Traukiniais po Europą

Na va, kokių tik ten traukinukų nėra - ir vyno, ir šokolado (toks Montreux yra).

Na ką gi, tęsiu reportažą vaizdeliais iš autobuso, vežančio į Šamoni:





Turistų iš Azijos autobuse dauguma, man jie visi panašūs į japonus. Ir nepanašu, kad kuris nors iš jų ruoštųsi kopti į kalnus, visi panašūs į mus - atvažiuoja pasižvalgyti. Vėliau dar japonus paminėsiu.
Autobusas mus išleidžia prie pagrindinės Šamoni geležinkelio stoties:





Čia po stogeliu krapštau savo išmanųjį, kad hostelio ieškodami neblūdytumėm. Šalia yra ir kita stotis, kurioje turistai laipinami į Montenvers traukinuką, kuris veža prie ledyno. Planuojam ir juo pasinaudoti kitą dieną. Kasoje dar naiviai pasiteiravau, ar neparduotų Montblanc Multipass kitai dienai, kasininkė paklausė, ar norim kilti į Aiguille du Midi. Išgirdusi teigiamą atsakymą liepė tiesiog eiti prie to keltuvo kitą rytą, nes keltuvai perpildyti, o daug žmonių rezervuojasi vietą iš anksto. Nepasakyčiau, kad nustebau.
Miestelis šaunioj vietoj, kukliai pasakius.



Mūsų hostelis visai miestuko pakraštyje, einam tokiu keleliu, jaučiamės kaip kaime, aišku, ne bet kokiam. Ramu, faina. Vaizdas pro langą vakare:



Kadangi laikas dar toks, kad nei gulti eisi, nei ką nors ypatingo nuveiktum, einam iki keltuvo, kad kitą rytą užsimiegoję neklaidžiotumėm. O iki jo kokios 20 min kelio. Orientuojamės pagal lyną, kažkoks nusikaltimas visur žemėlapiais vadovautis. O štai ir jo pastatas:



Pirmasis pasikėlimas 6:30, kasos žinoma atsidaro kiek anksčiau. Pasėdim ant suoliuko, vakare Monblano masyvas gražiai apšviestas saulės. O ir nuotaika kažkokia didinga. Miestelis toje vietoje apytuštis, visi centre.
Kadangi kitą dieną reiks keltis pusę šešių, atėjo laikas eiti 'namo'.

5 diena

Pirma užduotis atsikėlus žvilgtelėti pro langą, ar oras geras, juk tai svarbiausias faktorius ruošiantis kilti. Pasisekė, nė debesėlio kol kas, apsirengiam, ką turim šilčiausio (o tai visai rimta užduotis, kai stengies keliauti su kuo mažiau mantos) ir einam link keltuvo, mėgaudamiesi ryto vėsa ir prieblanda. Čia saulė pasirodo vėlai, nes ją kalnai užstoja. Prie kasų eilutė, nedidelė, o prie keltuvo jau daugiau žmonių laukia:



Nusiperkam multipassą ir einam laukti, kol mus paims į keltuvą. Multipassą apsimoka pirkti ir tada, kai planuojate pasinaudoti tik dviem Šamoni kalnų pramogom. Pačiame Aiguille du Midi esančios panoraminės gondolos iki Hellbroner (jau Italijoje) į pasą neįeina, kaip ir pasikėlimas liftu į pačią Aiguille viršūnę, bet anokia čia bėda. Jei atmintis neapgauna, pakylam gal trečiu reisu, apie 7 valandą. Į keltuvą telpa apie 60 žmonių, kartu su mumis keliasi ir bagetės. Pasikėlimas nenuobodus, poroj vietų keltuvas labai staigiai pakyla, keleiviai suūkia. Pusiaukelėje perlipam į kitą keltuvą, tai irgi visai smagu, nes keltuvas sustojęs dar truputį siūbuoja. Čia jau šiek tiek vėsiau. Keliantis antruoju keltuvu šaltis vis labiau juntamas, kažkam pradeda trūkti oro. Aš pati nelabai tą pajutau, šiek tiek svaigo galva. Vienas berniukas keltuve nualpo, bet netrukus atsigavo.

