Traukiniais po Europą

Sveiki,

štai pagaliau bandau į šį forumo skyrelį įkišti nosį kaip rašytoja, nors dar abejojau ir būsimo aprašo įdomumu, naudingumu, nuotraukų patrauklumu, galiausiai nusprendžiau, kad kelionių aprašymų niekada nebus per daug - juos labai smagu paskaityti net nemąstant apie kelionę į tas apylinkes (patirtis kalba). Smagu ir tada, kai jau esi kažką panašaus skaitęs.

Aplankytų miestų eiliškumas štai toks:

Milanas - Liucerna - Ženeva - Montro - Šamoni - Lionas - Marselis - Kanai - Nica - Monakas - Bergamas

Užsimenant apie nuotraukas, reiktų pasakyt, kad kai iš anksto negalvojau, jog galbūt reiks jas viešai rodyti, nemažai aplankytų vietų vaizdų čia nebus, snukučiai maišosi.

Mano kelionių patirtis buvo visai maža, prieš tai esu keliavus su agentūra į Slovakijos Tatrus bei Austrijos Alpes - abiem atvejais į kalnų žygius, trumpam užsukant į vieną kitą miestą, ir dar porą artimiausių šalių aplankiau ne visai pažintiniais tikslais, todėl savarankiško organizavimo paragavau tik šiais metais. Su draugu pradėjom svajot apie pasivažinėjimą po Europą dar pavasarį, jis ilgai nežinojo, ar gaus atostogų, bet galiausiai - liepos pabaigoje - buvo aišku, kad laiko bus, tad vos ne tą pačią dieną ėjau knist pigių skrydžių bendrovių puslapių ir nupirkau bilietus Vilnius - Milanas - Vilnius. Kadangi norėjom pamatyt tolimesnę Europą ir negaišt laiko pravažiavimui iki svajonių kraštų, seniai buvom nusprendę būtent skristi. Kaip tyčia, šalia Milano juk labai gražios šalys. Skrydis nebuvo brangesnis nei žemės transportas būtų buvęs, o išloši visą parą. Na bet čia kaip pasiseka, tikrai įmanoma ir dar pigesnių bilietų gauti, tik reiktų anksčiau pradėti jų dairytis.

Traukiniai:

