Kai gimdžiau pirmąjį, man buvo labai linksma, (nes darė epidūrą), o vyras skaičiavo tarpus tarp sąrėmių, žiūrėjo į mane paklaikusiom akim ir nelabai suvokė, kas darosi. Kai jau reikėjo stumti, jis man kartojo, ką sakydavo akušerė, nes tuo metu girdėjau tik jį... Gimus leliukui aš juokiausi, vyras verkė, o lelius nelabai suprato kas darosi. Vyras labai pasimetė, kai gydytoja paėmė vaiką ir kažkur nešė. Nenorėjo palikti manęs, nes tuo metu siuvo, o ir su

skirtis nenorėjo, tik gavęs mano "palaiminimą", ir patvirtinimą, kad man viskas gerai, išbėgo paskui sūnelį...
Dabar jau praėjo 5 metai nuo tos dienos. Kai paklausiu, ką prisimena iš tos dienos, sako, kad viskas buvo kaip sapne, ir nelabai ką gali prisiminti
Labai esu jam dėkinga už tai, kad tuo metu buvo kartu su manim. Man buvo daug ramiau... Taip pat l.daug padėjo veikelio auginime. Dažnai keldavosi naktimis prie verkiančio

ir leisdavo man ilsėtis.
Artėja lemtingoji diena, kada mes antrą kartą gimdysim. Gal šį kartą ką nors prisimins