Na ką gi, beveik 3842 m aukštis yra kažkas nerealaus:

O štai ir Monblanas, kol kas neapniktas pikto debesėlio:



Pasikėlus gali pasivaikščioti ne viena terasa, yra tuneliukai, kuriuose ant suoliukų kopimui į Monblaną ruošiasi kalnų užkariautojai. Su katėm, lazdom, rimtai apsirengę. Manau, jų daugiausiai ir kyla taip anksti, juk kopimui visos dienos reikia.



Kalnai dar padūmavę, dengiami daugybės šešėlių:



Viename kalne išraustame urve yra alpinizmo ekspozicija, man labai patiko šitie spalvoti daikteliai:



Juos alpinistai kaišioja į uolos plyšius, priklauso, kokio dydžio plyšys, ir prisikabina virvę. Tokiam mažam metaliukui patiki savo gyvybę. Ekranuose rodomi gražūs vaizdai, jie kelia pagarbią baimę. Jau ko ko, bet taip atostogauti niekada neišdrįsim. Yra ir alpinistų, kurie kopia be jokių apsaugų, pašonėj turėdami kreidos maišelį, kad rankos neslystų.

O šioje aikštelėje ruošiasi kopikai į Monblaną, ji visa padengta ledu, su kedukais neišeisi, nes yra nuolydis. Gerai, kad dar ir tvora, nes visada atsiranda kedukinių, kurie būtinai nori atsidurt toje aikštelėje. Pavyzdžiui, viena japonė, kurią draugas pagavo už kuprinės, nes jau būtų nuslydus ir po to keturiom ropotų atgal.





Iš tos aikštelės iš karto einama tokia baisia ketera žemyn. Ir iš vienos pusės status šlaitas, ir iš kitos. Praėjimas praktiškai vienam žmogui, dviese prasilenkti turbūt įmanoma, bet nesidžiaugčiau, jei taip reiktų daryti. Apskritai lipti į Monblaną alpinistinių įgūdžių nereikia, tačiau vis vien ne juokas. Teko ir straipsnį vienam dienrašty skaityt, kaip žmogeliai pasiima pigiausias kates, su kuriom tam tikrose vietose jau nei pirmyn, nei atgal pajudėsi. Tada juos pasiima sraigtasparniai. O jei įtars, kad tu pats kaltas dėl savo užstrigimo, išgelbėjimo paslauga kainuos daug daugiau nei reikalinga įranga būtų kainavus... Ta pačia tema juokavo ir hostelyje nakvoję anglai.

Sniegas aplink tirpsta, vanduo lašnoja. Nežinau, kiek buvo laipsnių, aš su maikele, marškinukais ir plonu džemperiu nesušalau. Šalčiausia buvo kojoms, apautoms inkariukais. Nors teko matyt ir žmonių su šortais. O saulei vis aukščiau kylant, būnant jos atokaitoje visai šilta pasidaro, stipriai kaitina. Be abejo, kylant pageidautina išsitepti kremu nuo saulės, nes gali ir nepajusti, kaip nudegsi. Oras apskritai buvo puikus, vėjas nestiprus.

Štai čia yra panoraminės gondolos, kurios valandą suka ratą aplink Monblaną:



Ir alpinistai, pabandžiau pritraukt:








Papildyta:
Tiesiog vaizdai:





O štai ir debesėlis, kuris niekur nebesitraukė, čia turbūt taip yra su viršūnėm, jau kai užslenka, tai ištrūkti nebegali:



Pati Aiguille du Midi viršūnė, na, mes ten nesikėlėm, iš tikro užteko ir žemesnio taško grožių, bet jei norisi, kainuoja lyg 3 eurus:














Papildyta:
Taip ir norisi visas nuotraukas sudėt, nors ir kartojasi:









Pasišildyti kojų einu į kavinę, nusiperku kavos. Žinoma, tas kavagėris laimi įspūdingiausiojo titulą. Kainos ten normalios, kaip tokiai vietai.

Pabuvę ten kokias dvi valandas, einam iki keltuvo. Labai gudriai padaryta, išėjimas pro suvenyrų krautuvėlę. Kadangi norėjom kažką parvežt, renkamės iš mineralų dėžučių. Labai gražus pasirodė silicio karbidas, toks ne itin tvarkingas kristalas, tamsiai pilkas, bet žėri visom vaivorykštės spalvom, net gūglėj negaliu rast nuotraukos, kuri tai atspindėtų, jis visose nuotraukose atrodo pernelyg pilkas ir bespalvis.