Ratuką apsukti jau nuskridus į Italiją atrodo patogiausia traukiniais - jie ten važinėja dažnai, gali nusipirkti traukinių pasą ir pagal jo galiojimo taisykles susiplanuoti maršrutą. Kadangi atostogų laikas buvo gana ribotas, įsigijom pigiausią Interrail bilietą, galiojantį 10 dienų, iš kurių 5 dienas gali važiuoti traukiniais neribotai visose dalyvaujančiose šalyse. Keliaujant tik vienoje šalyje, dar klausimas, ar verta pirkti Interrailo vienos šalies pasą, ar konkrečios šalies (pvz., Swiss pass). Mūsų atveju reikėjo laisvo važiavimo trijose šalyse, tai klausimų nekilo. Kelionės planui susidaryt buvo telikę nepilnos dvi savaitės, aš tokia žaliuokė dar visais aspektais, nebebuvo kada tingėti, tad kasdien ką nors susižinodavau. Traukinių bilietą pirkau zigzag agentūroje, nors jie už pardavimą dar nuplėšia 50 Lt/vienam bilietui, bet su pirkimu Milano stotyje nenorėjau rizikuot, o jei kasos po pietų nebedirbtų (juk ten ir paprastų traukinių bilietų automatų pilna), niekur neradau informacijos, ar ir ten pardavimo mokesčio nėra, o mums būtų reikėję jau kitą dieną ankstų rytą išvažiuot naudojantis pasu... Bilietą agentūroje atspausdina per keliolika minučių vietoje. Na o turint bilietą belieka apsižiūrėti, kur ir kada koks traukinys važiuoja. Patys zigzag kažkodėl siūlo puslapį raileurope.com, bet jame nepilna traukinių tvarkaraščių duomenų bazė, daug geriau naudotis http://www.bahn.de/p/view/index.shtml. Nors puslapis vokiečių, bet traukiniai visos Europos, kartais būna surašyti ir keliai, kuriuose traukinys sustoja, tai labai patogu, kai perlipimas kokios 4 minutės. Planuodama maršrutus susirašiau traukinių išvykimo, atvykimo laikus, traukinio numerį ir tipą, priešpaskutinę stotelę (nes buvo atvejų, kai garsinės informacijos nebūdavo, juolab vaizdinės...). Jeigu reikia staigiai perlipti į kitą traukinį, neprošal užsirašyti ir galinę to traukinio stotį, tiesiog tada mažiau nervų, jei turi bėgt neaišku į kurį kelią, išvykimo laikas skiriasi kokiom dviem minutėm nuo iš anksto užsirašyto, o tavo tarpinės mažo miestuko stotelės informaciniam ekranėly nerašo. Šveicarijoje, kur keliavom aplink Ženevos ežerą, bei kitose jos vietose su tuo problemų neturėjom, ten yra vietos ir daugumai tarpinių stotelių surašyti, bet tikrai neverta pasilikti vietos nerimui/panikai patekus į kokią nors didelę stotį, kur reikia perlipti, ir niekaip neatsirinkti, kur tavo traukinys...
Kiek bandžiau lyginti traukinių bilietų kainas, jei būtumėm juos pirkę kiekvieną atskirai tokiam pačiam maršrutui, traukinių pasas vis vien pigiau. Bet vėlgi, jei ir būtų kažkiek brangesnis, vis tiek nebūtų gaila kokio šimtelio ar dviejų pakloti už didelį patogumą nesitrinti prie kasų, kur neretai būdavo ohoho kokios eilės, ir tiesiog įlipti į reikiamą traukinį. Be abejo, nėra viskas taip jau idealu, nes kai kuriuose traukiniuose reikalaujama rezervacijos net ir turint pasą, pvz., greituosiuose Prancūzijos TGV traukiniuose ar Italijos EuroCity, kai juo važiuojant kertama valstybės siena, naktiniuose traukiniuose ir kt. Jau minėtoje bahn.de svetainėje informacija apie tai, ar traukinyje reikalinga rezervacija, taip pat būna parašyta.

Nakvynė:

Gyvenome hosteliuose, kuriuos iš anksto kiekvienam planuotam mieste-stotelėje užsisakėm. Nors šiaip sako, kad Interrailas žavingas spontaniškumu, bet man neatrodė labai gera idėja gaišt laiką nakvynės paieškai (ypač kai pėsčiom ir su kuprine keliauji į miestą atvykęs), o jei jau viską iki smulkmenų planuoji ir apsisprendi grafiko laikytis, tai anokia čia ir bėda viską užsisakyti iš anksto. Man visai patiko puslapis hostelbookers.com, ten išankstinio užsakymo 'užstatas' įeina į parašytą nakvynės kainą, jis nėra pripliusuojamas kaip kai kuriose kitose rezervavimo sistemose. Mums užteko ir hostelių 'patogumų' (rinkaus pigiausius, kiek tai buvo įmanoma likus nedaug laiko iki atvykimo). Kabutėse rašau, nes ir tikro šlamšto pasitaikė.

Viešasis transportas:

Retkarčiais susidurdavom su monetų trūkumu, o tai problema, nes visuose miestuose, kur tik naudojomės tramvajum/metro/troleibusu/autobusu, bilietų pirkimas vyksta automatuose, kurie dažniausiai nepriima banknotų (arba tik mažus nominalus). Kai kuriais atvejais gali rasti kasą su gyvu darbuotoju (metro matėm), bet tikrai ne visada, arba tiesiog laiko tam gaila. O mes nelabai ruošėmės išlaidaut, pirkiot suvenyrų ar užkandžiukų ant kiekvieno kampo (studentai gi), tai reikdavo galvoti apie tai iš anksto. Apskritai ir su banknotais kartais būdavo problemų, perki maisto už kokius aštuonis frankus (čia jau Šveicarijoj), bet negali penkiasdešimt paduot, kasininkė neima, tenka duoti dešimt. Grįžtant prie transporto temos, tai visur buvo labai lengva susigaudyti, ir stotelėse pavadinimai aiškiai nurodyti, kiekvienoj po žemėlapį, ir pačioj transporto priemonėj labai aiškių schemų pilna, kartais ir labai informatyvūs ekranėliai. Jei žinai, kur išlipti, tikrai nepravažiuosi. Žodžiu, labai draugiška nevietiniams sistema, Vilnius tikrai dar šioje srityje atsilieka. Puikus naujas pasaulis.

