Prisistatau. Mūsų Motei lapkritį bus 4. Pas psichologę PPT, o tada į Į VRC patekome, kai jam buvo virš 3. Vaikystės autizmas. Antras vaikas, dar auginame vyresnę mergaitę. Ji - itin komunikabili, sociali, gabi, tikra lapė snapė. Motė - kryptingas, užsispyręs, kartu ir jautrus, smalsus... Augo pradžioj niekuo labai neišsiskirdamas, tiesiog - kitoks. Visai taikus, patenkintas. Nebijojo būti vienas. Bet ir mūsų nevengė. Aišku, dabar kai imu persijoti praeities įvykius, dėlioju viską į mozaiką: naktiomis užeidavo baisūs verkimo priepuoliai, atrodė, kad jam kažką skauda. Planavau naktimis rašyti magistrinį, teko planą mesti, nes nebeturėjau jėgų kas 15 min. lakstyti nuo kompo prie lovelės. Paskui supratau, kad kažkas keisto, nes mažius nesidžiaugė balionais, kuriuos pakabinau kambaryje, žliumbė dėl baldų perstatymo namuose. Po pietų miego pabusdavo ir gulėdavo su savo 3 žindukais - pusvalandį, ilgiau, nieko nereikalaudamas. Man tarsi gerai, apsitvarkai, valgyt pagamint spėji... Na, o tada reikėjo išeiti į darbą, kažkam jį palikti. Dukters auklytė sako: "keistas vaikas, bet aš supratau - jam reikia nelįst į akis..." Lyg ir juokas buvo, nors kartu neramu kiek. Žinoma, labiausiai liūdino kalbos nesivystymas. Ir tai, kad visą laiką namie kėlė chaosą - viską vertė. Su žaislais ne žaidė, bet versdavo juos, sumesdavo į lovelę ir palikdavo. Išsigandau rimtai, kai sykį, jį bardama, apsižliumbiau, o jis žiūrėjo į mane ir juokėsi. Glumino ir tai, kad visai neužjautė sesės, kandžiojo ją, mėtė į ją daiktus. Buvo piktas, neleisdavo prisijungti žaidžiant. Į darželį mes nevedėm, nes kai jam dar nebuvo 3, supratau, kad paprastame darže bus nekas. Dieną su juo buvo auklė, auksinė kantrybė. Na va, o dabar jau turime planą pradėti vaikščioti į Žolynėlį. Skambinsiu ryt, kada leis ateiti ir t.t. Po pabuvimo VRC tapo kai kuriais atvejais lengviau, bet savigraužos padaugėjo - mes vis dar nepasidarėm kortelių, vis dar kryptingai nedirbam, vis dar gyvenam be darbotvarkės... Tik kad aš pati tokia neitin struktūruota, dukra irgi - laisva menininkė

Va, bet užtat mano vyras jau susirado laminavimo aparatą, tai nebebus kur trauktis

) Motė nuo pavcasario padarė didelę šiap pažangą. Jau VRC darė - per 2 dienas labai aiškiai išmoko tarti "NE!"

Dabar jau daug visko - ir skiemeninių žodžių, ir paukščių burbuliavimo, ir imitacinių žaidimų, įtraukinėja ir mus į savo žaidimus, kviečia ateiti, bando visokias mimikas rodyti, juokinti mus, sako "myliu myliu", kas man iki šiol - stebuklas... Aišku, daugybės dalykų nedaro taip, kaip darė jo sesė ar kiti vaikai. Labai sunku su juo mieste, vien dėl to noriu emigruoti į kaimą, bet nžn, ar ryšiuos. Negali praeiti pro kanalizacijos ar lietaus nuotekų šilinėlius - visos tos grotelės ar skylutės Motei yra jo "stimai" - gali valandą mėtyti akmenukus, pagalius, stikliukus, šiukšles, ir niekaip nesutiks geruoju nueiti. Na gerai, ne valandą jo tenka laukti, bet 15 min. tikrai. Kaskart. Prie kiekvieno. Užtat turiu stiprius raumenis, o auklė be vežimo nebesiryžo į lauką išeiti. Užtat kai būnam kaime, mums kiek ramiau, bet ten vis tiek gali jį palikti vieną 5 minutėms, ne ilgiau. Nes išradingas, sveikatos turi, pasiutimo irgi, tai yra ką veikt

Va taip gyvenam. Bijau rugsėjo, nes bus krizė - mes visi miegaliai, o turėsim 7.30 iš namų išsikrapštyti. Bijau tos dienos, kai nesugebėsiu jėga jo ištempt iš namų - nes fiziškai nebegaliu kartais jo suvaldyti. Ir dar žinau, kad bus dalykų, apie kuriuos net nepagalvoju. Bet turėtų būti ir gerų. Gal. Beje, ant puodo žmogutis mūsų pradėjo daryti per 1 dieną. Tieisog 1 dieną atsisėdo pats ir padarė. Iki tol nesutikdavo nieku gyvu pasėdėti. gal sėdėjo 2 kartus po 2 sek. - už guminuką. O tada ėmė, padarė, pats nunešė į WC, išpylė - mes likom "apšalę"...
Tikriausiai reik baigti, nes dar išsitrins tas mano prisistatymas. Labanakt