Plan de Aiguille pabūnam truputį, štai kaip atrodo keltuvas, keliantis dar daugiau japonų:







Na, nuo šios vietos jau būtų galima ir pėsčiomis nusileisti, turint geresnius batus ir daugiau laiko. Sniego jau nėra, pievutės, akmenėliai, gal dar koks švilpikas išlįstų. Matėm, kad ten jau ir asiliukai ganosi, stebuklinga.

Grįžtam į hostelį išsivirti makaronų ir grįžtam iki Montenvers traukinuko, kur vėl palaukiam eilėj. Ką išvyka žada: atvykimą prie ledyno, ledynų muziejų bei ledo urvą. Ir, be abejo, nuostabius vaizdus. Traukinukas linksmai sutūtavęs pradeda kilti į kalną mišku. Vėlgi pats važiavimas nemenka pramoga. Sprendžiant iš nuotraukų, iškabintų stotyje jau atvykus, šiam geležinkeliui nemažai metų, o anais laikais juo važinėdavosi puošnios ponios.






Papildyta:
Tęsiam







Dar vienas mažutis keltuvėlis truputėlį nuleidžia žemyn, o toliau leistis link ledo urvo reikia patiems. Šį urvą ledyne išskaptuoja kiekvienais metais, įrengia apšvietimą. Pats ledynas per metus tikrai labai smarkiai nutirpsta. Besileidžiant žemyn ant uolų gali rasti žymenis su metais ir suprasti, kokio dydžio ledynas buvo tuomet. Nuo 2010 metų žymos leistis reikėjo dar visai nemažai.



O taip jis atrodo iš lauko:





Apdangstytas baltom marškom, kad mažiau tirptų.

Štai čia kalnai ir baigiasi. Nors dar man labai patikusių gamtos vaizdų bus, bet kol kas grįžtam į civilizaciją.

Besileisdami nuo ledyno traukiny jau truputį knapsim. Laiko būtų užtekę ir į kitą kalnų masyvą užkilti, ir Multipassas tą būtų leidęs, bet pėdos degė, ir šiaip nuovargis didelis buvo, o skųstis įspūdžių trūkumu irgi nelabai galima.
Ateina metas apžiūrėti ir Šamoni centrą. Štai kur visi žmonės! Nusiperkam puslitrį maltų ledukų su sirupu, nesu tikra, ar tai šerbetas, ar jau nebe, sakykim, aptirpęs šerbetas.
Šamoni teka srauni upė, tokios spalvos, kuri būdinga kalnų upėms - neskaidri, šviesiai žalia. Apeinam pagrindines gatves, parduotuvėles, bažnyčią. Kiek tolėliau aptikom labai neblogą stadioną. Gerai jie gyvena.
Tiesa, kalnuose gerokai popiet jau buvo visai nemažai debesėlių, pasijautėm laimės kūdikiais. Ima temti, einame miegoti. Vidury nakties pažadina baisus lietaus šniokštimas ir barbenimas į stoglangį. Va tai tau.