Žemėlapiai:

Kadangi kelionės malonumai priklauso nuo kuprinės svorio, o ir išlaidų norėjos kuo mažiau, jokių kelionių vadovų, pirktų žemėlapių neturėjom. Džiaugiuosi išmaniųjų telefonų amžium, į Google žemėlapius iš anksto susižymėjau norimas aplankyti vietas, bežymint jas namie žemėlapiai su svarbiausiom gatvėm patys užsilieka atmintyje, tai to visiškai užteko miestuose nepasiklysti, rasti hostelius, o gerų žemėlapių visada gaudavom turistų informaciniuose taškuose, kuriuos aptikti irgi nesunku.

1 diena:

Pirmą kartą skrendam lėktuvu - daug džiaugsmo, spoksojimo pro iliuminatorių. Galva svaigsta, ausys užgula, saulė akina. Skrydis ale į Milaną, iš tikro į Bergamą (apie 50 km nuo Milano), bet oro linijų standartais tai jau Milanas.

Ate, Lietuvos miškai,



O čia apėmė jausmas, kad patekau į dangų:



Skrendant atgal jau nebebuvo taip įdomu. Artėjant link Bergamo debesys baigiasi, krykštauju kalnus pamačius. Ateina laikas ir leistis, kraštovaizdis toks keistas - jokio miško, visi laukai išdirbti, nusileidžiam, sėdam į autobusą, važiuojam autostrada į Milaną. Įspūdis ne itin geras... Na ten visgi tokie pramoniniai pastatai, privažiuoji Milaną - didžiuliai daugiabučiai namai, negi jie visi ten taip gyvena? Prie stoties pilna imigrantų, pėdinant iki hostelio - pilna imigrantų. Uždarytų langinių begalės. Na, teko skaityt, kad italai rugpjūtį iš šito miesto išsinešdina, taip ir atrodė. Gana vaiduokliškas miestas. Kadangi hostelis ne į centro pusę, tai ir visos parduotuvėlės/įstaigėlės ten uždarytos, visai nebesmagu darosi. Na bet gi keliausim į senamiestį, ten turėtų būti gražiau. Iki Duomo atvykstam metro, tad išlipti iš požemio tiesiai prieš Milano katedros sieną buvo įspūdinga. Jokia iki tol matyta nuotrauka nepadėjo įsivaizduot jos didybės. Šios irgi nepadės:





Prie jos sienų leidžia laiką paaugliai, apskritai žmonių marios. Bet va, buvau pamiršus, kad į svarbiausias Italijos bažnyčias su atvirais rūbais neįeisi, o aš buvau su šortais virš kelių. Bala nematė, išorė vis tiek geresnė. Pradžioje buvo mintis lipt ant jos stogo, bet apsigalvojau, nes nebuvau tokia tikra, ar verta mokėt septynis eurus už Milano vaizdą iš viršaus, kai jis anėkiek nepatiko ir iš apačios. Apskritai, gamta mane sužavi visada, o miestas turi būti ypatingas, kad jam tai pavyktų. Atsižiūrėję į katedrą einam į Emanuelio galeriją.



Kaip statinys ji įdomi, turinys jau mažiau domina, na ką ten, Prada, Louis Vuitton, fashion meka. McDonalds irgi įsipaišęs auksinėm raidėm juodam fone.

Milane važinėja ir istoriniai trečiojo dešimtmečio geltoni tramvajai:



Praeinam parduotuvių ir restoranų pilnu prospektu, vienas gatvės muzikantas groja arfa. Žavinga. Keliaujam iki Sforzesco pilies, jos kiemuose laiką leidžia ne vien turistai, vėsinasi kojeles baseinuose ar fontanuose.







