Neištikimybė gali būti tik fiziška?

1. va va, čia esmių esmė ir yra. Mano nuomone tikrai nesąžininga. Juolab jei savo elgesiu negalėsi užtikrinti pilnatvės santykiuose ir šeimoje tai kam gaišinti kitą žmogų.
2. Yra yra tokių. Ir kapojasi paskui, kaltina vienas kitą.

Mazai tokiu "saziningu" vyru ,kurie vestu is reikalo ,jeigu nemyli ,nera jausmu ,o tik pasivartymai pataluose tebuvo
greiciau jau dingtu is akiracio

Skaitydamas šia gyvenimišką istoriją, prisiminiau vieną anekdotą.
Jūreivio gyvenimas buvo paprastas. Parplaukia, būdavo, jis paryčiais i savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka… Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto: “Koks gražus mano gyvenimas”. Bet kartą nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai. Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldziai miegančią su meilužiu. Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo. Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai. Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu maistu. Išėjo jūreivis i balkoną parūkyti. Mąsto: “Štai kaip gražiai aš gyvenu. O, kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galejau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai…”
Kartais svarbu tai ne ko nežinai ir neįtari, bet tai ką turi. Bent man yra svarbiausiai ką gaunu iš mylimo žmogaus aš, o ne ką jis duoda kitiems, ar patiria iš kitų. Man yra svarbu stengtis, kad Jai nereiktų ieškoti kažko šalyje, kad meilę ir dėmesį gautų iš manęs... Pagalvokite ar verta dėl tų laiškelių ("kapeikos") griauti tai ką esate sukūrę. Kiek suprantu, vyras Jus myli ir nenori jūsų palikti, o tai yra daug. Ir visai nesvarbu ar jis miegojo su ta moterimi ar ne, svarbu, ką jūs gaunate ar ko negaunate iš vyro kiekvieną savo dieną, ką duodate jam Jūs. Nesigręžiokite į vakar dieną, o kurkite naują rytdieną su mylimais žmonėmis... Vien tai ką patyrė, jūsų vyrui didelis išbandymas ir pamoka, kaip ir Jums suvokimas, kad ne viskas gyvenime taip paprasta ir įmanomos įvairios staigmenos. Ne kartą teko susidurti, kad tokie išbandymai ne išskiria, bet suartina žmones, geriau leidžia suprasti ko vienam iš kito trūksta. Mes nesame vienas kito nuosavybė, todėl negalime reikalauti, kad gyvenimo partneris elgtųsi kaip mes norime, tačiau savo elgesiu mes galime pasiekti, kad jis nenorėtų nieko kito, tik visą savo dėmesį ir gyvenimą skirti mums. Pamąstykite apie tai...

protingai pabaiga ismastei del viso kito -grazu ,taciau ne visada imanoma ...

Gyvenimas per trumpas, kad ieškotume problemų ten, kur neverta jų ieškoti. Dažnai neįvertiname ką iš gyvenimo gauname gero, gyvenimo grožio, bet atkreipiame dėmesį į smulkmenas, kurios griauna gyvenimą. Jei autorė nebūtų paskaičiusi tų laiškelių, būtų laimingai gyvenusi mylima ir laiminga, o dabar gali sugriauti gyvenimą trim žmonėms.
Stengiuosi džiaugtis gyvenimo kiekvienos dienos potyriais ir teigiamais ir neigiamais, nes tai gyvenimo dovana ir pamokos. Viską sugriauti daug paprasčiau nei pastatyti ir puoselėti, tačiau gyventi tarp griuvėsių ne taip malonu, nei žydinčiame, puoselėjamame, su išraunamom piktžolėm gyvenimo sode. O mylimus žmones ypatingai reikia vertinti ir puoselėti su jų privalumais ir ydomis su žygdarbiais ir klaidomis... Juk jie mūsų gyvenimo dalis, mūsų gyvenimo sodo kertiniai akmenys, pagrindas. Jei mano gyvenimo moteriai reiktų kito vyro, leisčiau Jai Jį turėti, suprasčiau ir neištikimybę, nes tam būna kažkokia priežastis, ar laikinas susižavėjimas, ar jausmų, sekso... trūkumas ar manęs nemylėjimas. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Tų priežasčių pirmiausiai ieškočiau savyje, savo elgesyje, mūsų santykiuose. Kaltinti lengviausia, bet neefektyvu ir nėra problemos sprendimo būdas.

moralas grazus, bet nemanau, kad del visko reiketu kaltinti save ir nematyti/negirdeti neisitikimybes zenklu. fakto, kad laiskeliai pamatyti, jau nebepakeisi. gali kita karta susivaldyt ir ju neskaityt, bet ne sikart apsimesti, kad ir anu laisku nebuvo

