Kažkada būtent Kryme pirmą kartą pamačiau kalnus, uolas, serpantinus, medūzas, kriaukleles ir kvapius kiparisų sodus...Vaikystės nostalgija, o gal - "tikros" kelionės ilgesys (juk skrydis lėktuvu neretai panaikina tą keliavimo, įveikto atstumo, nuotykio pojūtį) , dvi savaitės atostoginio laiko ir nulėmė pasirinkimą.
Gan ilgai rinkausi kurortą ir poilsio būstą - palapinės varianto net nesvarstėm, skaičiau apie siaubingus Krymo kempingus, o vieniems nakvoti kažkur nuošaliai atrodė nesaugu. Taigi, ieškojau vietos, kurioje būtų normalus ir nesausakimšas pliažas, geros gyvenimo sąlygos, veiklos vaikams ir iš kur būtų patogu apvažinėti, apžiūrėti bent dalį Krymo. Liubimovka kurortas ir numeris komplekse "Liubomore" visas šias sąlygas atitiko, tik smarkiai prašoviau dėl paskutinio punkto. Pasirodė, kad tik žemėlapyje atstumai iki lankytinų, įdomių objektų atrodė nedidukai ir nesunkiai įveikiami, be to, neįvertinome fakto, kad Kryme aštuntą vakaro jau visiškai tamsu, o didžioji dalis kelių - neapšviesti ir, švelniai tariant - ne pačios geriausios kokybės. Norint aplankyti net pačius artimiausius taškus, tekdavo labai skaičiuoti laiką, kad pakatų ir viską apžiūrėti, ir kažkur papietauti, ir grįžti iki tamsos. Daugelį objektų praleidome ar palikome kitam kartui (kai kurių man labai, labai gaila, kita vertus - bus akstinas sugrįžti, gal net kitąmet) . Norint bent iš dalies pamatyti Krymą, reikia nesėdėti vienoje vietoje, o keliauti, kaskart nakvoti vis kitur. Ir matyt, su vyresniais vaikais, nes mūsiškiams labiausiai aktualūs momentai buvo jūra, zoosodai, ledai ir atrakcionai
