Šizofrenija

Užrašėm mamą pas psichologę, rekomendavo pažįstami ją. Suprantu, kad psichologės, tikriausia, neužteks, tikimės, kad ji rekomenduos gal kokią psichiatrę, bet gal galėtumėte ir Jūs pasidalinti, mamos gydytojos kontaktais?

O kaip jums forumas gali padėti?

Šiek tiek apie "balsus",gal kam nors pravers

http://www.visaspasa...ent/view/70/35/

Sveiki,

persikeleme gyventi is Kauno i Sostine, beda ta, kad ligonineje kur guli mama skyriaus naikinimas, tikimybe, kad galesime guleti kitame skyriuje- maza. Tad noriu paklausti gal kas zino kur Vilniuje galima butu pratesti ilgalaiki gydyma?

Sveiki,
itariu artima zmogu ja sergant. Ar perdetas religingumas, bei kalbos, daznokos, kad dabar yra labai daug blogu zmoniu, kurie gali ieiti, isplesti buta, ar kazka padaryti, o kaimynai neisgirs, gali buti simptomai Kad skaite, jog vagims negalima rodyti buto raktu, nes vien is vaizdo jie gali pasidaryti identiskus. Dar vienas dalykas - ipatingas jautrumas garsams. Toks jautrumas nuo jos vaikystes. Jei kas nors nezymiai trepsi, trenkia durim, vaiksto po namus - iskart pabus, jei miega. Priekaistaus, kad prizadina. Dazni pasikartojatys vienodi priekaistai, kad gyvenima, karjera, sveikata sugadino kiti zmones. Konkreciai - vaikas, kuri 1 metus augino viena. :)as:). (Tos kalbos tesiasi kokia 20 su virs metu. Augau su iteigta kaltes nasta, gedos jausmu, jausmu, kad esu mamytei negera. Tik dabar tai suvokti emiau.) Dar vyras, neva gyvenima suede, kuris yra labai kantrus, tik nuolat slepiasi nuo tokiu ispuoliu. Stengiasi kuo maziau bendrauti. Yra liguistos isvaizdos, nesirupina isvaizda, neplauta galva lyg vizitine kortele. Dar ipatingai stengiasi viska kontroliuoti, kad kiti elgtusi pagal jos valia. Namiskiams kiekviena diena rasomi rasteliai: Paimk ta, suvalgyk ta, as grisiu tada ir tada. Kai susipyksti su ja, kita diena elgiasi lyg niekur nieko. Zinoma, nepamirsta priminti, kad kraujas is nosies bego delto, kad tu ja sunervinai. Nori, kad kiti zmones jos labai gailetu. Skundziasi skausmais, atsiduria ligonineje, gydytojai nieko neranda, del ko skauda. Tokia kazkokia gan stipriai isreiksta hipochondrija...
Ar tai gali buti ne tik liga, bet ir charakterio savybes? Ji vaikysteje buvo ipatingai lepinama savo mamos, kai buvo kudikis, vos nenumire nuo kudikiu infekcijos. Ir negavo motinos pieno nei laso - tai nuolat pati pabrezia su gailesciu....
Kaip priversti zmogu nueiti pas psichiatra? Balsu galvoje atrodo negirdi...
Ji yra is tu zmoniu, kurie nepripazysta savo klaidu. pvz.: jei esi jos namuose, ji pasako, kad gali elgtis pagal savo morales normas, nes tai jos namai. (Labai juokinga, nes be vyro pinigu ju neislaikytu tu namu, nes nedirba tad elgesys kaip ir neadekvatus aplinkai). Yra valdinga. Is manes ateme raktus, nes grizau ne visai tada, kada ji noretu, ir emiau purkstauti(ja sunervinau, gadinu jai sveikata kaip nuolat visa gyvenima). Arba pasake man, kad as labai bloga mama, nes savo vaiku nekrikstijau, turbut nenoriu suteikti jiems amzinojo gyvenimo.... (Gal tai tik musu poziuriai skiriasi, o tai jos charakteris) Nori, kad visi elgtusi pagal ja. Stengiasi manipuliuoti gailesciu, kad visi elgtusi taip, kaip ji nori, nes ji neva labai serga (osteochondroze, skydliauke, jautrus miegas ). Negalima grizti velai, nes ja pazadinsi. Negalima uzdaryti duru, nes ja pazadinsi. (Toks idomus jautrumas).
Tai man labai idomu.... Pagal ka gydytojas nustato psichine liga, kada jau liga, o ne charakteris. Ji gyvena, jai faina, jai gerai. Jos niekaip nepriverstum gydytis, jei tai ir butu. O kas nustatys.