Apskritai ten gana jauki vieta, kaip ir už jos esantis didelis parkas, kur italai žaidžia krepšinį!!! Geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad ne visi jie italai.

Už parko matyti Taikos arka.



Dar valandėlę pasivaikščiojus senamiesčio gatvelėmis atėjo metas traukti į nakvynės vietą, o ir maisto reikėjo nusipirkti, o ten parduotuvės juk nedirba taip ilgai, kaip Lietuvoje. Bet nelabai gaila buvo, kad laiko Milane turėjom nedaug, nesužavėjo jis mūsų. Ir dar tie vietiniai, baltų kojų nematę. Na, spėju, į šį miestą reikia važiuoti tada, kai jis būna gyvesnis.

Kol kas atsisveikinu su pažadu kitoje žinutėje aprašyti nuotykius Šveicarijoje.

Laukiame.

2 diena

Dienos planas - iš Milano nusigauti iki Liucernos, pabūti, kiek reikės, ir vakare vykti į Ženevą dviems nakvynėms. Į Liucerną norisi atvykti kiek įmanoma anksčiau, na, kelias nėra trumpas, numatyta atsikelti pusę šešių ryto. Šiaip visą kelionę keldavomės ne vėliau 8, o kartais apie 6, prieš važiuojant atrodė, kad tai bus laaabai sunku, žinant savo įpročius, bet svetima lova ir visiškai kitokia nuotaika nei namuose daro savo, nieko nepramiegojom ir neburbėdami atsikeldavom. Stengdamiesi nepažadinti kitų kambaryje miegančių žmonių, susidėję visus daiktus iš vakaro, išpėdinam į dar tamsų ir tykų Milaną. Iki metro stotelės 20 minučių, oras puikus, dar nekaršta tą dieną buvo. Vienas iš keliavimo variantų buvo tik su vienu persėdimu, bet traukinio išvykimas iš Milano dar prieš 6, o metro pradeda važiuoti tik nuo 6, iki reikiamos traukinių stoties kokie 5 kilometrai, tai tiek eiti beprasmiškai ir nieko nepamatant yra kiek per daug, todėl reikia važiuot su dviem persėdimais vėlesniu traukiniu, na, kiek rizikinga, jei traukinys pavėluotų 3 minutėm, bet bandom laimę.
Milano metro yra labai paprastas, iš viso trys linijos - geltona, žalia ir raudona. Jei pirmąją dieną naudojomės raudona, tai iki Porta Garibaldi stoties reikėjo jau žalios linijos. Traukinių stotys Milane dvi, viena skirta 'rimtesniems' maršrutams - Centrale, o Porta Garibaldi daugiau regioninė. Tai Porta Garibaldi, kaip tyčia, buvo toliau nuo hostelio. Prie metro stotelės atsiduriam kelios minutės prieš jai atsidarant, atvažiuoja marškinėtas vyriškis, punktualiai atrakina vartus. Metro visi alei vieno apsnūdę ir miegantys. Vat pačioj stoty truputį blūdijam, nes labai daug kelių, ir ne visur tokios jau aiškios nuorodos, kuriuo koridorium į kurį kelią gali patekt. Bet čia gal ir mes patys apsnūdę buvom. Susiradom savo regioninį traukinuką, vežantį iki Chiasso miestelio Šveicarijos pasienyje, Chiasse persėdam į Eurocity, kuris išvažiavo iš Milano Centrale tą patį rytą. Kodėl taip keistai darėm - taupėm 10 eurų. Važiuojant Eurocity traukiniu ir kertant valstybės sieną, reikalinga rezervacija. Įlipus nebe Italijoj vietų rezervuotis nereikia.
Važiuojant tuo regioniniu buvo įdomu pasižvalgyt į Milano rajonus - šiaip buvo vienas nesibaigiantis miestelis, tik labai jau kažkokiais netvarkingais krūmais apaugęs. Ir pagaliau pasirodo tikrai kalnuotos vietovės, širdis dainuoja, ne už ilgo ir mūsų galinė stotelė, kurioje bėgam į reikiamą kelią, atbėgę pamatom atvažiuojantį Eurocity. Įlipę į traukinį pasienio pareigūnai išsirenka auką, kuris parodo, ką vežasi kuprinėje. Nieko baisaus. Prasideda itin smagi kelionė pro Alpes, su nuostabiais vaizdais, kurie kuo toliau nuo Italijos sienos, tuo geresni - ir aukštėjančių kalnų prasme, ir nerealiai sutvarkytų miestelių, kalnų papėdžių su nupjauta žole. Traukinys, kad greičiau įveiktų posūkius, vis pakrypsta į vieną ar kitą šoną kokiais 8 laipsniais. Kur kalnai tikrai rimti, pristatyta daug įspūdingo aukščio ir ilgio tiltų. Labai įstabus važiavimas. Ką stebėti įdomu - kaip pasikeičia architektūra, kai iš itališkos Šveicarijos dalies įvažiuoji į vokišką. Na, galiausiai vėl tenka perlipti, nes Eurocity važiuoja į Ciurichą, kurio lankyti neplanavome. Neilgai trukus išlipam Liucernoje, kur traukinių stotis visai šalia ežero bei upės.