6 diena

Apie aštuntą ryto, kai einame iki stoties, dar truputį lynoja, ačiū dievui, nebe taip, kaip naktį. Traukiniais turime pasiekti Lioną, tam reikia dviejų persėdimų - vieno St. Gervais stotyje, o kito - Annecy. Štai čia susiduriame su prancūzų traukinių vėlavimu, pradžioje dar tikėjau, gal visgi koks medis ant geležinkelio naktį užkrito, bet bet bet... Vėluoja jie chroniškai. Ne visi, bet tie 'eiliniai' tai praktiškai visada. Dar ne kartą pamatysim užrašą "retard" švieslentėje. Tas pirmojo traukinio vėlavimas pasėjo baimę nespėti į abu likusius persėdimo traukinius, laimė, jie laukė mūsų ir kitų keleivių, kurių daugelis vyko iki Annecy, o likusi pusė į Lioną kaip ir mes. Tad žioplinėti nelabai buvo laiko, pirmas persėdimas į traukinį tame pačiame kelyje, nors užrašų ant traukinio nebuvo jokių, sekame, kur lipa senukai, kurių pokalbį apie išlipimą Annecy išgirdom. Kitu atveju tiesiog klausčiau kokio šalia besitrinančio traukinio palydovo, ar tikrai į tą lipam. Vaizdai nenustoja būti gražūs, nors iš didžiųjų kalnų išvažiuojame. Bet uolų ten daug. Nesigailiu nepasiėmus jokių laiko stūmimo nenuobodžiai priemonių. Blogiausiu atveju galima kokį žaidimą telefone pažaisti. Perlipant Annecy stotyje vėl buvo linksma - visi išlipo iš traukinio, o kai pamatė, kad tas pats traukinys važiavo ir į Lioną, buvo truputį nustebę. Net prancūzai. Na ką gi, lipam atgal. Ir iki Liono važiuoti gražu. Šiame mieste buvau suplanavus pamatyti porą objektų, nepersiplėšiant, nes pėdos kuo toliau, tuo greičiau pavargdavo iki pakankamai stipraus skausmo. Bus mums laisvalaikį taip tingiai leisti.
Pradžioje reikia sutvarkyti dar vieną traukinio reikalą. Kadangi vakare turime pasiekti Marselį, ir tą padaryti norime per mažiau nei 2 valandas, einam pirkti TGV greitojo traukinio rezervacijų. Liono stotis įspūdingai didelė ir pilna žmonių. Bet eilė ne taip jau lėtai ir juda. Tiesa, pirmoji kasininkė visai nekalbėjo angliškai, tačiau antrą kartą jau pasisekė, rezervaciją gaunam. Kasininkė paslaugi ir pamini traukinio variantą, kuris nekainuoja papildomai, tačiau užtruktų 4 valandas. Bet mes norime daugiau įspūdžių.
Ramia širdim kinkomės troleibusą ir atvykstam į Liono centrą. Patinka man šis miestas.







Aukštumoje matote Liono katedrą:





O vieta, kurioje noriu apsilankyti, yra Kino ir Miniatiūrų muziejus, įsikūręs istoriniame pastate La Maison de Avocats:



Ten manęs laukė džiaugsmas, kadangi mėgstu filmus (na čia kiek per stipriai pasakyta, rimtojo kino, kuris aplenkia kino teatrus, nemėgstu, bet šis muziejus ne apie juos). Prie įėjimo pasitinka robotas iš "Žvaigždžių Karų":



Nusiperkam bilietą ir einam toliau, pirmame aukšte tikros filmo "Kvepalai" dekoracijos-kambarėliai:



Iš Amerikos atvykęs robotas-dinozauras:



Ateivio kostiumo kaukė, kurių daug buvo naudota "X failuose":

Tikroji Vendetos kaukė:



Ir dar nemažai visokiausių eksponatų, pvz., Gizmo bei piktasis gremlinas, Robokopas, Betmenas, vaiduoklis iš "Klyksmo", beždžionių kaukės, maži pastatų, erdvėlaivių, laivų modeliukai, nufilmuojami taip, kad atrodytų dideli.
O kita muziejaus dalis - miniatiūros, išties įspūdingos, labai kruopštūs menininkai.

Pvz., mažytis karpinys:



Arba dėžutės, kuriose yra pastatų interjerai:





Taip nufotografavus atrodo tikroviškai, ar ne? O iš tikrųjų kaip lėlių namelis. Tad žmonių su įgūdžiais sumeistrauti tokius tikroviškus, bet mažus pastatėlius bei baldelius, kino industrijoj reikia.

Atsižiūrėję į eksponatus keliaujame link romėnų amfiteatro, kuris, pasirodo, gana aukštai... Pakeliui šį bei tą fotografuojam:



O štai ir pakilom, tolumoj Liono panorama:







Išbandom amfiteatro akustiką, na, ji tikrai gera, jei atsistoji kur nors viduryje aikštelės apačioje, balsas labai sustiprėja. Čia ir klasikos koncertai vyksta. Nuostabūs griuvėsiai.

