantų....sirgo ji ta liga kaip gydytojai įtarė jau apie penkerius metus, prieš man pradedant dirbti, ji metus laiko gulėjo ant patalo ir gydytojai jau buvo pranešę šeimai, kad laukiam tik kol širdutę smegenys sustabdys..jokių vilčių..bet vieną dieną moterėlė paėmė ir atsistojo ir vėl vaikščiojo kaip niekur nieko
Vat kokia įdomi ta liga...Gyveno ji dar po to 3 metus, o mirė....nuo peršalimo ...Kas man tiko dirbant su ja: ji labai mėgo daineles visokias, tad mes jai pirkdavome žaisliukus kuriuos galima prisukti arba paspausti letenėlę ir jie dainuodavo- užsiėmimas pusei dienos. Tuomet , kadangi mėgdavo šokti, kartais teko ir tai daryti su ja kartu... Beje , teisingai čia kažkuri rašėte kad jie nemėgsta namų aplinkos pasikeitimo.. Ir tai reiškia ne tik jų išvežimą į globos namus.. turiu omenyje jei pavyzdžiui jie mama ar tėtė prieš ligą gyveno savo namuose, o vėliau pradėjo gyventi pas jus, gali būti, o galbūt jau ir būna taip, kad jie ( priklausomai nuo to kokia Alzheimerio stadija) nepriima šių naujų namų.. ta prasme , gali vieną dieną atsistoti ir pareikšti : " aš važiuoju namo". Jei taip nutiktų, man padėdavo eilinė apgaulė" kantriai ir įtikinamai pasakydavau kad autobusas dar neatvažiavo ir reikia dar pusvalandi palaukti, o tada jau ir galės eiti
Dar vienas dalykas, jūs žinote savo tėvelių pomėgius, pavyzdziui ką anksčiau labai megdavo daryti: piešti, megzti...drožinėti.. ar panašiai, bet to nedarė jau daug metų..pabandykite tai pasiūlyti, nustebtumėte arba jau nebe kad juos tai sudomins. Šalyje kurioje aš dirbau buvo pardavinėjami dar tokie specialūs užsiėmimų tipo žaidimai būtent šiems ligoniukams: tai ant toios kaip prijuostes prisiutas užtrauktukas, kurį galia segioti, sagutės kurias galima užsegti ir atsegti, raištukai kuriuos galima varstyti.. ( manau galima pabandyti pasidaryti pačioms)beveik visiems patikdavo tuo užsiimti. Ir nesijauskite blogai manydami kad nuvertiate jų gebėjimą užsiimti darbu pagal jų amžių....tai tikrai ne tai,,..papraščiausiai kaip jau žinote jų mintys gryžta į labai tolimą praeitį, taip pat moteris esu pastebėjusį ir beje gydytojų lengvai paaiškinamą sekualinį potraukį( nepasibaisėkite tikrai nejuokauju ir ne viena iš mano prižiūrimų moterėlių bandė flirtuoti su gydytojais tikrai ne iš blogos valios). Moterims dar patikdavo sutvarkyti stalcius su rubais savo ( tiksliau ne ju o musu ten stalciai nes jie ten tik sveciuojais
)
O kiek siaubingų akimirkų tekę patirti tai iš vis patyliu..pvz.: išlėkė viena pacientė/klientė pro duris pasivaikščioti o aš eiti paskui negaliu, nes aš juk "ne jos prižiūrėt atėjau ", na ką, aš iš paskos kiek atsilikus pėdinu, nesulaikysi gi, pastebėjau kad sergantys yra labai stiprūs..ypatingai stiprūs.. na ji pamatė pro kampą kad aš ateinu, ir kad pradės kolioti ant visos gyvenvietės ko aš čia valkiojuos paskui ją, net kaimynai išlėkė pažiūrėt, aišku pamatę ją. man pasiuntė tik užuojautos žvilgsnius ir ulindo atgal į namus..
Arba kitas incidentas....duktė paprašė penktadieniais nusivežti jos mama papusryčiauti į kavinė( aš moku, gale savaitės man su alga gražina). Na vieną tokį kartą sedim valgom, o ji ant viso restorano garsiai kad riktels:" tu žinok aš už tave nemokėsiu, pati turėsi susimokėti"
Galvojau skradžiai žemėn prasmegsiu.... Bet vėlgi, žmonės supratingi ir daug kas jau žino šią ligą , supranta kaip yra sunku.. Čia Lietuvoje sudėtingiau, nes tautiečiai ir taip nelinkę užjausti o čia dar va kažkoks bebprotis jų akimis žiūrint... Žodžiu TIKRAI žinau kaip jums sunku, kad ir kaip man buvo sunku dirbti tokį darbą- kartu buvo ir lengviau, nes žinodavau kad ateis vakaras ir aš važiuosiu namo, o artimieji liks ir toliau dorosis su savo vargeliu. Nors turiu pripažinti kad sapnuose man tuomet taip ir nepasisekė išvengti savo pacientų, jie ten būdavo...... Toms kurios prarado savo tėvelius noriu pasakyti....būkite laimingos jei tai įmanoma, nes jiems dabar lengviau, tikrai lengviau, jie vėl sveiki ir jiems palengvėjo nes mato kad jūs ir vėl galite gyventi..vėl galite atsikvėpti, vėl galite atgauti savo jėgas ir rūpintis savo vyrais bei savo vaikais.. Paleiskite juos, jūs jau tiek daug dėl jų padarėte ir jie jums už tai dėkingi...
Toms, kurios vis dar rūpinasi ir toms kurios rūpinsis ir nesvarbu ar namie ar globos namuose, aš čia ne tam kad smerkti..stiprybės jums..daug daug stiprybės ir ištvermės ir ..susitaikymo kad kitaip jau nebebus
Nepykit jei priblevyzgojau tai kas jums netiks, arba tai ka jus jau zinote, aš tikrai nuoširdžiai norėjau pasidalinti savo patirtimi ir stiprybės jums didžiausios palinkėti.
Labai gaila tik kad mūsų valstybė nesugeba pasirūpinti nei jaunais , o ypač senais žmonėmis ir dažnai pagyvenę žmonės yra tiesiog nurašomi...