Kiek pastebėjom, senyvų turistų pramoga - pasiplaukiojimas Keturių Kantonų ežeru:



Einam pasivaikščiot po Liucernos tiltus, senamiestį, lipam prie gynybinės sienos, nuo kurios graži panorama atsiveria.















Mirštantis liūtas, iškaltas uoloje, monumentas per Prancūzijos revoliuciją žuvusiems šveicarų kariams (nors žodis 'karys' čia nėra tikslus), neatsigina lankytojų, minioje kažkuriuo metu ir lietuviškų žodžių išgirdau:



Populiarus objektas, visi aplink suvenyrus su liūtukais pardavinėja. Šiaip gražus miesto simbolis, kiek buvau mačiusi nuotraukų, atrodė mažesnis. Na, bet absoliučiai viskas realybėje atrodė kitaip nei nuotraukose. Dažniausiai daug įspūdingiau, kad ir kokias gražias nuotraukas esi matęs.
Senamiestyje, kurio nuotraukos nepraėjo cenzūros, ne vienas gražiai išpieštas namas. Na, Liucerna simpatiška, pilna turistų, bet kartu ir labai rami.

Šis automobilis važiavo pagal visas taisykles nė kiek neviršydamas greičio, toks įspūdis, kad jo varikliui tai nelabai patiko, sprendžiant iš graudaus burzgimo, keistas atvejis :



Kai pasijuntam pakankamai pamatę šio miestuko, lipam į traukinį, važiuojantį tiesiai į Ženevą, kurie išvyksta kas valandą. Kraštovaizdis nėra toks įspūdingas, bet vis vien visur, kur pažvelgsi, matomas šveicarų braižas. Na o visai gražu patampa nuo Lozanos, kur geležinkelis nutiestas palei Ženevos ežerą. Tarp namų pradeda šmėkščioti įžymusis Ženevos fontanas. Išlipus ieškom hostelio, na, jis ne visai gal malonioj kaimynystėj šalia stoties, bet mažas atstumas - mūsų draugas. Čia vėl imigrantų šutvės, kurie kažkaip išgyvena visą dieną stovėdami ant šaligatvio ir plepėdami. Hostelis - tvarkos ir saugumo viršūnė, matyt geriausias iš visų, kuriuose gyvenom, aišku ir brangiausias, bet su pusryčiais, pasirodo! Apsitvarkom ir išeinam pasivaikščiot link ežero pakrantės, o ten aptinkam devynias galybes atrakcionų, kurių galo nesimato. Šurmulys, švieselės, klyksmai. Ir fontanas naktį labai gražiai apšviestas. Kitą rytą tų atrakcionų nebebuvo.

Taip ir baigėsi antroji diena.