Žavūs Liono namukai šalia vienos iš upių:





Prieš tuo pačiu troleibusu grįždami į stotį, paragaujam kebabo, kurį valgom kebabinės viduje prie staliuko, kur atneša vandens ąsotį, kaip malonu. Kuo skiriasi nuo lietuviškų analogiškų kebabų lavaše: padažo vos šlakelis, mėsa tikra, o ne maišyta su soja, daržovės labai šviežios, salotos traškios. Taip, mes kol kas dar neišaugom iš kebabų valgymo amžiaus, bet tokį tai aš valgyčiau visą gyvenimą.

Gerokai per anksti grįžtam į traukinių stotį, bet nusipirkus rezervaciją tam tikram traukiniui, pavėluoti nesinori. Ten yra tokių laukimo salelių, kuriose ekranai, kuriuose gali sekti informaciją apie kelią, į kurį atvyks traukinys. Kadangi jų į stotį atvyksta labai daug, iš anksto kelio žinoti negali. Na, galiausiai pamatom, kad reikia eiti į kelią K, pasižymim bilietą šalia eskalatoriaus esančiam geltonam aparate (tą padaryti būtina, nes kitaip bilietas bus laikomas negaliojančiu! Tvarka kaip ir Italijoje, kur turistams dėl nežinojimo nuolaidų nebetaiko (nors ir lieka tikimybė, jog konduktorius bus geros nuotaikos)). Tuomet žiūrim, į kurį vagoną reikės lipti, prie kelio stovinčiame ekranėlyje atsiranda traukinio schema su vagonų numeriais ir kelio atkarpa, pažymėta raide, kurioje tas vagonas turėtų atsidurti, čia tam, kad būtų iš anksto aišku, kur stovėti, nes vagonų tikrai daug, kaip ir žmonių, ir nebūtų gaištamas laikas. Traukinys atvyksta, keleiviai išlipa, ir tada jau lipame mes, pasisekė, vietos antrame aukšte. Neilgai trukus pajudame, traukinys tolygiai įsibėgėja, kol arti esantys objektai pradeda lietis. Kelionė tikrai smagi, nespėji ir į kraštovaizdį atsižiūrėti, visgi 300 km/h - "žiūrėk, kalnai", "nebėr kalnų". Ausis silpnai užgulinėja, leidžiamės į jūros lygį. Na ir praėjus gana nedaug laiko (bent taip atrodė) traukinys sustoja Avignon mieste, pasižiūriu į žemėlapį ir lieku gerokai nustebus, kad mes jau taip arti Viduržemio jūros, juk visai neprailgo. Vietovės labai įdomios. Kaip kur tokios raudonos dykumos, beveik Amerika. Na ir jau beveik temstant pasiekiame Marselį. Nors dar nė devynių nėra, bet temsta anksti ir greitai. Nuo paskutinio vagono iki išėjimo iš stoties ėjom kokias 4 min. Tokius atstumus verta turėti omenyje, jei skubi į traukinį.

Marselio stotis man pasirodė gražiausia iš visų - ant kalvos, su statulomis, didele aikšte, ilgais plačiais laiptais, vedančiais į ilgą tiesią gatvę, kuria einame link hostelio. Kelias atrodo toks ilgas. Einam tikrai ilgiau nei skelbia hostelio reklama, nors nesam tokie jau lėtapėdžiai.

Šiandien pasakojimą baigiu, tad liks dar keturios pačios karščiausios kelionės dienos ir pusdienis, iš kurio nuotraukų beveik nebebus. Galėjo būti ir daugiau, bet ko tik kelionėje nepasitaiko.

Jau taip susiklostė, kad galiu pasakojimą ir pribaigti.

7 diena

Marselis, Marselis. Štai čia jau pasidarė karšta. Dangus, atrodo, debesėlio nematęs. Kvapai gatvelėse tokie, kaip draugas sakė, 'kaip visuose uostuose'. Ha. Na išties, kas trečia gatvė smirdėjo. Bet ką jau. Nuo hostelio visai netoli iki Veux Port - uosto, kuriame laukia laiveliai, plukdantys į gražius objektus, yra dar ir komercinis uostas (krovinių), šis turbūt ir per mažas būtų, o ir jachtoms reikia kažkur dėtis. Šalia uosto vyksta grindinio klojimo darbai, tai ten gana triukšminga ir negražu, na bet mums reikia iki kasos, kurioje parduodami bilietai į laivelį, kuris plaukia į Ifo pilį. Nežinantiems - tai tvirtovė/kalėjimas, kurią A. Diuma yra paminėjęs romane "Grafas Montekristas", toje pilyje jis įkalino vargšą Edmoną Dantesą. Mes kaip šio romano fanai pamanėm, kad smagu būtų apsilankyt joje. Apskritai, Dantesas yra pats kiečiausias knygų personažas. Na ir dar dėl to, kad tokiame mieste kepinant saulei vaikščioti pernelyg varginantis užsiėmimas. Tad plaukiam į jūrą. Iki pilies netoli.

