Jau po truputį vakarėja.... Bet mums dėlto nei kiek nebaisu, gi patys esam sau šeimininkai, galim grįžti kada norim ...
Kelias iš Kolkos link Ventspilio - tikrai neblogas
Bet aplink vieni miškai - taip biški nejauku pasidaro - nu bet ką gi - juk tai Šliterės nacionalinis parkas - ir nėra ko čia stebėtis
Važiuojant šiuo keliu link Ventspilio yra tikrai nemažai mažų, senų miestelių, kaimelių, o ir turizmo objektų nestinga.Tačiau, nusprendžiame, per daug nesiplėšyti, o užsukti kur patys norėtume. O plius į visus miestelius, keliai blogi: žvirkeliai
Nenorėjome, ir savo mašinytės perdaug nuvarginti ir taip ji šiandien daug kur apkeliavo, tad pasigrožime supančia gamta ir nusukam pasigrožėti vienu švyturiu
Aišku, keliukas link jo veda žvirkeliu . Nieko kenčiame, o ir švyturį jau matome iš toli. Susirandam aikštutę, paliekam mūsų gražuolę ilsėtis, o patys einam apžiūrėti iš išorės švyturio, kuris neblogai pasislėpęs yra .
Mmm... Net nepaminėjau, į kurį švyturį atvažiavome
Mikeltornio švyturys - aukščiausias švuturus Baltijos jūros pakrantėje (62 metrai )
Žiūrim, žiūrim mes į ta švyturį, o gi matom, kad nuo apžvalgos aištelės mums kiti turistai mojuoja
Faktas: galima pasikelti į šį švyturį ...
Niu ką, bandom eiti link jo... Prieinam prie pat, žiūrim vyrukas, vietinis . Klausiam pirmiausia a labai baisu ten viršui
Nu sako: aukštokai , bet nebūtinai galime išlipti į apžvalgos aištelę, o tiesiog pro langus pasigrožėti vaizdu .
Niu ką, atvažiavom, nu reikia pabandyti ir pamatyti viską savom akimis, nors žiauriai mūsų kelionės visos merginos bijojom
Susimokam uš visą šeimyna berods apie du latus ir žengiam į vidų
Pradedam lipti laiptais, kurie taip ir vingiuojasi aplink švyturį, į apačią baisu pažiūrėti - visiška kiaurymė
Širdis tabaluoja, baisu, ne tas žodis, bet vienas kitą padrasinam ir lipam toliau
O štai ir laipčiukai
Galiausiai, šeip ne taip užlipam į viršų
Žiūrim durytės, atidarom jas , o ten viskas kaip ant delno
Užtat vėjas milžiniškas, ir atrodo, kad švyturys net linguoja
Dėl oro sąlygų ir saugos sumetimų ( kadangi matėme, jok pačioje aikštelėje betonas yra skilęs jau ) užsiėmam pozicijas stebėti pro atviras duris, ir nekišam nosies tolyn
Žinoma, būtų manau įdomu pasivaikščioti ir aplink aikštelę, bet vėjas daro savo .... Taigi keletas apžvalgos vaizdų
O ir raudoni apsaugos turėklai mums pasirodė , ne patys saugiausi
Papildyta:
Žinoma, pro švyturio mažyčius langelius stebėti pasirodė saugiausia
Namučiai, bažnytėlė - tokie mažyčiai
Ech... tikrai buvo verta nugalėti baimę, ir pamatyti tokius vaizdus
Nors iš tiesų niekada negalvojau, kad atostogos, gali taip greitai tapti tikrų tikriausiu " Baimės faktoriumi "
Pasigrožėję vaizdais, belieka vienas toks mažytis tiksliukas - nusileisti žemyn
Tėtis su sese, nieko nelaukdami, jau leidžias, o mes su mama dar ir įsiamžint spėjam
Tik žinoma, kol nusileidom nemažai laiko praėjo, nes tikrai nemalonus jausmas lipti žemyn, kai apačioje tokie vaizdai
Laimei, nusileidome saugiai
Buvo ir tai gerai, kad viršuje buvome patys vieni, niekas netrukdė, nemaišė ir negirdėjo mūsų baimės šauksmų
Kol mes dvi moteriškaites nusileidome, tėtis dar ir su vietiniu ir apie istoriją švyturio pakalbėjo
Žodžiu visiems viskas patiko, net sesei įspūdžių pilna buvo
Atsisveikiname su šiuo švyturiu, įsėdam į mūsų mašiniuką ir sakom: ne nu visai išprotėję, nuotykių sau ieškomes, tiek aukštai lipom
Antrą kartą nežinia ar išdrįstume belipti, bet jausmas, jog pabuvome ir nugalėjome baimė yra labai puikus
Tas taip, bet, kadangi jūs buvote, nutariau plačiau pasidomėti 
Girdėjau, kad ar kažkokių pasivaikščiojimo takų yra... Gal teko jais pasivaikščioti?
