Kelionė į svajonę

Norint pagauti tokį vaizdą, tenka perlipti tvorelę ir kažkaip išsilaikyti ant stataus skardžio:





Kaip minėjau, norint pasiekti nuotraukoje matytą tiltą, reikia padaryti kelių kilometrų lankstą kalnų serpantinais. Čia jau beveik nusileidus (prieš tai įdėtos nuotraukos darytos nuo kairėje pusėje matomo skardžio):





Pagaliau pervažiuojame tiltą ir parkuojamės netoli vandens dviračių nuomos punkto. Ežero pakrantė:

Nuomos punkte išsinuomojam vandens dviratį valandai. Už tai sumokam 13 eurų ir kaip užstatą palieku savo ATK. Iš pradžių galvojome nuomotis dviem valandom, bet valandos mums tikrai užteko, nes jau buvo vidurdienis ir temperatūra buvo pakilusi virš 30 laipsnių, be to, po valandos pedalų mynimo kojos pakankamai pavargo . Žinoma, galima išsinuomoti baidarę (jei esate dviese), arba, jei tingite minti - motorinę valtį (jos variklis dirba tyliai, greitis nedidelis).

Per pusvalandį gilyn į tarpeklį nuplaukėm nemažai, o per valandą, praleistą ant vandens, įdegėm pakankamai stipriai .

Toliau nuotraukos su nuostabiais tarpeklio vaizdais „iš vidaus“ be komentarų. Įdedu vėl labai daug nuotraukų, kiekvienas atsirinkite, kurios Jums gražiausios. Mūsų šeimynai jos visos .

Pasigrožėkime nuostabiomis uolų spalvomis ir formomis, kriokliuku, augalais ant uolų:





















Papildyta:




















Papildyta:

Papildyta:














Išplaukiame į ežerą. Laikas švartuotis prie kranto ir grąžinti vandens dviratį:



Vėl sėdam į įkaitusį automobilį. Ir vėl beprotiškais serpantinais kylam į kalną. Prie pat Aiguines miestelio sustojame apžvalgos aikštelėje. Čia surengiame pikniką. Šalia stoja taip pat piknikui olandų, vokiečių mašinos. Dar pora žvilgsnių į ežerą:





Nors diena dar nesibaigė, suprantu, kad šioje kelionėje pagavome dar vieną svajonių paukštę

Tikra pasaka. Žiūrėjau ir atsižiūrėti negalėjau. Nuostabiai pakeliavote.
Ir labai džiugu, kad dar ne pabaiga
Tie slėniai, kalnai -širdis dainuoja nuo tokių vaizdinių

Visų pirma, sveika sugrįžusi į gimtinę . Kaip supratau, reportažas bus (tikriausiai tradiciškai su gurmanišku prieskoniu ), nereikės kaip kai kurių SM mergaičių ilgai įkalbinėti rašyti .

O mes pakeliavome tikrai nuostabiai. Tik vaizdai nuotraukose, aišku, perteikia nedidelę dalį realaus grožio, bet ir jais galima pasidžiaugti. O reportažas, nors dar nesibaigia, bet neišvengiamai artėja prie pabaigos, tad galėsiu skirti daugiau laiko būsimiems tavo, Thea!, oddity, po kokio mėnesio, tikiuosi, ir Aidlukos reportažams .

Jau beveik susikaupiau aš jam Tik nelabai suprantu, kaip su tuo photobucket.com Pamenu Aidluka mokėjo už nuotraukų kėlimą ar kažką pan. Angliškai tiek ir moku, tai dar neišsiaiškinau Nuotraukų tai daug, bijau kad įpusėjus rašyti, teks susimokėti, nes per daug nuotraukų prikelsiu Mokėti tai nesinori
Vien žodžiu, bandysiu kažkurią dieną pradėti

Dar kartą ačiū už reportažą, laukiu laukiu laukiu, kol kokia nauja nuotrauka pasirodys Viskas labai gražu

Kaip malonu girdėti, kad netrukus galėsiu pasimėgauti vaizdais kelionės į dar vieną mano svajonę - Portugaliją . Žiūrėjau tavo nuotraukas Portugalijos temoje - nuostabu . Tad jau pradedu nekantriai laukti .
Tik nebijokite dėl potobucket'o. Ten sudėtos visos mano SM forumuose skelbtos nuotraukos, vien šio reportažo nuotraukų skaičius artėja prie 500, ir kol kas viskas OK. O Aidlukai teko pinigėlius mokėti , nes jos nuotraukų peržiūrų skaičius per trumpą laiką buvo labai didelis.