Tai kas įvyko, tai jau įvyko, to nesugrąžinsi. Negalima šio fakto niekaip ištrinti, tačiau galima pagalvoti ar tas faktas jau toks baisus, kad dėl jo vertėtų sugriauti tai kas sukurta. Ar tas faktas paneigia vyro meilę, ar nebuvo tų nuostabių potyrių kartu per nugyventą gyvenimą, ar verta tokių potyrių atsisakyti ateityje?
O kalti tokiose situacijose būna abu, kitą prievartą pakeisti nepavyks, arba jei pavyks, Jis bus dar nelaimingesnis. Reiktų išanalizuoti savo klaidas, savo poelgių spragas ir savo elgesiu, bendrais sprendimais siekti, kad niekas panašaus nesikartotų.
Esu keletai moterų čia forume pataręs kaip susigrąžinti prigesusią aistrą gyvenime, pasijusti laimingai su esamu vyru, neieškant meilužio. Nes dažniausiai, kaip ir daugelis čia forume dėl visko kaltina tą kitą, antrąją pusę, bet vien tai, kad mano pastangos suveikė, parodo, kad tai tik dalis tiesos. Labiausiai padeda savęs keitimas, pastebėjimas gyvenimo partneryje tų dalykų kurie traukia, neužmiršimas, kad viskas savaime nevyksta, meilė savaime neegzistuoja, ją reikia vis "kūrenti" ir puoselėti... Kad ir gimus kūdikiui, abiem kartu reiktų dalintis ir vargais ir malonumais - tai suartina. Daug tyrimų parodė, kad vyrai labiausiai nori iš moters moteriškumo, meilės, švelnumo, aistros. Jei Jie to gauna iš mylimo žmogaus šeimoje, retas kuris ieškos dar kažko šalyje (jei žinoma myli savo gyvenimo partnerę). Dėl to jie gali daug duoti, tai turėdami, jie jaučiasi laimingais. Ir blefas, kad dauguma vyrų ieško daug partnerių - jiems stabilumas ir garantijos taip pat svarbūs kaip ir moteriai, tačiau kai nepavyksta išspręsti problemos šeimoje, kai čia jaučiasi nereikalingi, "nemylimi", ieško to šalyje, tačiau mylėdami savo gyvenimo partnerį, šeimą, nenorėdami prarasti, slepia nuo jų tenkinantys savo poreikius. Čia susakiau tarsi taip būna tik iš vyriškos pusės, tas pats gali būti ir moteriai. O kokių situacijų daugiau nedrįstu teigti, nes visa tai viešai nedeklaruojama ir reiktų specialių tyrimų...

O kaip Jūs įsivaizduojate santykius po to? Man labai įdomu iš kur pas Jus tiek tolerancijos ir altruizmo

Keista skaityti Jūsų mintis. Dažniausiai taip galvoja ir elgesi moterys. Ateitis parodys, ar tai teisingas požiūris.
Aš irgi gyvenu šia akimirka, nieko negriaunu, nesigilu į problemas. Tik aišku nežinau, kiek užteks kantrybės. Sunku iki begalybės, bet stengiuosi. Noriu tikėti, kad šios įdėtos pastangos atsipirks. Noriu tuo tikėti.

Oi, santykiai po to būna dar karštesni, nes abu nori puoselėti ir stiprinti tai, ką galėjo prarasti, abu pradeda dėti pastangas, nes tai kas yra, ką jie jau turi ir ką gali turėti yra brangu. Čia tolerancija ir altruizmas ne prie ko - paprasčiausiai suvokiu, kad mylimi žmonės nepriklauso man ir neturiu teisės smerkti jų už tai, kad susidariusios aplinkybės privedė vienokio ar kitokio elgesio. Aš negaliu keisti žmogaus, tačiau turiu galimybę keisti aplinkybes, vedančias mus abu bendru gyvenimu reikiama linkme... Tik šios mano įtakojamos aplinkybės gali keisti žmogų, o ne prievarta ar nieko vertos priesaikos, pasižadėjimai...

as arba per daug save myliu, arba esu per jauna (diskutuotina ), bet "po to" tie santykiai tiesiog zlugtu-as nesugebeciau su tuo gyventi, nes pamirsti man nepavyktu

Na taip..iš dalies sutinku su Jumis, bet kokia tada ištikimybės sąvokos prasmė? Negi kurdami santykius mes automatiškai nepasižadame kitam žmogui būti jam ištikimi? Ir dar kitas dalykas, tarkim kaip pagal nutylėjimą turėtumėm būti ištikimi vienas kitam. Tai antra pusė to ir tikisi, pasitiki. Neištikimybė tada tampa tuo blogiu, kuris išduoda žmogaus pasitikėjimą, o tai yra blogiau nei pats faktas, kad buvo seksas su kitu.