Knygos knygos knygos :)

Sveikos
Pirmi įspūdžiai iš studijų - myliu sanskritą ir savo dėstytojus. Išskyrus anglistę, nes su mumis bendrauja kaip su darželinukais

Jei labiau į temą, skaitau Skrydis virš gegutės lizdo. Labai patinka, tik neturiu laiko skaitymui, nes dabar visai kita literatūra ir The Economist galvoj... Pasiilgau mūsų plepesių.

Tess Gerritsen "Chirurgas". Na va, patenkinau savo smalsumą. Ką galiu pasakyti- buvo visai įdomu, ypač kai byla jau pasistūmėjo į priekį, buvo užčiuopti kai kurie svarbūs dalykai, vis labiau artėjama prie žudiko. Bet šiaip tai nieko išskirtinio šioje knygoje neradau (gal nebent tik daug medicininių dalykų, kurie ne visi man pasirodė reikalingi)- gal dėl to, kad jau esu nemažai skaičiusi panašių trilerių ir detektyvų, ypač apie pakvaišusius serijinius žudikus (kad ir kokia Cornwell)- tiek pripratau, kad beveik nebejaučiu nei didelės įtampos, nei pasibjaurėjimo visais aprašomais žiaurumais.

Nihiliste, mačiau, kad perskaitei bais mane dominančią knygą. Jau daug metų jos noriu, tai pasakyk, ar ne veltui (čia aš apie Džonį Miežio grūdą, jei ką).

Man irgi nieko išskirtinio, bet palyginus su kitais mano skaitytais trileriais visai pusė velnio. Neseniai skaityta Simon Beckett "Mirties chemija" pasirodė visai neypatinga, juo labiau prisiskaičius tiek pagyrų. Siužetas panašus į didesnę daugumą holivudinių filmų.

Supratau Mačiau, kad nori ją perskaityt, todėl kaip tik šiandien ruošiausi rašyti atsiliepimą
Jack London „Džonas Miežius arba Atsiminimai apie alkoholį“ Ši knyga visai netyčia pakliuvo man į rankas bibliotekoj besidairant po lentynas. Kadangi anotacijoj parašyta, kad tai – autobiografinė knyga, nusprendžiau ją paskaityti – juk reikia megzti pažintis su įvairiais rašytojais, o Džeko Londono kol nesu skaičius nė vienos knygos.
Nors knyga apima beveik 40 autoriaus gyvenimo metų, tačiau pasakojimas daugiau sukasi apie alkoholį (tiksliau jo personifikaciją Džoną Miežių) ir su juo susijusius įvykius Londono gyvenime. Būdamas 5-erių jis pirmą kartą gėrė alaus, po dviejų metų – vyno. Tačiau nei vienas, nei kitas jam nepatiko, alkoholis jo visiškai netraukė. Ir kai po dar 7-erių metų jam teko eiti dirbti, kad galėtų padėti šeimai, autorius socialiniais tikslais (kad būų lengviau užmegzti pažintis) pradėjo gerti saliūnuose.
Džeko Londono gyvenime buvo visko – jis plaukiojo jūroje, sunkiai dirbo, daug gėrė (tiesa, vis dar nejausdamas jokio potraukio Džonui Miežiui), mokėsi universitete. Ir kai pagaliau autoriui nusišypsojo sėkmė ir jis išgarsėjo, Džonas Miežius griebė jį už gerklės. Dabar Londonas pajuto psichologinį svaigalų poreikį.
Autorius šioje knygoje atkakliai pasisako už alkoholio draudimą, nes, anot jo, jis pats ėmė gerti todėl, kad alkoholis visą jo gyvenimą buvo lengvai pasiekiamas. Be to, jis buvo beveik priverstas imti gerti.
Knyga man patiko ne tik todėl, kad man apskritai patinka auto/biografijos, bet patiko ir Londono žvilgsnis į save ir savo problemą iš šalies, tos problemos pripažinimas. Ir nors apie kai kuriuos, manau, svarbius savo gyvenimo faktus Londonas užsimena tik probėgšmais (kelionę į Klondaiką, vedybas, vaikus), vistiek buvo įdomu sužinoti apie jo gyvenimą, tiksliau dalį jo.