Uostai visada gražu:





Atplaukėm iki salelės, mūsų laivas surenka grįžtančius:



Einam apžiūrėti pilies:



Ji nedidelė, viduje keletas eksponatų, yra ir Danteso vardo celė su skyle sienoje, vedančioje į kitą celę. Kas skaitė knygą, supras, apie ką aš. Galima užkopti į bokštelius ir pasigrožėti žydrutėle jūra ar šalia esančiomis salomis, irgi baltomis kaip ši. Jei neklystu, tose vietose dominuoja kalkakmenis. Iš tikrųjų labai gražu tas baltumas. O jūra man didelį įspūdį paliko vien dėl savo spalvos ir skaidrumo. O visomis dienomis, kai prie jos buvome, ir nė kiek nebangavo. Iš tikrųjų net nežinau, kiek dažnai Viduržemio jūra būna nerami. Na, bet pasitaiko juk. Tada ir laiveliai neplaukia. O mums vėl pasisekė.
Štai pati pilis su visai komiška istorija - ji turi tik tris bokštus, na, pasižiūrėjus į planą atrodo, kad ketvirtas būtų neprošal simetrijai palaikyti, bet juos prancūzai statė taip lėtai, kad paskutinį ir visai patingėjo pastatyti... Taip pat vienu metu į salą buvo atplukdytas raganosis, tai visokie didikai plaukdavo jo žiūrėti.
Man iš tikro patiko, kad tvirtovė mažytė, ji tokia jauki su savo kiemeliu, kiekviename aukšte ją galėjai apeiti ratu, o kai kurie kalėjimo kambarėliai turėjo židinius. Prabangu visai. Lipti į bokštelius atrakcija - laiptai sukasi daug ir ilgai, taip ir galva apsisukti gali.

Jūra:



Apžiūrėję pilį leidžiamės tais plačiais iš akmenų padarytais laipteliais žemyn link prieplaukos, ten jau stovi laivelis, atsisveikinam su tvirtove:







Turim porą valandų interneto kavinei su spausdintuvu susirasti, kad galėtumėm atsispausdinti lėktuvo pasus, apeiti keletą gatvių uosto apylinkėse, ką nors užkąsti... Na, pats miestas man neatrodo labai simpatiškas - kažkaip labai trūksta žalumos, suoliukų, geriamo vandens kranelių (jau buvom prie to gėrio įpratę, nes mokėti daugybę eurų už vandenį, kai gali gerti iš krano, laaabai nenorėjom), tualetų irgi trūksta (gal dėl to ten visos gatvės smirdi ), o veržtis į restoranus nieko ten neužsisakant kažkaip jau pernelyg nagla būtų. Po Šveicarijos visur tvarkos ir draugiškumo šiaip praeiviui trūksta. Pastatai visi labai panašūs, tas man patinka, ypač kai matai miestą iš tolo - pavyzdžiui, išplaukdamas, jis visas toks smėlinis, vientisas. Čia išsiugdom įprotį vaikščioti pakampėmis, kur yra pavėsis. Einam į kitą uosto pusę, kurioje yra kasa pirkti bilietams į Calanques, renkamės 3 h - ilgąjį kruizą. Kalankos tai tokios įlankėlės pakrantėje iki pat Cassis. Ir visur tas pats gražusis kalkakmenis. Laukiam nesulaukiam, kada galėsim vėl pasimėgauti jūros vėsa ir pursleliais.

Kadangi vandens taip ir neradom, nusipirkom limonado. Šiaip geras paįvairinimas, ir cukrus kartais sveika.

