Ulijona, gerai, jog atsisedus viska surasei i laiska

nu bet ir ankstyva tu buvai, net 7 ryto

O jis jau ta laiska skaite? Ka nors pasake po to?
abiga, tikrai kad nesmagus jausmas, ir jei tai tik karta butu...

Nors siandien tik pasijungiau prie skaipo ir jis mane pasigavo, paskambino, pradejom kalbetis apie tai kas vakar ivyko. Na kai as parasiau jam apie jo "bendravimo ipatumus"

Pirma prasidejo pokalbis nuo to, jog "tamsu, stipriai lijo, sunku skaityti, dar sunkiau atrasyti", bet paaiskinau jog man nereikia, kad jis atrasytu is karto, jis gali atrasyti po valandos, po dvieju, bet atrasyti i mano paskutinia zinute, nes as laukiu, nes man tai svarbu. Priverciau perskaityti visas vakarykstes zinutes siandien, kai sedi ant sofkutes ir nereikia blaskytis i kelia. Perskaite, is pradziu pasake, jog jis neturi ka atsakyti i jas (net pacitavo viena)

Nu bet sakau ar tikrai nera ka? Ar taip sunku pasakyti, jog as klystu, jog as reikalinga ir pan? Sakiau - o jei vaikai pasakytu tau "tete tu manes nemyli", argi sedetum ir tyletum? O kai as tai pasakau - tyli... vadinas as teisi, nes neneigi, kadangi nenori meluoti, o atsakyti tuo paciu negali

Tai pasake, jog nuo pat ryto laukia manes prie kompo, kad galetu pasakyti, jog as jam reikalinga, kad svarbi. Jei butu kitaip - paleistu mane kai isejau i liektuva, bet jis nenori to, negali. Jis nori stengtis, nori suprasti. Klause ka jam daryt, tai pasakiau jog jis pats turi rasti kelia padaryti mane laiminga taip, kad nesijaustu nelaimingas pats. As per ta laika kol mes kartu ne karta perlipau per save, ieskodama butu prisitaikyti prie MB ir nesijausti po to blogai, ta turi padaryti ir jis, bet ne su mano pagalba, o pats turi ideti daugiau saves. O beje, dar gavau pasiulyma lapkriti kur savaitele kartu paatostogauti, dave man savaite apie tai pamastyti... o as nenoriu nieko jam zadeti, kol nepajausiu, jog jis pradeda stengtis mane suprast