Knygą mačiau pirkti čia, tiesa, brangoka

jei neklystu,Vagoje kažkada su nuolaida buvo

Jų puslapyje dabar 30,55 kaina. Tai nebent laukti - mažu vėl bus akcija kada

*Beckettą ir aš noriu paskaityti, nes visų taip giriamas. Bet ar tik nebus man su juo taip pat kaip su Gerritsen.
**Tikrai nieko Londono nesi skaičiusi, net "Baltosios ilties" kokioj paauglystėj? Aš tai skaičiusi nemažai, bet visas labai labai seniai, dabar gal jau ir nepatiktų.

Perskaičiau tavo mintis ir kažkaip išblėso entuziazmas dėl šitos knygos. Žinojau, kad Londonas joje rašo apie savo gėrimą, bet nepagalvojau, kad tai kartu ir viso gyvenimo biografija. O vieną jo biografiją aš jau skaičiau (Irvingo Stouno parašytą), tai jos man ir gana. Na bet jei kur pigiai gaučiau, tai tikrai neatsisakyčiau.
Beje, skaitydama Stouno parašytą biografiją ir užsinorėjau šitos Londono knygos. Šitos ir dar vienos- "Kelias"- kurioje jis aprašo savo jaunas dienas, bastymąsi ir keliavimą traukiniais, daug metų prieš tai darant Keruakui ("Dharmos valkatas" prisimeni?) Tik gaila, kad jos lietuviškai nėra.

Pabaigiau Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą". Patiko man ji, tik ką nors smulkiau rytoj parašysiu, šiandien baisiai tingiu.

Ai, ir dar mačiau, kad jau išverstas naujausias Eco romanas. Reiks pinigus taupyt, nes įsivaizduoju, kokia bus kaina. Bet šiaip tai labai laukiu, įdomu, ką jis šįkart sugalvojo.

Aš turbūt skaičiau viską,kas tuo metu išversta ir išleista buvo."Mėnulio slėnis" papuolė į rankas laiku,nerealiai patiko, "Martinas Idenas"... ir kt...Tikrai reiktų pabandyt dabar-įdomu pačiai,kaip atrodytų...
Skaitau "Labanakt,gražuole" Nežinau...Parašysiu,kai pabaigsiu

* Tikrai neskaičiau nieko - paauglystėj kažkaip jis manęs netraukė (gal ir knyga jokia papuolus nebuvo)
**Man tai kaip pirma pažintis tai visai nieko buvo - bent jau sužinojau kažką apie Londoną, nes prieš tai žinojau tik tiek, kad jis parašė "Baltąją iltį"
***"Valkatas" prisimenu. Ir žinok kuo toliau tuo labiau ji man patinka O Londono "Keliu" rieks pasidomėt gal
****Reikės ir man kažką Murakamio gal paskaityt. Skaičiau kažkada "Negailestinga stebuklų šalis..." ir neseniai "Mylimoji Sputnik". Kažin ką geriau jo imt skaityt?
*****Neseniai perskaičiau jo "Sukurti priešą". Patiko visai Reiks dabar kitų knygų ieškot.

Nesugalvoju ką dabar imt skaityt - tiek knygų dėmesio laukia

Sveikos,

Aš vėl kraunuosi lagaminus į Norvegiją. Šį kartą pasiimsiu daugiau popierinių knygų: I. Allende "Dvasių namai", H. Wassmo "Dinos knyga", E. M. Remarque "Trys draugai" bei J. Kunčinas "Tūla". Reikia pasistūmėti su knygų iššūkiu

O paskutinė perskaityta knyga yra A. Čekuolio "Faktai ir šypsenos". Patiko kaip ir visos jo skaitytos knygos.

*Na ir puiku, faina knyga. Aš tai labai noriu dar kartą "Valkatas" perskaityti, bet žinau, kad jei dabar pasiimčiau, tai skaityčiau, o viduj būtų toks priekaištas sau, kad nemažinu dar neskaitytų skaičiaus. Nenormalu, bet taip yra.

