Kai slegia klausimai...

Aga - bet pas tave juk jau viskas gerai? ar dar ne?

Įsivaikinome mes po to kai sužinojom, kad savo vaikų gali ir nebūti, o diagnozė buvo tokia, kad pas vyrą gyvų spermiukų nerasta (buvo keli visiškai nejudrūs), pakartotini tyrimai geresni irgi nebuvo, priežastys iki galo neaiškios... taip kad nei IUI, nei IVF nieko nepadės, lieka donoras ... aišku pagalba įmanoma tik ne Lietuvoj .... nerašysiu čia visko ką mes išgyvenome, nes manau ir jūs visos susidūrę su tokiomis problemomis jaučiate tą patį...
o apie įvaikinimą mes gana dažnai kalbėdavome ir tvirtai buvome apsisprendę. Tada kreipėmės į VTAT susitvarkėme dokumentus ir įvaikinome 9 mėn berniuką, dabar jam eina ketvirti metai ir auga tikrai nuostabus vaikas. Aišku net ir įsivaikinus noras turėti savo vaiką nei kiek nesumažėjo, tik tiesiog nelieka laiko blogai nuotaikai kai namie matai tą mažą stebuklą, dėl kurio atrodo padarytum viską....
O jums visoms linkiu labai daug stiprybės ir tikėjimo, kad viskas turi būti gerai ....... ir pati dar turiu viltį ir tuo tikiu

Su vyru esame sportininkai - profesionalai. Todėl n orėdami sutaupyti IVF'ui esame priversti palikti sporto areną. Pirma pasisprendžiau aš, po to iš paskos solidariai pasitraukė ir jis. Ilgai nesvarstę, pateikėme abu pareiškimus klubams, su prašymu nutraukti sutartį. Nenutraukė, o laikinai sustabdė. Klubo prezidentė žinojo kas, kodėl ir kam. Mes to neslepiame, niekada ir neslepėm. Neslepėm netgi kokiu tikslu viska syra daroma. Tačiau nustebino vieno klegos pasakymas, kam mes taip atvirai afišuojame. Tylėti ir slėpti, bei gėdytis reikėtų. Tik aš nelabai supratau kodėl?

sakyčiau- jam vertėjo patylėti . Ai , ką čia be ir be pridursi- visokių durnių yra, visokių reikia....
Neasakau, kad aš atvirai visiems pasakoju, bet daugelis žino mūsų šeimos bėdą- daugelis iš jų- užjaučia , supranta, palaiko, o yra ir tokių kurie atvirai pasišaipo Viena buvusi kolegė, moterėlė metuose vis stengdavosi "įkąsti", o vakar sužinojau, kad pačios dukra turi problemų...
Lazda turi du galus, vienu muši- kitas gali atšokti....

Mes irgi neslepem niekada, kad turim problemu su leliuko laukimu. Aisku yar zmoniu kurie net neklausia, o supranta, kad ne be priezasties mes 5 metus vede ir niekaip nesulaukiam savo mazucio. Ir yra tokiu , as juos tai
Cia man isvis buvo taip pikta kai viena drauge pasake " O kam tau isvis ju reikia? " Nu zinot tai buvo viskam virsune

Mes su vyru tik mėnesis kaip planuojam, o aš jau pavargau nuo pastovių kamantinėjimų ir pastabų, kad mes kažką ne taip darom, ar per mažai stengiamės, jog dar aš nesilaukiu . Darbe tai nėra nei vienos dienos, kad pokalbis nenukryptų ta tema ir neprasidėtų įvairūs patarimai ir t. t. O labiausiai kišasi tai uošvienė, pas kuria net važiuoti nesinori dėl jos nuolatinių priekaištų, kad jei dar ilgiau lauksim, tai iš viso niekad neturėsim vaikelio. Tiesiog pikta darosi!

