Knygų skaitytojų klubas, 83 tema

Aš dar rečiau bet skaitau viską

tiksliai, anekdotai dar. Vienas kitas dar į temą pasirodė, bet kuo toliau, tuo baisiau. Toks internetinis feisbukinis humoras, brrr.

užtat Tereškino knyga "Vyrų pasaulis" labai nebloga. Ypač rekomenduoju feministėms.

Į literatūrinę temą, tai šiandien buvau namuose, gal tiksliau rūmuose- HAM HOUSE, kur nufilmuoti filmai pagal knygas:
"Neleisk išeiti", bei naujoji "Ana Karenina"(gal jau kas matėt?), 2008 mini serijos "Protas ir jausmai"

Aha ir dar vakar teko būti žymiose kapinėse, kur dėdulė Marksas palaidotas, jei jį galima priskirti prie literatūros


nuotraukos iš interneto, bet aš fotografavau telefonu, tai nieko gero neturiu.
Vat taip ir leidžiu atostogas. Skaitau tiesiog skaitalą: Mary higgins Clark "On the street where you live" (Gatvė kurioje gyveni). Tiesiog radau darbe, tai ir skaitau

Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.

Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.

[Justinas Marcinkevičius]

"Odisėjas" - klasika ir vertybė, o "Ulisas" - šokinėjimas virš bambos ir tai dar nuogu pimpalu, tiksliau - nevalytu užpakaliu ir apsivėmus - juk šituos dalykus visur akcentavo Džoisas



tai aišku, kad rašytojas arfa grafomanas - nežinau, kaip čia dabar "rašytojas" apibrėžiamas bet po Akunino aš į tas kapines neičiau

Tiesa, tose pačiose kapinėse, tik kitoje jų pusėje Charlzas Dikensas palaidotas, bet buožės neleidžia ten eiti tiksliau leidžia, bet tik su gidu ir grupe, kurią reikia susiorganizuoti supykau baisiai

"Tyto alba" pristatė naujas lietuvių autorių knygas

Gerulaitis tęsinį parašė: „Kupė su Johannu Straussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Aš kol kas pirmąją vis po truputį skaitinėju.

Šitą bent jau knygyne norėčiau pavartyti:
Aleksandro Ikamo knyga „Banginis prarijo lietuvį. Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900-1940 metais“, kurią sudaro tragikomiškos ištraukos iš to meto lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos.

Vilnietės, o gal ir kaunietės ar knygių mylėtojos iš kitų miestų, gal dalyvausite "Knygų festivalyje"?
Laaabai norėčiau, bet šiemet neišeis...

as puoseleju vilti ten nukakti, kadangi ir siaip buvau suplanavus rudeni vilniun palekt, tai gal pavyks si savaitgali suderint reikalus su malonumais

* Aha, ko gero, ir man taip bus - pastaruoju metu visai negaliu susikaupti atsiliepimams Nors ir perskaičiau ne taip jau daug, per tuos kelis mėnesius, bet visgi parašyti būtų ką, bet va, nėr įkvėpimo, ir viskas...

** Galima ir mūsų svetainėje paiešką daryti - į "Ieškoti" langelį įrašyti "klopedija" ir pažiūrėt, ką išmes Ilgas procesas, bet gal ir būtų kiek naudos...

Vieną atsiliepimą visgi parašysiu ta proga Praeitą savaitę buvau trumpam grįžusi į LT, visokių reikalų tvarkyti, tai parsivežiau ir jau perskaičiau Valentino Sventicko knygą "Apie Justiną Marcinkevičių". Knyga parašyta pernai, netrukus po poeto mirties, ir kaip pats autorius sako, joje daug subjektyvumo, bet dėl to ji netampa mažiau vertinga ar įdomi. Tai nėra monografija anei biografija anei nuoseklus kūrybos tyrinėjimas - tiesiog pamąstymų ir prisiminimų žiupsnis, apie bendravimą su poetu (daug metų gyventa viename name, bendradarbiauta leidybos klausimais), apie 1991 m. ir vėlesnius įvykius, sąlygojusius J.M. pasitraukimą iš viešojo gyvenimo (kas dar pamena, visko pradžia buvo žiniasklaidos sukeltas skandalas dėl apysakos "Pušis, kuri juokėsi"), apie Just. Marcinkevičiaus poezijos ypatumus ir jos reikšmę lietuvių literatūrai ir ne tik, apie šiuolaikinės Lietuvos sudėtingą santykį su ne taip sena praeitim. Kaip jau sakiau, knygoje daug subjektyvumo, daug atviros polemikos - bet man patiko tai, kad autorius visada išlaiko padorumą ir nesimėto kaltinimais, kaip tai anuomet nesivaržydami darė kiti veikėjai. Nežinau, kiek išliekamosios vertės turi ši knyga (laikas parodys), bet paskaityti ją verta - ir Just.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjams, ir besidomintiems posąjūdinio laikotarpio įvykiais Lietuvoje. O atsiliepimo pabaigai - pora man įstrigusių citatų. Visos jos susijusios su viena knygos tema - kaip šiandien vertinamas sovietmetis ir tuo metu kūrę, aktyviai viešajame ir literatūriniame gyvenime dalyvavę žmonės.

