Pasiruošimas nėštumui po persileidimo, abrazijos

Kaip liūdna... Toks didelis jau... stiprybės, aprilita. Ar ekspertizė bus daroma? Neabejoju, kad sulauksite kito mažylio labai greit, linkiu stiprybės ir susitaikymo. Nemoku išsakyti, kaip gaila - juk ir pavojingas laikas praėjęs beveik... Tik tiek tegaliu nuraminti, kad po du kartus tokios nelaimės itin retai kartojasi...

Mano asmeninis patarimas - verk, kiek akys išverkia, nes sutramdytas skausmas niekur nedings, grauš iš vidaus neišlietas... Bent jau aš isterikavau, kentėjau ir liūdėjau į valias, po to jau atsirado ir vilties properšų. Kaip suprantu, pačiai jau atėjo toks laikas, kai jau gali nusibraukti ašaras. Linkiu, kad atsigavimas neprailgtų ir kuo greičiau ir ryškiau įsižiebtų nauja viltis

Duniu, o aš grynų gryniausia humanitarė, ir darbas mano žodinis. Dėl išminties - nežinau... Vieną dieną esu labai racionali, kitą - kažkur išgaruoja visa ta branda, galiu infantiliai verkšlenti ir nieko negalėti su savimi padaryti.

Linkiu, kad puslytė būtų išaugusi į vaikiuką, viską pamatysi, kaip turėtum pamatyt Aišku, dėl savęs pati irgi bijau. Irgi, požymiai nei šiokie, nei anokie: kartais lyg galva pavaigsta, lyg šleikštulio atsiranda, bet su tokiu HCG ir su nepakankmai besivystančiu nėštumu tiek požymių gali būti... Šiek tiek sunkiau su tomis savo baimėmis tarp kitų nėštukių, ten į kiekvieną nuogąstavimą reaguojama su tokiu "nusiramink, vaiklis viską jaučia"... Jau dvi iš tų, kurioms sakyta "nusiramink" atsisveikino (turėjo kraujavimus pradžioje, po to persileido), dar viena tyliai nebeprisijungia... Guodžiuosi tik tuo, kad kraujavimų neturėjau.

Duniu, beje, koks tavo HCG šį kartą? Kaip auga?

Sveikutes,

Sugriztu cia dar karteli... Tik pries savaite sumirgejo antroji juostele, pirm. hcg buvo 50, o penkt. jau tik 20... Nuo vakar teplioja, siandien jau truputi pakraujuoja.
Pasakykit kiek laiko kraujuoja esant saviminiam P, nes pries tai buves A praejo su keliais laseliais
Beje, siai pabaigai turejau pora dienu pasiruosimui, kadangi antradieni patvirtino afs ir Abraitis pasake "labai blogai", kad jokiu vaistu nebuvau vartojus, tad velesnis aspirinas nieko nebepadejo...
Et, tikiuosi dabar aspirino vartojimas + iskart nuo geros zinios leidziami vaistai pades pasiekti finala sekanti karta, nes ranku tikrai nenuleisim

Aitute, labai gaila... Bet svarbiausia, kad problema išsiaiškinta - dabar jau aišku, kaip išsaugoti kitą mažylį, ir viskas bus gerai.

Paprastai kraujuoja kaip per mėnesines, plius minus 1-5 dienos. Mano mėnesinių kraujavimas būna 5 dienos, persiledimo metu kraujavo 7-ias. O geriausia gydytojo paklausti, pasakys, kokiu atveju į apžiūrą atbėgti.

Dėkoju už paguodžiančius žodžius visoms. Dar tebesu tokia išskydus, kad kaskart apsiašaroju, perskaičiusi kažką gražaus...


Mums viską apvertė 18-20 sav. daromas echo. Ėjau gerai nusiteikusi, nes visą nėštumą neturėjau jokių nusiskundimų ar baimių, puikiai jaučiausi, turimai buvo geri, nebuvo jokių rizikų, tad tikėjausi tik sužinoti vaikučio lytį, tada pamažu imti rūpintis kraiteliu ir t.t. Deja, po tyrimo išėjau apie kūdikėlio lytį jau net nebegalvodama- rūpėjo tik, ar viskas bus gerai. Bet gerai jau nebebuvo. Poliklinikos ginekologei nepavyko atlikti matavimų, žiūrėjo per kelis kartus, išsiuntė mane pasivaikščioti- gal mažylis pasisuks kitaip. Kadangi ji nieko kitaip vis nepamatė, skubiai siuntė į Klinikas, kur gydytoja taip pat niekuo nepaguodė, tik liepė ateiti dar kartą- konsultacijai/konsiliumui su skyriaus vadovu. Pralaukiau dar vieną košmarišką dieną ir po dar vienos apžiūros išvada nepasikeitė- mūsų mažylis nesivysto taip, kaip turėtų, rekomenduojama nėštumą užbaigti, kol dar nesuėjo 22 sav. Toliau jau nebereikia ir pasakoti... Būtume turėję sūnelį...