Viešpatėliau , negi pas mus žmonės tokie aborigenai.... Aš jau pykstu, kai mane kamantinėja nu kada, kada... Nu bet kai piktybiškai dar ir prikaišioja, bei šalinasi kaip nuo raupsuotojų... Nors į fizionomiją užvažiuok
Deima, džiaugiuosi, kad nepraradai vilties tapti ir būti mama, nors ir ne biologinė. Laimingas tavo sūnaitukas

Na, merginos, nusprendžiau visas pralinksmint

Radau tokį itališką puslapėlį su pasiūlymais, kaip atsakyt į kvailus klausimus
Atsispausdinkit ir išzubrinkit:

Atsakymų į durnus klausimus špera

čia šaltinis

“Tu per daug įsitempus, atsipalaiduok, ir pamatysi, kad pastosi.”
Aš visada atsipalaidavus, išskyrus atvejus, kai girdžiu tokias nesamones.
Buvau atsipalaidavus du metus ir nepastojau, taigi nusprendžiau keisti taktiką.
Manai, kad atsipalaidavimas man atkimš kiaušintakius?
Žinoma... Įsivaizduoju, kad ir tu pernai, kai tave atleido iš darbo, atsipalaidavai ir taip gavai kitą.

“Kodėl jūs dar neturit vaikų?”
Nes mūsų katinas alergiškas kūdikiams.
Jau maždaug šeši metai, kaip bandom tai suprasti..
Truputį per ilga istorija, kad paaiškinčiau, bet jei nori, galiu atšviesti tau visų tyrimų, kuriuos atlikome, rezultatus, galėsi sau ramiai pasistudijuoti.

“Kada gi pagaliau apsispręsite pasigaminti vaikelį?”
Tiesą sakant, apsisprendėm prieš penkis metus...
Kai mano kiaušinėliai ir mano vyro spermatozoidai nuspręs susitikti.
O tu kada gi pagaliau apsispręsi išsioperuoti smegenis?

“Ir ko taip užsiciklinti dėl to vaiko, kam jis reikalingas?”
Kad gautume šeimyninių nuolaidų.
Nes mūsų šuo labai kenčia dėl vienatvės, tai pagalvojome, kad vaikas namie jam palaikytų kompaniją.
Kad turėtume kam palikti savo bekraščius turtus.

“Ar kada nors pagalvojote apie įsivaikinimą?”
O kaip tau atrodo?
Deja, negalime įsivaikinti, nes esu sėdėjus kalėjime dėl žmogžudystės / mano vyras yra sėdėjęs dėl pedofilijos / esame alkoholikai / narkomanai / ir t.t.
Be abejo, jau padavėm prašymą.

“Gerai pagalvojus, puiku gyventi ir be vaikų.”
Ane? Tai kodėl tu turi net du?
Žinoma, bet jei turėčiau vaiką, gyvenčiau dar geriau.

“Matyt, tai likimas / gamta”
Taigi pagal tave, niekas neturėtų gydytis, nes tai likimas ar gamta būti diabetiku, trumparegiu, širdininku ir t.t.?

“Matyt tokia yra Dievo valia.”
Atleisk, bet ką tu žinai apie Dievo valią?
Tiesą sakant, Biblijoje parašyta “gyvenkite ir dauginkitės”..
Vadinasi, pagal tave, visos pasaulio nelaimės yra Dievo valia?

“Jei tau taip reikia vaikų, galiu atiduoti saviškius.”
Ne, ačiū, tikiuosi pavyks pasigaminti gražesnių.
Na taip, jie nepakenčiami, bet nemaniau, kad jų nekenti iki tokio lygio...
Ačiū, su didžiausiu malonumu, kada galiu užeit pasiimt jų?

“Nagi nesinervink, juk tu dar tokia jauna.”
Kiaušintakiai gali būti užakę ir esant 20-ies metų.
Turiu reprodukcinę problemą, kuriai laikui bėgant skirta gali tik blogėti, taigi būčiau idiotė, jei nesinervinčiau.
Jei rytoj mirtų tavo vyras, galvotum, kad neturi jaudintis, nes esi dar pakankamai jauna, kad spėtum susirast kitą?