"Reikia skaityti savąją, lietuvių, literatūrą taip, lyg ją skaitytume po pusšimčio ar šimto metų. Kai socialinės sankirtos, kurių židinyje ji buvo kurta, bus ir suprastos, ir eliminuotos meno amžinumo tikimybių labui, kai "pozicija", "opozicija", "tremtis" ir "išeivija" turės ir neturės reikšmės, nes taps praeities aprašo detalėmis, kurios šmėstels ilgametės Lietuvos istorijos puslapiuose. Taigi tada galbūt liks tik visiems laikotarpiams ir visiems visų laikų žmonėms reikalinga poezija. Pavyzdžiui:

Ir tu, nugalėtas, lėtai
prieš vėją iries krūtine,
kartodamas lūpomis "taip",
o siela vis šaukdamas "ne"."
(p.39-40)

"Žmonėse jau susiformavo aiškus santykis su sovietmečiu. Politikos ir žiniasklaidos liūtų viešose refleksijose - dar ne. Tai, kas jau suprasta ir ką tereikia adekvačiai pasakyti, viešo kalbėjimo profesionalus baugina. Bijoma kaltinimo sovietmečio nostalgija. Jis tikrai nemalonus. O gal liūtai nemoka suprasti?
Ir kaip dabar pasakyti, kad reiškinio apibrėžtis su ta prakeikta nostalgija neturi nieko bendra? Net visai prasilenkia, yra kitos suvokimo sistemos dalykas?
[...]
Žmonės (taip, tie, kurie įstengė išlikti) nori pasakyti ir sako, kad ir sovietmečiu jie gyveno gyvenimą. Mylėjo, kūrė šeimas, gimdė vaikus, darbus dirbo, statė namus ir tiesė kelius, visokias dainas dainavo, mokėsi, ėmė į rankas knygą. Visa tai darydami, laikėsi tėvų ir protėvių įdiegtų taisyklių (šeima galingesnė už politines sistemas) ir koregavo jas, paklusdami realioms aplinkybėms. Taip, supratę, kam tenka paklusti, kam ne.
Žmonės savo samonėje jau yra įterpę pusšimtį sovietinių metų į ilgametę tautos ir valstybės istoriją, kurioje gyvenimo be kraujo ir laisvo savarankiško gyvenimo tarpsnių būta menkai. Žmonės gyveno gyvenimą ir prie rusų caro, ir prie lenkų, ir prie vokiečių, gyveno ir prie bolševikų. Išsilaikė, atsispyrė, išliko. Taip, ne visi.
Kada išmoksime tai pasakyti?"
(p.176-177)

"Sovietinė ideologija skleidė daug nemalonių ligų, jos, kaip ir radiacija, turi liekamųjų reiškinių, veikiančių ir vėlesnes kartas. [...] Tarybiniais laikas toji tautų istorija, kuri nesutiko su stalinistinės imperijos "savaiminio" formavimosi kryptimi, tapo nepageidautinais ir atidžiai prižiūrimais raštais. [...] Vertindamas dabartinės laisvos Lietuvos politikų pasisakymus, žiniasklaidos elgesį ir žmonių reagavimus, literatūros kritikas, su malonumu pripažindamas visai kitokią - laisvą necenzūrinę padėtį, privalo pasakyti, kad liekamųjų radiacijos reiškinių esama. Liūdna, bet svarbiausias iš jų tas pats (nors formos visai kitokios) - eliminuoti iš istorijos visa, kas nepatogu "momento" konjunktūrai. Įgūdis taip elgtis likęs. Išlikęs ir susitaikymas su tokiu elgesiu."
(p.230)

Ir dar viena - tiesiog nesusilaikiau, priveikta pastebėjimo taupaus taiklumo

"Dabartinės Lietuvos žmogų supa ir veikia neįtikėtina žiniasklaidos priemonių gausa. Daugybė spaudos leidinių, interneto erdvė, radijo ir televizijos margaplunksniai transliuotojai, kasdien išeina maždaug dešimtis leidinių, vadintinų knygomis, jų vertės skirtumai nenusakomi."
(p.231)

(Atsiprašau už tokias ilgas citatas, bet ta tema ir man skaudi - tikrai, man skauda, kai iš lietuvių literatūros vadovėlių ir iš naujai perrašomos literatūros istorijos eliminuojami rašytojai, arba sumenkinama jų kūrybos vertė, atsižvelgiant ne į pačią kūrybą, o į tai, kokias pareigas ir pozicijas jie užėmė anais laikais.)

Taipogi iš LT parsivežiau ir jau pradėjau skaitinėti Viktorijos Daujotytės "Laisvojo mąstymo properšas". Kaip sako pati profesorė, "laisvasis mąstymas - lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia, nieko būtino, privalomo. [...] Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant [...], šiaip vaikštant. [...] Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška". Taip greit, kaip Sventicko knyga, tikrai nesusiskaitys, bet vėlgi, skaityti verta. Tik lėtai, nes tos laisvojo mąstymo properšos - daug gilesnės nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti...

Jūržole, Helianta, ačiū už rūpestį. Turim porą gudrių galvų, tik jos neturi laiko krapštyt mano pc. Duomenys iš to kietojo disko niekur nedingo, tik kažkur "pasislėpė". Tikiuosi, pavyks kada išsikast.

Reikės nueieti pasižiūrėti kas ten vyksta, gal bus knygų.