3 diena

Dėl traukinių paso ypatumų kas antrą dieną niekur nevažinėjame, na, tik visuomeniniu transportu. Ženeva turistams labai miela - visi, kas apsigyvena viešbučiuose ar hosteliuose, gauna transporto kortelę, su kuria viešnagės dienom važinėja visais miesto autobusais/tramvajais/kt. nemokamai (berods iki 14 d. galioja). Jeigu viešbutyje pamiršta kortelę duot, vis tiek turit teisę prašyt. Taigi, ką būtinai norėjau aplankyti Ženevoje - CERNą (čia pagal išsilavinimą privalu buvo ). Nors į ekskursiją, kurios metu žiopliukus vestų į požemį arčiau prie greitintuvų, užsiregistruoti pavėlavau, vis tiek galėjau apsilankyt dviejose ekspozicijose. Labai nesiplėsiu, galiu pasakyt tik kad buvo smagu ir įdomu. Bevykdami ten, į patį Ženevos pakraštį, laukus, kur traktoriai arė dirvą, susidūrėm su įdomia transporto anomalija - pasirodo, 14 numerio tramvajus gali vežt dviem kryptim, arba į CERNą, arba į kažkokį gyvenamąjį kvartalą, bet į tai mes rimtai nežiūrėjom, turėdami transporto kortelę, ir buvo aišku, kad daug laiko dėl įsėdimo į ne tą tramvajų nesugaišim. Be to, tramvajuj sutikom likimo draugą, kuris irgi ne ten nuvažiavo. Ir taip ne vien su šio numerio tramvajum yra.
Abu CERNo muziejai nemokami, vienas jų labai futuristiškas, prie įėjimo egzistenciniai klausimai surašyti:





Kitam pastate rastas greitintuvas:



Ir prieš daugelį metų greitintuve naudotos perfokortos, man tai smagus eksponatas, nes aš ant jų vaikystėje paišaliodavau:



O vėliau lankom 140 m aukščio fontaną:



Prie jo arti eiti negalima, na, turbūt ranką nurautų, tvora tai itin saugi:







Jaukūs senamiesčio vaizdai:





Ir tada netikėtai išsikrovė fotoaparatas, bjaurybė. Na, į senamiestį tai tikrai verta nueiti, kaip ir į bet kurio miesto senamiestį turbūt. Ir ypač smagu tiesiog klaidžioti nelabai žinant, kur išlįsi, taip aplankant ir garsiuosius pastatus, ir ką nors, ko jokiam vadove nerasi. Katedra, terasos, senasis viešbutis - jame laiptai tikrai tokie platūs, visai ir patikėjau legenda, kad tais laiptais galėdavo užjoti raiteliai , vaizdas į žemiau esantį parką, patrankų ekspozicija...

Apskritai, Ženevoj labai dažnai gali pamatyti kostiumuotą vyriškį, važiuojantį dviračiu arba motoroleriu. Tęsiant kostiumuotųjų temą, ėjom ir tarptautinės miesto dalies apžiūrėti - Jungtinių Tautų pastato, Meteorologų organizaciją radom pakeliui, kėdės skulptūrą, fontanų aikštę... Ir pakeliui radom, ko galbūt ir nesitikėjom rasti - botanikos sodą, kuris jau turėjo būti uždarytas tokiu metu, bet varteliai atviri, tad užėjom pasižvalgyt, tikrai labai miela vieta, gražiai sutvarkyta ir pilna visokiausių augalų, bet sutikom prižiūrėtoją, kuris paaiškino, kad mums reiktų nešdintis. O iki hostelio galima buvo eiti palei Ženevos ežerą, toji pakrantė irgi maloniai nustebino, ištisos pievelės su gėlynais, suoliukai, akmenuoti molai, ant kurių žmonės ilsisi ant rankšluosčių, pievelėse vis po kokį nors senovinį pastatą, kažkur ir muzika groja - kad žmonėms būtų smagiau. Ir visa ta poilsio oazė taip arti judresnių miesto vietų. Na ir įspūdžiai - tokie netikėti, nes nuodugniai išsinagrinėt kiekvieno lankytino miesto nebeturėjau laiko (buvo svarbiau perprast traukinių sistemą, nakvynes užsitikrinti), apie Ženevą išliko labai geri. Turbūt ir oras, ir dar nespėjusios nuvargti kojos darė savo - kai nekaršta, tai ir 12 h. gali vaikščioti, ir tik tada prasideda pėdų skausmas.