“Ar esi įsitikinus, kad tavo gydytojas tikrai geras specialistas? Žinai, šiais laikais tiek sukčių...”
Deja ne, jis nėra geras specialistas... Betgi žinai, geri kainuoja... Tiesą sakant, kaip tik norėjau tavęs paklaust, ar neturėtum paskolint dešimt tūkstančių eurų?

Aš tai taip visad sakysiu:
“Kodėl jūs dar neturit vaikų?”
Nes mūsų katinas alergiškas kūdikiams

Man turbūt reiks pakeistą versiją naudot: kad mano gėlių neišlaužytų

Sveikos, mano brangiosios. Mano istorija tokia: Aš 10 metų negalėjau pastoti.Su pirmu vyru išsiskyrėme,dar buvau jaunutė, todėl į klausimą dėl vaikų atsakydavu "dar anksti, suspėsim" ir t.t Sutikau antrą vyrą nutariau nieko neslėpti, tik pasakiau, kad jam su manimi tikriausiai bus nelemta susilaukti vaikelio.Taciau jis visvien neatsitraukė. Anytai ir tėvams taip pat pasakiau viską taip kaip yra ir dėl to mūsų santykiai nė kiek netapo blogesni. Kitiems žmonėms paklausius apie tai, tiesiog atsakydavau, su šypsena veide ir didžiuliu skausmu širdyje, kad aš negaliu turėti vaikų. Jų reakcija budavo tokia: Na ir ko gi kišau savo trigrašį"
Mano diagnozė buvo beviltiška, buvau beveik viską jau išbandžiusi.Gydytojų verdiktas: Stebuklas arba dirbtinis apvaisinimas. Apvaisinimui pinigų neturėjom, todėl nutarėm taupyti, po naujų metų buvau nutarusi kreiptis į nevaisingumo kliniką, bet įvyko stebuklas ir aš pastojau Šv. Kūčių naktį. Noriu pasakyti, tikėkite stebuklais jie kartai ir mūs aplanko.
O dėl to, ką gi atsakyti smalsuoliams. Tai pasakysiu taip: mes juk negyvenam inkvizicijos laikais, kada galėjo dėl to apkaltint esant ragana ir sudeginti ant laužo. Nebijokite sakyti tiesą, jums nereikia sukti galvos dėl to, kad galite nesmagiai pasijusti, tegul kiti taip jaučiasi. Juk tai ne nusikaltimas, o jei taip atsitinka, kad jūsų nepalaiko artimi jums žmonės, tai vertėtų susimastyti, ar jie iš tikrųjų tokie yra.

Pabaiga tikrai
Ir kaip po tokių istorijų gali netikėti stebuklais

Na, kuo toliau tuo opesni bent jau man šitie klausimai darosi. Aišku, kai kurie žmonės žino, bet labai daug ir nežino.
Žinoma, kai atvirai žmogui pasakysi, kad - AŠ negaliu susilaukti vaikų, tai tas kas klaus bus gatavas sulysti į žemę.
Jau kartais būnu pasiryžusi pasakyti nuolat besmalsaujantiems, bet kažkas sulaiko.
Labiausiai papiktino vienas bendradarbis.. Nusprendėme įsigyti šuniuką ir kažkaip neištvėrusi pasakiau bendradarbiam. Tai jo žvilgsnis sakyte sakė - vaikus gimdyk, o ne šunis pirkaliok. Tuo metu pagalvojau - vargšas tamsuolis nemantis toliau savo nosies.
Iš viso įdomu sužinoti negi jūs darbuose pasakote tokius dalykus? Juk draugam, pažįstamiems jei pasakysi, tai nieko, bet pasakius darbe juk nežinai kaip sureguos direktorius, bendradarbiai. Ar aš neteisingai galvoju?