QUOTE(Sahrazad @ 2012 07 05, 11:52)
Na taip..iš dalies sutinku su Jumis, bet kokia tada ištikimybės sąvokos prasmė? Negi kurdami santykius mes automatiškai nepasižadame kitam žmogui būti jam ištikimi? Ir dar kitas dalykas, tarkim kaip pagal nutylėjimą turėtumėm būti ištikimi vienas kitam. Tai antra pusė to ir tikisi, pasitiki. Neištikimybė tada tampa tuo blogiu, kuris išduoda žmogaus pasitikėjimą, o tai yra blogiau nei pats faktas, kad buvo seksas su kitu.
Savęs kankinimas vardan priesaikos neduoda jokių vaisių. Jokiu būdu nesiūlau pirmai pasitaikiusiai progai pulti į neištikimybės liūną, viską reikia stengtis spręsti iki to fakto. Tačiau, kai jau pražiūrėta, kai jau "post factum", smerkti per daug lengva ir paprasta, niekad nežinai kaip elgtumeis pats būdamas su kito žmogaus potyriais, auklėjimu ir jausmais. Mes esam tokie, kokius mus suformuoja gyvenimas ir pagal gyvenimo mumyse suformuotą modelį elgiamės, todėl galime atsakyti už savo veiksmus ir įsivaizduojame kaip pasielgtume vienoje ar kitoje situacijoje, tačiau negalime atsakyti už kitus... Negalima gavus vyro pasižadėjimą būti ištikimam bažnyčioje, vėliau sau trinti rankas ir ramiai sėdėti įsitikinus, kad taip ir bus. Būtent tai ir viską sugriauna. Reikia gyventi, kad to nebūtų, bet ne aklai pasitikėti ir džiaugtis išgavus pažadą. pažadus lengva laužyti tik tuomet, kai jis duodamas nesuprantant ar nenorint suprasti jų prasmės, arba kai jų laikymasis labiau kankina nei sulaužymas. Pirmu atveju būna prastas jau pasirinkimas, kitu atveju tai jau bendro gyvenimo bendros spragos.