Šiek tiek nugasdinot del Porta Garibaldi traukinių stoties Milane. Kažkaip įsivaizdavau, kad ji nedidukė ir su ja paprasta. Bet gal kaip nors, paskutinio traukinio nelauksime grįžimui į Bergamo.

Na kaip, apie 20 kelių joje, tai nemaža, bet jei turėsite tiek laiko, kad bėgt nereiktų, kaip mums, tai viską rasite. Vis tiek visi traukiniai surašyti prie įėjimo lentoje.
Mes kai atgal turėjom važiuot skrydžiui iš Bergamo, tai padarėm keistai, nuėjom prie centrinės, nes daug arčiau buvo nuo kito hostelio, nuvažiavom į oro uostą (su autobusu tiesioginiu daug greičiau ir nekažką brangiau), o iš ten tiesiai į Citta Alta su miesto transportu. Iki Garibaldžio būtų reikėję dar su metro pavažiuot.

Mes iš Bergamo dienai į Milaną planuojame. Planavome atvažiuoti iki Porta Garibaldi, nes prie pat kapinės, mačiau, yra, į kurias norėsis užeiti. O į Bergamą iš kurios stoties grįžti - jokio skirtumo. Tiesiog pamaniau, kad Centrale gali būti labai didelė ir paini, todėl galvojau apie grįžimą iš Garibaldi. Iš Centrales, žiūrėjau, kad irgi traukiniai į Bergamą važiuoja.

Centrinėj keliais peronais daugiau, bet nežymus tas skirtumas. Centrinė šiaip įspūdinga. Šiaip jo, važiuoja ir iš Centrinės, nežinau, kodėl, bet tada kai man reikėjo, iš Centrinės nevažiavo. Kad ir koks bebūtų patogus bahn.de, bet su Bergamo kryptim jam sunkiai sekės, tai ir į trenitalia.com verta užsukt (ar kitos šalies geležinkelių puslapį, kurioje važiuosite), na, vien jau pasižiūrėti ar nėra kokių geležinkelio darbų suplanuotam maršrute. Mes kai važiavom pirmą dieną, tai jau kitą dieną tas kelias turėjo būti uždarytas. Pasisekė. O jeigu nebūčiau žinojus ir nebūtų tokios laimės dar spėti .

4 diena

Taigi, pamatę mieląją Ženevą, einame miegoti ir ryte atsikėlę vėl einam pramintu taku link geležinkelio stoties. Pakeliui juodaodis visiškai atvirai pardavinėjo maišiukus su žole savo draugui... Na, Lietuvoje tokio atvirumo dar nebuvo tekę matyti.

Dienos planas - nuvykti tiesioginiu traukiniu iki Montreaux, aplankyt Chillon pilį ir į pavakarę vykti link Chamonix.

Taigi, važiuojame traukinuku palei visą Ženevos ežerą, geležinkelis dažnai prie pat jo pakrantės, vaizdai gražūs, tiesa, kalnai padūmavę, matyt dėl vandens garų ore. Ištisos pakrantės vynuogynų, jų tiek daug, o šveicariško vyno nebuvau net mačius iki tol, kaip sakoma, visą savo vyną šveicarai išgeria patys:





Atvykstam į Montro, iškart leidžiamės prie ežero pakrantės, na, atrodo, kad patekai į pasakų miestelį. Absoliučiai viskas gražu. Visa pakrantė apsodinta įvariausiais augalais, dauguma jų žydi visokiom spalvom... O kaip man patinka medeliai, ypač nematyti, ir ypač žydintys. Visa pakrantė - prabangūs viešbučiai, kurie neretai atrodo kaip rūmai, įvairūs parkeliai - yra ir teminių, pvz., japoniškas... Puikus vaizdas į ežerą, tolumoje beveik nebematyti kranto, na, vos vos įžiūrima jau. Taigi, keletas nuotraukų iš to, ką galima pamatyti toje pakrantėje:


















Papildyta:
...tęsinys

Pakrantėje yra šio bei to įdomesnio, pastatytas ženklas apie pirmąją Euroviziją:



Žinoma, Fredžio Merkurio statula (iki savo mirties jis gyveno Montro, na, nesistebiu):





