QUOTE(deimanttelis @ 2012 08 14, 10:18)
Toks jausmas kad tu apie mano dabartini MB pasakoji, jis irgi nebendrauja, jis tik isklauso, o tada arba isreiskia nepasitenkinima (mazdaug pati kalta, taip ir turejo but ir panasiai), arba tyli
, visa buitis ant mano galvos.

Aš - laimingai išsiskyrusi ir ką galiu patarti: merginos, jei turint vaikiuką su bėdomis, vyras prastas pagalbininkas, reikia su juo atsisveikinti kuo anksčiau, nes kitaip, kol nebūsit su antra puse laimingos, tas labai jausis. Aš tikrai nebūčiau išmokiusi vaiko kalbėti, bendrauti, džiaugtis gyvenimu, jei būčiau gyvenusi kartu su vyru. Dabar jis mato vaikus vos kelias valandas per savaitę, ir tai sūnų sugeba aprėkti - sako, autistas ne autistas, bet tvarka turi būti. O kokia gali būti tvarka, jei jis vaikui nepaaiškina, kad vienas kelias užtvertas į parką, todėl mes važiuojam kitu? Vaikas - į ašaras, tas - rėkti, nors žinau, kad su manim viena būtų taip: privažiuojam užtvarą, apžiūrim kelio darbus, parodau, kuriuo keliu važiuosim ir pirmyn. O aš turiu klausytis, kaip exMB ant vaiko rėkia, o paskui vaikiukas man vakare pasakoja, kad bloga diena buvo - tiatia piktas. Ir kaip paaiškinti vaikui, kad tas tėvas - visiškai socialiai neišlavintas, be tikrų emocijų, tikro džiaugsmo, be empatijos ir kad tėvui irgi kortelių su šypsenėlėm reikėjo kažkada...
Nežinau, man gyvenime reikia patikimo partnerio arba aš žygiuoju viena.