**Gal tiktų kokia "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Nestora, ir tų nusifantazavimų beveik nėra. Bet jei pirmos dvi neužkabino, tai gal tau su Murakami nepakeliui? (Nors kai prisimenu, po pirmos jo perskaitytos knygos "Prisukamo paukščio kronikos" pasakiau sau- gerai, susipažinau, patiko, bet daugiau nebenoriu. Kurį laiką nebenorėjau, bet paskui noras sugrįžo ir tebeskaitau iki šiol. )

***O Eco romano nė vieno neskaitei? Nesinorėjo iki šiol? Man atrodo, tau turėtų patikti (bent keli), juk nemažai sunkių knygų skaitai.

Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą"
Visų pirma- oho. Buvau skaičiusi, kad Murakami bėgioja, bet nesitikėjau, kad TIEK. Daug daug metų, daug daug kilometrų, kasmetiniai maratonai, ultramaratonas, triatlonai- žodžiu, sportininkas kaip reikiant. Visiems šitiems dalykams knygoje ir skirta daugiausia dėmesio. Nuo ko ir kodėl viskas prasidėjo, kaip sekėsi toliau, visokie pamąstymai bėgiojimo tema. Tačiau ji ne vien tik apie bėgiojimą, bet ir apie kitas Murakami gyvenimo sritis- kūrybą, darbą, muziką, knygas, kitokias smulkmenas. Parašyta gana paprastai, bet įdomiai. Žinoma, tiems, kas bėgioja, knyga turėtų dar labiau patikti- skaitant galima palyginti savo patirtį, pasiekimus ir mintis. Bet tikrai nebūtina būti bėgiku, kad knyga patiktų.

"Juk pradėjau bėgti ne dėl to, kad kažkas būtų paprašęs: "Ar netaptumėte bėgiku?" Lygiai taip pat, kaip ir knygas pradėjau rašyti ne dėl to, kad kažkas paprašė: "Būkite rašytoju". Vieną dieną staiga panorau ir ėmiau rašyti. Ir į kelią išbėgau staiga vieną dieną, nes to užsinorėjau. Tiesiog gyvenu taip, kaip noriu, nepriklausydamas nuo niekieno valios, darydamas tai, ką mėgstu. Net ir kitų stabdomas, net ir baisiausiai kritikuojamas, nesu keitęs gyvenimo būdo."

O aš išleidau vieną tikrą maratoninką ką tik bėgti ir toliau skaitau "angelologija". Įtraukia. Tokia sakyčiau kiek rimtesniu stiliumi parašyta nei visokie Dan Brown veikalai ir kiti nagrinėjantys visokius religinius tekstus. Bet ir nenuobodu.

Priimkite dar vieną knygę Jūsų temelę vis aplankau, paskaitinėju, pasirenku minčių apie knygas, kurias verta, kurias gal nelabai, skaityti

Šiuo metu skaitau 'Dykumų gėlė', skaitau vis pataupydama, nes labai labai stipri knyga. Dirbdama knygyne pastebėjau, kad skaitytojai labai domisi rytų tematikos knygomis, tai ir pati susidariau sąrašiuką, kurias norėčiau perskaityti.. Esu kažkada skaičiusi 'Sudeginta gyva', 'Mano vaikai norėjo gyventi', štai neseniai perskaičiau ir 'Susitikę dykumoje', bet arba vertimas labai prastas, arba tiesiog pasakojimo stilius nepatrauklus man, o skaitant heroję net norėjosi papurtyti, nes labai jau naivi ir kvailoka pasirodė
Šiaip esu didelė skandinavų autorių knygų gerbėja, šiuo metu esu pradėjusi knygą Užverstas dienoraštis, knyga įdomi, bet kažkaip lėtai skaitoma, nėra didelių intrigų, apimtis didelė -650p., dėl to toks kaip ir skaitymo graužtukas liko, bet, manau, pabaigsiu ją, anksčiau ar vėliau Iš skandinavų autorių tai negaliu nepagirti ir neišreikšti meilės knygoms: Dinos knyga, Paasilinos kūrybai, knyga Įbrolis, Alvtegen detektyvai ir šios praėjusios vasaros perliukas- Karina, Mauno duktė. Niekad nemaniau, kad istorinį romaną perskaitysiu taip greitai ir su tokiu susidomėjimu.
Tai va, truputį čia įsijaučiau