QUOTE(zulika @ 2007 01 03, 17:06)
mes gal nepadedame, bet ir netrukdome tai jau tikrai...
man regis visur reikia laiko, kai pats priima savo problemą, po kurio laiko gali ją ir kitiems pasakyti, kartais ateina laikas, kai ir visai viešai gali pasakyti...
beje į savo medicininę kortelę tą diagnozę įsirašiau po metų negalėjimo, o vat viešai ir visiems apie tai pasisakyti dar negaliu
nu tada as drasesne
aisku as darbe kad nesigauna nesigyriu,o tai visi apsidziaugtu, kad i dekretines nereik isleist
o susitaikyt, kad negali ne is kart visi gali. mano vyro nei tevai, nei giminaiciai nieko net neitaria, nes mano vyras nenori, kad jie zinotu, is mano puses zino tik patys artimiausi, is pradziu irgi nesakiau, bet issprudo, teko pasipasakot
ir saugosi as daugiau gal nemegiamu zmoniu, kam reikia, kad jei dziaugtusi tokai naujiena suzinoje
QUOTE(Kler @ 2007 01 03, 17:38)
o man atrodo, kada dauguma nenori pasakoti ne del to, kad cia kazkas gedinga, bet del to staigiai atsirandancio ir tada jau ilgai neisnykstancio uzuojautos kupino zvilgsnio, ir pasikeitusio balso tono, kuris lyg sako - ir kaip jus, vargseliai, dabar gyvenat?
tie gailescio zvilgniai tikrai yra, esu juos patyrus, bet tada kai matai, kad taves gailisi tau labai artimas zmogsu, tada atsiranda ryztas irodyt, kad manes gailet nereikia, mums irgi pavyks