DVIDEŠIMT TREČIOJI DIENA - Liepos 15 d.Šios dienos fotoreportažas bus be foto... Įspūdžiui ir emocijoms nors kiek perteikti bei iliustruoti įkelsiu vaizdelių iš youtube .
Nes visą šią dieną praleidome atrakcionų parke
SixFlags Magic Mountain .
Atsikelti labai anksti šiandien jau niekaip nepavyko, vis dėl to nuovargis ir daugybė įspūdžių iš Universal Studios labai pasijuto. Bet vis tiek keliamės su žadintuvu, po truputį pakuojamės būtiniausius daiktelius į krepšį ant juosmens, jungiam navigaciją ir pirmyn į adrenalino nasrus

.
Čia dar kartelį pasidžiaugiu, kad viešbutis puikioje strategiškai vietoje - mums visiškai nereikia važiuoti miestu, esame tame Los Angelo pakreštyje, kur ir atrakcionai, nors šiandien važiuoti jau teko toliau nei vakar, bet užtrukę apie 40 minučių kelyje, pasiekiame tikslą.
Jau iš tolo pamatome visus tuos dangų remiančius kalnelius

.
Prie įvažiavimo eilių nėra, tačiau eismo reguliuotojai nukreipia važiuoti į parkingo pakraštį... Nusimename, kad dar ilgai teks kulniuoti iki įėjimo. Tačiau pasirodo, čia kursuoja parko autobusas

. Kaip tik pataikome ateiti ir po kelių minučių mes jau prie vartų. O atstumas ten tikrai didelis... Būtume kulniavę nemažiau pusvalandžio . Kažkaip tikrai šioje kelionėje kad ir smulkmenose, bet mus lydėjo sėkmė
Pro vartus įėjome net nepajutome, nes ir šio parko bilietus pirkome internetu. Jei neklystu, kaina žmogui 40 dolerių. Nesigundėme tais FlashPass, kai eini be eilės.
Ir tikrai buvo teisingas sprendimas

.
Aha, mes jau vaikų ir jaunimo (ir dar kokių išprotėjusių vyresnėlių) rojuje

.
Vos spėjame nugriebti informaciniame stende parko planus, o vaikai jau tempia į atrakcioną, apie kurį ilgiausiai buvo svajota.
Vakarykštė diena turėjo mane perspėti ką tai reiškia išsvajotasis atrakcionas, tačiau aš irgi esu atrakcionų mėgėja, tad savisaugos instinktas kažkur buvo išėjęs tuo tarpu...
Papildyta:Prie atrakciono eilė, tačiau kadangi jis parko gilumoje, tad ne visi lankytojai bėgo tiesiu taikymu iki jo, tad eilė ne tragiško ilgumo.
Beje šiame parke laukiantiems ne tik pastatytos pavėsinės, bet ir smulkiu lietučiu lyjantys fontanėliai, kurie tikrai stipriai lengvino laukimą

. Be to nemažai geriamo vandens kranelių ar gaiviųjų gėrimų automatų . Diena pasitaikė karštoka, tad visi šie patogumai labai pravertė.
Na, o mes pradžioje burbėję, kad eilė didelė, artėdami prie įsėdimo, vis labiau pradėjome gąsdintis...
Košmaras, net dabar va rašau, o pulsas padažnėjo

.
Pagaliau mes jau sėdamės. Mūsų kompanija - 5, tad vienam mūsų (vyrui) teko vienišiaus dalia. Širdis kulnuose, bet kol kas nieko neįprasto - visuomet taip būna atrakcionuose, kuriais važiuoju pirmą kartą.
Pradžioj mus kelia viršun atbulus, kas šiaip žvygauja, kas juokauja, kas bajeriukus mėto.
O tada

. Nežinau, kokį veidelį beuždėti, kad išreikščiau tai, kas nutiko tuomet...

joooo, dabar net rankos drebėt pradėjo.
Žodžiu, įsivaizduokit, kad sėdit palaidom kojom, prispausti per pečius ir šonus stipriom atramom (kas gali garantuoti, kad jos neatsidarys netyčia

) ir atrakcionas pradeda kristi žvėrišku greičiu parvertęs jus žemyn galva...
Pradžioj iš siaubo užsimerkiau ir klaikiai žviegiau.
Paskui kažkaip pagalvojau nė velnio, turiu žinoti nuo ko žūsiu

, ir atsimerkiau.
Pasigrožėkit, nors joks vaizdas neatkurs tų pojūčių...
X2 atrakcionasEikit sau, kaip buvo baisu... Mėtė kaip galėjo, sukiojo aukštyn žemyn. Bet nebūčiau mama... Šalia manęs sėdėjo jaunėlis mūsų, kuris irgi ėmė žviegti "mama! mama! gelbėk" ir visaip panašiai. Tai pasidarė baisu dėl jo.
O dar vienu momentu pamačiau iš paskos sėdinčių kojas. Ir vietoj savo vyro kojų išvydau dvi poras jaunų kojelių...

