Kai eini gatve ir prasilenki su butybe spindinčiu veidu, nešiojančią džiaugsmą iki 9 mėnesių akys paskęsta šiltose ašarose...
Aš savo angelelį paleidau. Paleidau pati, jis nebėgo... nors gyvybė jau nebeegzistavo, tačiau ta dalelytė manes laikėsi tvirtai įsikabinus. Toks gyvenimas. Aš to nenorėjau. Matyt dar nebuvo laikas...
Niekad nepamiršiu tos nelaimės, niekad nepamiršiu tos pirmosios netekties. Savo busimam vaikui pasakysiu: turi angelą sargą, jis panoro tave stebėti iš aukščiau.
Dabar jau šypsausi. Jau atėjo laikas...
Kiekvienas prisiminimas - nublanksta prieš rytą, kai testas vėl parodė II
Kiekvieną dieną - bijojau prarasti, bet gyvybė manyje auga stipri, galiu jausti tvirtą norą gyventi
Kiekvienas spyris - tvirtas ir tikslus, toks, kaip mano džiaugsmo pojūtis
Kiekviena ašara - tik laimės
Ir viena mintis - kad greit TAVE paliesiu!
Ir niekas niekada nepajus to, ką jaučia mylinti būsima mama savo širdyje, kai maža būtybė paliečia iš vidaus. Tarytum iš vidaus ne tik kūno, o iš pačios sielos...
Tegul visas aplanko toks laikas, laikas, kai supranti, kad turi stebuklą
tikrai pradzia nekoke,bet pabaiga laiminga.kaip mane vyras guodzia,(nes pirma savo sunely as praradau 15nestumo savaite),kad tai tik buvo pabandymas,o dabar krykstauja 5men rubuilis,kuris yra labai mylimas.tu ir jau turi savo dziaugsmely,su kuo ir sveikinu