Vaikutį išsiuntė tyrimams, o ir mes su vyru turėsime apsilankyti pas genetikus- gal paaiškės atsakymai. Žinoma, gali ir pasakyti "taip tiesiog būna". Dabar lieka tikėtis, kad, kaip vylabusle ir sakė, žaibas jau nebetrenks antrąkart į mūsų medį. Leidau sau verkti, šiuo metu jau kiek geriau jaučiuosi, nors vis dar ašarą nubraukiu, naktimis sunkios mintys dar užpuola. Stengiuosi atsigauti, nes labai noriu, kad kitą savo mažylį pradėtume ne kaip pamainą mūsų išėjusiam angelėliui, bet kaip naują stebuklą, kurio netemdytų praradimo kartėlis ar baimės, kad viskas vėl būtų šviesu nuo pat pradžių. Nežinau, kiek tai bus įmanoma, bet bandysime.

Atleisk, kad dar labiau kamantinėju, bet kas buvo tas nesivystymas, kaip turėtų - ar buvo rizika, kad vaikelis bus invalidas ar neturėjo išgyventi iš viso?.. Aš ati to paties bijau labai... Mano nėštumo požymiai silpnučiai, HCG neaukštas ir lėtai augantis, visa viltis tik į echo penktadienio - laai labai noriu pamatyti paaugusį, atitinkantį savo laiką vaikelį... O viduje graužia kirminas vis kažkoks...

Aciu tikiuosi aisku,bet ir buna visokiu momentu... viena diena optimizmas, jau po akimirkos vel 100 abejoniu- kodel dabar turetu buti kitaip, nieko gi nevartoju... sugalvojau sau teorija, ir tikiu ja paskutini karta dariau HCG praeita ketvirtadieni, buvo tikrai geras augimas.... tai tuom ir gyvenu,kad sis kartas kitoks... kaip ir pati rasei, nugi nieko nepakeisi-bus kaip turi buti...is tikruju, praeita karta ir duphastona vartojau, bet jutai visa esybe,kad ne del to jis krito,kad zemas... o todel,kad jau nesivystantis buvo... bus kaip bus...vz bandau laikyti save rankose
zinai,paskaitau as kartais jusu nestukiu tema (nes gi ir pati ant ribos kovo-balandzio) ... pradzioj labai sunervino tokie merginu argumentai mazdaug, nuo tokiu nervu ir ivyksta persileidimai ... nusiramink ir dziaukis busena ir t.t. daug ten nei tema buvo net su priekaistais lyg... bet veliau pagalvojau, nu yra didziule laime ir duok Dieve niekad nevienai to nepatirti... o taip kalba, nes nezino visiskai tuos busenos... ir aciu Dievui
is tikruju, gali suprasti visa ta panika nerima ir t.t. ,kas jau isgyveno tokius dalykus... todel ir atsiranda tokios temos kaip sita... nes cia ir nebutina net daug rasyti,kiekviena is musu puikiai zino kad tai ne isterijos nestukiskos, o pagristos baimes ir nerimas...

Vaikutis buvo su apsigimimu, garantuotai- su fiziniu, galimai- ir su protiniu. Sakė, kad yra rizika, jog persileidimas įvyks ir savaime, tačiau to laukti nepatartina, nes nėštumas jau nemažas.

Aprilita, sunku kazka ir rasyti... kosmara Jums teko isgyventi... dabar turbut tik laikas gali kazkiek prislopinti ta skausma... skauda net skaityti...

kokia liudna tema skaitau ir asaros kaupiasi akyse

Kaip siaubinga... Ypač kai žinai, kad jis dar gyvas...

Duniu, ačiū už tavo žodžius, aš jau buvau bepasijaučianti ten susireikšminusi durnė... Bet kol kas iš tiesų bandau būti rami. Suvokiu, kad penktadienį galiu bet kokį vaizdą pamatyti. Kitą dieną po apžiūros - atostogos - šventimui arba reabilitacijai.

Aisku gaila, kad nepavyko issaugoti sito nestumo, bet praktiskai jau yra garantijos,kad sekantis bus sekmingas. Labai teisngai parasei ,kad vaistus reikia leistis kai pamatai teigiama testa (nes Arbaitis kartais sako,kas uztenka nuo 6 savaiciu, bet skaiciau,kad merginos savarankiskai leidziasi anksciau ir issaugo savo zirnius )
Sekmes tau ir laukiam geru ziniu greitai

Buvau ir aš savoj temelėj prie tokių. Atrodė- ko čia "parinasi", ieško ligų. Atrodė, kad, jeigu nėra giminėje baisesnių ligų, įgimto neįgalumo, esi jauna, vyras jaunas, nerūkote, tyrimai geri ir pan., tai viską pati kontroliuoji ir viskas bus gerai. Naivus optimizmas.




Daug svarstėme. Kalbėjau ir su mažyliu, prašiau padėti nuspręsti. O jis, kaip tyčia, kai jau sulaukėme paskutinio konsiliumo išvadų, apsiramino ir beveik nebejausdavo jo judant. Tikiuosi, jis iškeliavo be skausmo, o gal net ir pats tyliai užgeso.