O aš manau, kad ši problema sprendžiama ne nuo to galo.
Pirmiausia reikėtų daug ką sutvarkyti pačiuose gimdymo stacionaruose, keisti požiūrį, kad būtų daugiau pagarbos gimdyvei ir naujagimiui. Kad ji galėtų pasirinkti gimdymo padėtį, kokia patogi jai, o ne medikams. Kad galėtų gimdyti vandenyje, jeigu nori. Kad nebūtų "konvejerio". Kad nepatirtų psichologinio smurto, jeigu atsisako kokios nors procedūros, kuri yra absoliučiai nereikalinga, bet taip patogiau medikams. Suteikti galimybę nesant problemų po gimdymo iškart vykti namo, o ne gulėti palatoj, kuri ne ką jaukesnė už Lukiškių kamerą. Liekančioms - suteikti
realią pagalbą su naujagimiu, iškilus žindymo problemoms, psichologinę ir kt. Sudaryti sąlygas likti su tėčiu privačioje palatoje ne tik "pateptosioms". Susitvarkyti ūkinius reikalus -
šiaip nesu išlepinta niurzgeklė, bet kai po gimdymo susiūtu klynu negali atlikti paprasčiauių judesių, o dušo bortelis yra juosmens aukštyje, ir pats dušas, kuriuo naudojasi keliolika ką tik pagimdžiusių moterų, yra neplautas gal savaitę - na, dovanokite... Nuo sovietmečio šis bei tas yra pasikeitę į gera - leidžiama gimdyme dalyvauti tėčiui, naujagimio neatima iš mamos. Bet medikų požiūris ir supratimas nepakito nė kiek, ir tai, manau, labai smarkiai prisideda ir prie didelio pogimdyvinių depresijų skaičiaus, ir prie "pieno nebuvimo" kai kurioms mamos.
Aišku, norisi pasvajoti, kad galėtume ligoninėse gimdyti kaip Norvegijoje. Deja, tokiems pokyčiams realiai gali prireikti dešimtmečių.
O dėl gimdymų namuose - manau, mamoms reikėtų suteikti galimybę pačioms rinktis. Pati tam vargiai ar ryžčiausi, bet tų moterų argumentai man yra suprantami ir pagrįsti.