O mūsų tikslas buvo pėsčiomis nueiti iki Chillono pilies, apžiūrėti ją iš vidaus, o parvykti jau troleibusu. Kelias iki pilies tikrai netrumpas, ėjom apie valandą, bet visai nesigailėjom, nes ištisa pakrantė nuostabi, ir vis nauji šalia esančių kalnų bei juose stovinčių pilaičių vaizdai atsiverdavo:













Tarp visų augalų aptikom kažkokį žolynėlį, kuris kvepėjo kaip klevų sirupas. O gal klevų sirupas juo kvepia?

Akmenuotam krante kažkas sustatęs bokštelį:



Tokių akmenų bokštelių labai daug esu mačiusi vienoje kalnų perėjoje, tradicijos...

Chateau de Chillon

Pasirengiam pasivaikščiojimui po viduramžių pilį, perkam studentiškus bilietus, niekas pažymėjimų neprašo, apskritai visos kelionės metu tik studentiškus bilietus pirkdavom, nė karto jokio įrodymo neprašė... Keista. Gal niekas niekada nebando apgauti.

Draugas sakė: į kokią čia Trakų pilį nusivedei? Na bet šita pilis bent jau išliko nesugriauta per amžius.
Pilis pasirodė simpatiška, ekspozicijų joje nėra daug, bet manau, tai tik pliusas, nesijauti kaip muziejuj, labiau tarsi gyventojas:





Viename kambarėlyje rodomas šešėlių teatras, yra ir žudikų, neišsigandom:



Visuose pirmo aukšto kampuose akmenys, įspūdingai atrodo:



ant akmenų pamatas ir buvo padėtas, ir tas natūralumas išliko.

Pilyje buvo ir slaptų išėjimų iš miegamųjų, žodžiu, smagumėlis. Aptikom ir tualetą:



Visas gėris krisdavo į vandenį arba ant priešų galvų, jei jie sugalvodavo pulti pilį šiomis ertmėmis







Vaizdu pro langą niekas nesiskundė:



Pilyje šalia visų langų būdavo tokie kaip ir suoliukai atsisėsti iš abiejų pusių.

Stotelėje troleibuso belaukiant:



Dar pasivaikštom Montro gatvelėmis, bet gilyn lipti kalneliais labai tingėjom, ateina metas galvoti apie vykimą į Šamoni, laukia vienas persėdimas Martigny stotyje, jam skirtos 4 min. Iš anksto buvau pasižiūrėjus stoties planą, tai daugmaž aišku kur bėgti, jei pirmasis traukinys vėluotų. Bet visgi šveicariški traukiniai kaip ir jų laikrodžiai. Toks persėdimas anėkiek neskubus. Važiuojant link Martigny kalnai vėl pradeda aukštėti, aplinka gražėti. Bet štai persėdę į kitą traukinuką nesitikėjom jo tokio smagaus. Traukinukas nedidelis, su panoraminiais langais (kampu nupjautas stogo kampas ir ten įtaisyti langeliai), o jau važiuoja... Pūškuoja į kalną dar nepatirtu statumu, metalas žviegia ant kiekvieno posūkiuko, kalnas vis nesibaigia, nesibaigia. Retkarčiais važiuoja šalia visai nemalonių skardžių, aš sau tyliai po nosim aikčioju, bet šalia sėdinčių senukų dėmesį atkreipiu, ot tie kalniečiai, jiems tai jau įprasta tokios kelionės. O jau kaimeliai kokie mieli, keli gražūs kalnų dizaino namukai, vaizdai aplink nerealūs, o kuo toliau, tuo puikesni. Visgi iki gruodžio mėnesio vien traukiniu Šamoni iš šios pusės nepasiekiamas dėl naujo geležinkelio tiesimo, tenka išlipti ir laukti autobuso. Autobusas punktualus, turim progą ir serpantinais pasivažinėt, tenka šiek tiek leistis žemyn. Artėja snieguoti kalnai.

Labai aciu, kad pasidalinote savo kelione Jau laukiu - nesulaukiu vakaro, kai galesiu paskaityti.