Liūdna ir sunku, Mėnuli. Niekas neprivers ir nenustatys, jei pati nenorės, nebent bus tikrai labai pavojinga sau ir aplinkiniams, tada tik įmanomas priverstinis gydymas. Bet ne išgydymas... Jei toliau namie vaistų nevartos, vėl bus viskas taip pat. Aišku kad reikia psichiatro konsultacijos ir greičiausiai gydymo; bet jei su gydytoju nenorės bendrauti, bendradarbiauti, nieko nebus... Laikykis, nes turbūt nieko tu negalėsi pakeist, ir nesijausk dėl nieko kalta. Gal pas psichologą bent sutiktų nueiti?
Kaip diagnozuoja - iš pokalbio, stebėjimo, iš artimųjų pasakojimo. Nuo mediko patirties labai daug kas priklauso. Gal įmanoma būtų mokama konsultacija kokiame privačiame kabinete - ten bent laiko skiria daugiau, ne dešimt minučių... Vilniuje galima ir į namus išsikviesti. Kartais saviškiai mato kad jau visai blogai, o pas gydytoją "suima save į rankas" ir bendrauja kaip niekur nieko. Turiu sergančią mamą, tai labai gerai žinau kaip jautiesi, labai daug kur mano mama panašiai elgiasi, tik gydosi ir būdavo visiški sąmonės užtemimai. Deja, negaliu paguost kad tu gali kažką padaryti. Vaistų be jos nepaskirs, ir tu už ją juk nesigydysi. Gražių švenčių, saugok save kad tavo vaikams netektų taip kentėti

Dekoju uz grazius zodzius. O kaip save saugoti, ar vaikus? Jei gali but genetinis polinkis tokiom ligom? O gal tokio polinkio nera, nes neaisku nuo ko gali buti si liga. Mamai tikrai reiketu konsultacijos, taciau tikrai niekur neis, nes mano, kad kuna kankina daugybe kitu ligu...Tokiu kaip skydliauke Dabar cia psichiatras dar. Visi gi pries ja nusistate, visa gyvenima suede, o dabar dar nori psichine padaryti . Isivaizduoju, kaip zmogui galetu toks pasiulymas atrodyti, is tu zmoniu, kurie, ji manosi jai ir taip pakenke. As, jos vyras....

Nei vienas ligonis nepripazista psichikos ligos. Dauguma sako ta pati- specialiai mane durna padaryt norit. Stiprybes Jums

Genetinis polinkis, paveldimumas - gali būti, gali nebūti. Neįsižeisk, iš tavo gana ilgo pirmo pasakojimo jau galima susidaryti tam tikrą psichologinį paveikslą. Aš diagnozuočiau - sveiko žmogaus. Tavo požiūris suprantamas, pateisinamas, normalus.
Mamos kūnas gali kentėti skausmus, nemigą, viduriavimus, pykinimus ir t.t. be galo - ir nors gali būti tam fizinių priežasčių, ko gero ne mažiau nei pusė jos ligų dingtų jei būtų sutvarkyta psichika. Bet daugumai žmonių sunku patikėti, kad širdį ar skrandį gali skaudėti ne dėl to, kad skrandis kiauras, o kad taip jų protas veikia.
Kaip saugoti save? Rūpinkis savim, savo sveikata, poilsiu. Nesileisk skaudinama ir nustatyk tam tikras ribas. Mokykis atsipalaiduoti, nusiraminti. Susirask sau priimtinų būdų - megzti, piešti, pasivaikščioti, užsiimti joga, medituoti... Bet tam tiesiog reikia skirti dėmesio ir laiko. Prisipažinsiu, kad aš pati nelabai pasitikiu psichologais, gal tiesiog kiek (nedaug) teko konsultuotis nepataikiau ant gero specialisto, bet gal tau dėl tavęs būtų ne pro šalį pasikonsultuoti. Arba gal užtektų pasiskaityti plačiau. Mama nugyvens savo gyvenimą, o tu savo. Gali jai šventėms padovanoti jonažolių arbatos (turi pripažintą antidepresinį poveikį, bet didina jautrumą ultravioletiniams spinduliams, tai vasaros metu atsargiai naudojamos), ar CalcigranForte. Jis tiks osteoporozei, bet jame esantis vitaminas D dar ir antidepresiškai veikia. Šiokia tokia labai švelni pagalba. Bet gali būti ir taip, kad ji nieko nenorės gerti ką tu duosi, taip mano mama niekada nebūtų gėrusi vaistų jei tėtė būtų nupirkęs, jai irgi atrodydavo kad jis kalčiausias. Tavo mama nenori pripažinti, kad už save ir savo sveikatą ji pati yra labiausiai atsakinga, jai patogiau kaltint ir šokdint kitus, o pačiai nieko nedaryti ir vaidinti auką. Tu turi pripažinti, kad kito žmogaus pakeisti negali; gali keisti save ir savo požiūrį. Tu gali būti laiminga, gyventi laimingai, tokia ir būk, tai tavo gyvenimas.