Nebent jusu nuotrauku labai labai daug.
Is tikruju net nezinau, kaip photobucketas limituoja. Bet saviems reportazams nuotraukas sandeliuoju photobuckete. Tai dar neteko moketi.
Dar vienas variantas : susikurti kita accounta tame paciame photobuckete ir dali nuotrauku sudeti ten, jei jau prieitumete riba.
Na, nebent photobucket nuotrauku perziura limituoja. Nes Aidlukos reportazas tikrai populiarus buvo.

Arturas 15 jau atsake.

Pasistiprinę tiek dvasiškai, tiek fiziškai , važiuojam toliau link Graso. GPS veda palei tarpeklį, tik dabar jau kita jo puse. Kelio vaizdas GPS ekrane – niekad neišsitiesianti gyvatėlė . O tie vingiai dar eina aukštyn – žemyn . Dukrą net pradeda pykinti. GPS ekrane toli atrodo kelias tiesiasi, bet privažiavus arčiau vaizdas keičiasi: vėl vingis ant vingio . Bet vaizdai aplinkui viską atperka. Deja, nuotraukose neišėjo perduoti uolų šlaitų statumo. Pamėginkime pasidžiaugti bent tuo, kas išėjo:

















Papildyta:
Privažiuojame Pont de l‘Artuby tiltą:





Nuo jo atsiveria vaizdas į 250 m gylio tarpeklį. Tik nuotraukos neparodo to gylio:





Važiuojame toliau. Kelias šiek tiek tiesėja, vaizdai po truputį keičiasi:



Netrukus vėl įsukam į Napoleono kelią. Priekyje – vienas nuostabiausių mūsų aplankytų Provanso miestelių – Grasas .

akcent, užsiregistruokit www.fotki.com, ten nemokamai

Dėkui. Reportažas tikrai bus, jau pradėjau, man reikia iš karto, kol įspūdžiai dar neišblėso . Tik dėliojuos iš pradžių worde, nepatinka taip ši karto dėti Gurmaniškumo šį kartą ne tiek, kiek praeitoj, bet vis tik ...

Žiūrint nuotraukas visada pagalvoju, o juk matom tik laabai nedidelę dalį to grožio kurį mato akis, bet vis tiek be galo gražu

Grasas yra pasaulio kvepalų pramonės centras. Tad atrodo, kad senamiestyje tvyro kažkoks nenusakomas aromatas. Parkuojamės požeminėje aikštelėje miesto centre. Išėjus pasitinka pirmosios palmės šioje kelionėje:





Vaikštome siauromis senamiesčio gatvelėmis. Jas supa tokie namai:



Pakeliui užeiname į nedidelę bažnyčią. Vidus santūrus, bet bažnytėlė labai jauki ir miela:



Graso gatvelių grindinys daug kur paženklintas štai tokiu ženklu, manau, Graso herbu:



Paklaidžiojame jaukiomis senamiesčio gatvelėmis:





Dažnai užsukam į suvenyrų parduotuves, kuriose pagrindinis akcentas – levandos įvairiausiu pavidalu: džiovintos, sudėtos maišeliuose, muilai su levandomis ir t.t. Žinoma, daug ir parfumerijos parduotuvių – nuo didžiulių iki simpatiškų mažų. Vienoje jų – Gay Bouchara – užtrunkame ilgiau: žmona išbando nemažai kvepalų. Čia ne kokios kokybės nuotrauka iš parduotuvės (dukra fotografavo slapta):



Šiek tiek nutolus nuo parduotuvės, žmoną užvaldo mintis , kad jai būtinai reikia nusipirkti čia kvepalų. Todėl mano, galvojančio apie šeimos biudžetą, pagrindinė užduotis – nuvesti toliau nuo parduotuvės, gal praeis noras pirkti ?

Papildyta:
Aplankome kažkokį (pavadinimo nepamenu) parfumerijos muziejų. Jame daug eksponatų, susijusių su parfumerijos pramone: gamybos įrengimai, kolbutės, buteliukai...





Tik iš tolo žvilgtelime į Musee Internacionale de la Parfumerie. Kadangi jau pavakarys, ko gero jis buvo uždarytas:



Dar vienas didesnių pastatų:



Lauko kavinėje prisėdam išgerti kavos. Vis tikiuosi, kad kvepalų sąskaita pavyks sutaupyti . Deja. Grįžtam atgal į parduotuvę. Maždaug po gero pusvalandžio sumoku už išsirinktus kvepalus (tarp kitko, kainos pavertus į litus, tokios pat, kaip ir pas mus). Jau beišeinant žmonai gimsta dar viena mintis : už kelionę ir tėtis nusipelnė dovanos . Tad po dešimties minučių ir man nupirktas tualetinis vanduo...

Atsisveikinam su nuostabiuoju Grasu :