Būčiau nieko nepamačius, tai nežinau... O dabar faktas, kad jis neišvažiavo kartu. Tik kodėl?..
Taigi, gal ne taip ir baisu viskas buvo, kaip atrodė, jei dar sugebėjau pašalinėm mintimis užsiimti.
Bet jau kaip džiaugiausi, kai viskas pasibaigė...
Svarbiausia, kad po viso to žviegimo, visi vis dėl to griūdami bė jėgų, dėl emocijų pertekliaus, sugebėjome žvengti
Bet tuoj susizgribome, kad vieno mūsų pakeleivio vis dėl to trūksta... jei atsisakė važiuoti, tai kodėl nelaukia ?.. Vėliau vis dėl to pamatėme ateinantį. Pasirodo, jam neleido važiuoti su tuo krepšiu-diržu, mat tokiu atveju tvirtinimai blogai prispaudžia. Todėl tuo kartu jį išlaipino, liepė pasidėti į rakinamą spintelę, ir jis važiavo visai vienas, kitu važiavimu. Bet pas mus atėjo anei kiek nelinksmas... Matyt jam nelabai patiko
Nepykit, kad tiek jūsų laiko užėmiau vieno atrakciono pasakojimu, bet patikėkit, jis to vertas

.
Bet jau iškart po to nusprendėm kiek nuraminti emocijas ir tiesiu taikymu patraukėme kavinės link.
O paskui jau nieko panašaus ir nebepatyrėme.
Turintys didesnę aukščio baimę išsiprašė, kad eitume į vandens atrakcioną, kai susėdi po aštuonis į apvalią guminę valtį ir pasileidi kalnų upe. Esam panašiom kitur važiavę, tad įspūdžio didelio nebuvo, negana to dar mane, kaip ir keletą kitų užpylė nuo galvos iki kojų. Išlipome žliugsintys. Va tokie bajeriukai manęs visai nedžiugina... Nesmagu, teko eiti į tualetą ir gręžti rūbus

.
Ir kas keisčiausia prie šio atrakciono laukėme eilėje ilgiausiai. Tad nusivylimas buvo didelis.
Visų atrakcionų neišbandėme. Jei būtume buvę dviese su dukra, tai įtariu, kad būtume, bet kiti tokiu azartu netryško. Vienu metu net gi išsiskyrėme, nes mudvi norėjome išbandyti laisvą kritimą iš 100 metrų aukščio. Kiti to nepageidavo, todėl išsirinko paprastesnį atrakcioną.
O mudvi nuėjom į šį
GoliathBaisus, bet proto ribose

. Svarbiausia, nemeta žemyn galva žemėn. Tiesiog užkelia į maždaug 100 aukštį, ir pasileidžia traukinukas 61 laipsnio kampu, maždaug 160 km/h greičiu žemyn ir apačioj neria į juodą tunelį . Va tokius tai tikrai mėgstu - daug adrenalino, bet širdis nestoja.
Parėjusios tiek džiūgavom, kad ir mūsų vyrukai patikėjo ir pasirašė pravažiuoti. Na o mums kliuvo ta laimė antrą kartą.
Dar važiavome Vipper, Ninja, gal dar kokiu, bet labiausiai dukra norėjo įkalbinti mane išbandyti aukščiausią pasauly vertikalų atrakcioną, kur pakelia statmenai į 400 pėdų aukštį, ir po maždaug pusės minutės paleidžia žemyn.
Po ilgokų įkalbinėjimų jau buvau kaip ir sutikusi važiuoti, tačiau belaukdamos kito atrakciono eilėje pamatėme, kad karts nuo karto žmonės pakyla aukštyn ir kabo gal 15 minučių

. Aina sau, va tokio siaubelio, kai nežinai, ar tave nuleis, ar numes, ar tiesiog jau kris ir viskas, tai ne tik aš, bet ir dukrelė nenorėjo patirti. Tad dar vino ypač ekstremalaus atrakciono nebesirinkome.
Oi, greitai eina laikas atrakcionų parkuose, kai reikia eilutėse palaukti, o ir pavalgyti nors kartą reikia

.
Įspūdžių visiems buvo tikrai labai daug, bet turiu prisipažinti, kad man šiek tiek buvo gaila visos dienos, nes pabaigoje vyrukai jau tik vaikštinėjo ir žiūrinėjo kaip krepšinį žaidžia, ar dar kokį kitą atrakcioną.
Na, ir man daug labiau būtų patikę pvz. pliaže... Bet ką padarysi, buvom taip nutarę, tad nėr ko gręžiotis atgal.
Į viešbutį grįžome palyginti anksti, tad vaikai dar spėjo sušokti į baseiną.
Taip palengva dienelė ir baigėsi...
Rytoj bus daugiau vaizdų ir jau sakysime vakarams sudie...
Iki!