Šitoj temoj daugiau randu apie sergančius, jų būsenos aprašymą. Norėjau paklaust apie šalia tokio žmogaus esančius. Kaip elgiasi sergančio žmogaus giminės, draugai: ar padeda, stengiasi bendrai kapstytis iš bėdos, ar išsirenka vieną atsakingą ir dar pirštais užbaksnoja, kas ne taip? Man atrodo ši liga per sunki vienam slaugyt ir rūpintis
Būsiu dėkinga už patirties pasidalinimą ir patarimus

Priklauso nuo giminiu ir draugu. Kiek yra teke girdeti, tai pradzioje yra lankomi ir palaikomi, taciau ligai besivystant pamirstami. Kadangi negalima bendrauti normaliai su ligoniu, tai kaip ir kam gaisti savo laika ( cia karti tiesa, kuria taikau artimiesiems- jie nebeskiria savo laiko, nes nemato reikalo). Negaliu teikti, kad visos gimines ir draugai tokie, taciau musu atveju sitaip buvo. Pradzioje palaike, o dabar niekas neaplanko. O prisiima prieziura artimiausi- tevai, dukros ar sunus, seneliai.

noriu paklausti su sia liga susidurusiais. Galvoju, ar tai galetu buti si liga jei:
Nebejauti rysio su zmonemis
Atsiranda tustuma
Nuolatinis ieskojimas kuom ja uzpildyti, o jei aplinkoje niekas nebetenkina atsiranda kazkoks panirimas i save ir kuo toliau tuo labiau. Kartais susirandi zmogu, per kuri gali isreiksti save, aistra, arba tiesiog kalbetis su juo mintyse.
Nuolatinis kalbejimas su savimi (su kitu realiu zmogumi) (viduje) pvz "kodel zmones mano, kad tai tai o ne tai, kodel tai yra taip, kodel ne taip, juk logiska, kad tai gali buti visiap." Visur ieskoma logisko paaiskinimo, be jokio tikslo. Tarsi amzinai isijungusi samone ir viska filtruoja, tavo mintis, tai ka skaitai.
Pasinerimas i savo pomegius. Kai dar nors kiek kazkas traukia o kai nebetraukia ateina jausmas, kad tustuma arba isprotejimo baime.
Sunku isedeti vienoje vietoje, nesugebejimas susikaupti.
Apsunkinta buitis, eini praustis, ir tai darai trigubai ilgiau nei anksciau, nes sustoji kazkur ir vel pasineri i savo mintis, ijungi samone o paskiau buna, pala ko as cia atejau, juk ejau praustis.

Vaikysteje nebuvo artimo rysio su tevais. Bet noriu jiems gero, daznai stengiuosi ka nors gero jiems padaryti, suprantu, kad man jie rupi, tik nejauciu kazkokio jausmo. Nejauciu kaltes, nekaltinu nei saves nei kitu, Aplamai kazkur dingo jausmai arba ju niekada nebuvo. Tiesiog viskas butu gerai, jei neatkraipciau i tai demesio. Cia jauciu didele beda tame, kad tiesiog atkreipiu demesi i savo jausmu nebuvima, pokalbi su savimi (manau normalu, kad visi turi vidini dialoga, bet ne visi atpazysta sia busena ir kreipia i ja demesi)
Visada padarau tai ko kiti manes praso, nemaoku issipasakoti, atsiskleisti, bijau, kad kazkas i mane atkreips demesi, bijau, kad myles, tiesa sakant, paprasciau bendrauti su tais zmonemis kurie asmeniskai man nieko nereiskia ar net su tais kuie nusiteike pries mane, sunkiau su tais kurie man jaucia rysi arba as jiem.
Nieko nebesuprantu, taip sunku pasidare, atrodo isproesiu, bijau to labai labai. Viska labai suprantu, atrodo per daug viska suprantu, kad net baisu .
Ar man gali busi sizofrenija? Ar tai tiesiog depresijos priedas? Nes pirma buvo depresijos epizodai, bet depresija suprantu kaip kazkoki kaltes jausma (?), sielvarta (?), o cia kazkokia tiesiog tustuma, tiesiog apatija, tiesiog niekas nebeidomu.

Rupūžiokai, man panašiau į apatiją ar depresiją, bet ne į šizofreniją jei turi galimybę, apsilankyk pas psichologą Manau, kad dauguma žmonių, kartais turi gyvenime periodų, kai jaučiasi, kaip aprašei. Nenugrizmk į tai per daug, stenkis matyti daugiau teigiamų dalykų ir nesijausk kažkokia labai kitokia ar serganti. Aukštyn nosytę