Lipam į laivelį ir plaukiam, ak, nuostabu ten:




Papildyta:
Kiekvienoje įlankoje po mažytį kurortą, stovi keletas namelių, vaikai šokinėja nuo uolų, daugybė žmonių plaukioja jachtomis, jose piknikauja, dar kas nors šiaip maudosi, o ir uolos puikios. Na ir taip 20 km.













Kur leidžia dirvožemis (), auga gražučiai medeliai, čia pirmą kartą išgirstu cikadas - jos tik kelios, o koks garsas! Na, šiaip įkyru.








Papildyta:
Kai ekrane nesimato, ką fotografuoju, tai ir horizontas krypsta...



Už Cassis prasideda rudosios uolos, bet iki jų nebeplauksim:









Šalia posūkio tokia ypatinga sala:





Atgal plaukiam jau sėdėdami laivo viduje, spoksom į bekraštę jūrą. Na, kas spokso, kas užmiega.

Jau pusė šešių, einam ieškoti Marselio katedros, kurią matėm iš laivo, nusprendžiam, kad ir čia žemėlapio neprireiks, tai einam belekur į tą pusę. Manau, toks žavingas klaidžiojimas visada gerai, o dar geriau, jei taip netyčia aptinki ledainę, kuri pilna vietinių! Tai jau geras ženklas, nusiperkam po tris kaušelius ledų, skonis tikrai dieviškas, net ir anyžinių (gal kažkam skamba baisiai). Ledai tokie minkštučiai, ką tik pagaminti toje pačioje ledainėje, skoniai labai stiprūs ir natūralūs, o eilė ledainėje nemažėja. Le Glacier du Roi toji ledainė. Karališka, išvertus. Draugas dievagojasi skanesnių ledų gyvenime nevalgęs. Na, aš ir nesiginčiju. O nuo trijų kaušelių persivalgom, jau skrandžiai nuo kvailo maisto susitraukė, o gal įspūdžių. Apskritai apetito nelabai būdavo.

O čia katedra, simpatiška:





Iš šono iš tikrųjų dar geriau atrodo, bet labai tingėjau eiti ir ieškoti to taško. Na dar nėra man fotografo ligos.
Akustika katedroj tokia gera, kad joje esantis vaikas vis pažvygauja, mama drausmina, po kiek laiko jis vėl žvygauja.

Pėdindami atgal randam panoraminę aikštelę, ten paveiksluojamės, na, dar uosto:

Ant kalvos yra dar viena garsi Marselio bažnyčia, kuri garsėja jau visai puikia miesto panorama:



Notre Dame de la Garde bazilika. Na, galbūt reiktų dabar save mušti už tai, kad jėgų ten lipti nebeturėjom. Na ir kas, jog funikulierius yra, bet iki jos nueiti irgi į kalną kelias... Nemėgom kalnų ten, pietuose, kaip įmanydami vengėm. Bet vėlgi, miesto panorama tai ne tas pats, kas Alpių. Nieko baisaus. Ir iš viso, Marselis man gražiausias iš jūros. Nors pačio miesto mes ir nepamatėm ir negalima nieko kategoriškai teigti apie jį. Tokie dideli miestai reikalauja ir daugiau laiko. Tiesa, labai nustebino restoranų kiekis. Visa gatvė šalia uosto jais nusėta.
Kai grįžom į hostelį, nuėjau į dušą, kai išėjau, jau gana tamsu lauke buvo. Na, ne tiek jau ilgai ten aš buvau! Bet štai kaip jaučiasi buvimas kažkur piečiau.

Kitą dieną vėl laukė traukinuko kelionė - į Žyyyydrąją pakrantę.

8 diena

Einame į stotį šiek tiek kitu keliu, nei ėjome prieš dvi dienas, vis tiek kalvos neišvengėm. Miestas dar miega. Šaligatviu prabėga pelytė. Priėjus stoties laiptus kilo mintis, kad lagaminus tempti į viršų visai nepatogu. Gerai su kuprinėm. Čia vėl pamatom pranešimą, jog traukinys vėluos. O iš tikrųjų įlipam į jį iš karto, labai patogiai vėlavo ankstesnis. Iš tikrųjų vienoje atkarpoje jis labai lėtai važiavo, priežasties nesupratau. Važiuojame iki Kanų. Kelias vėl labai gražus. Jūros kranto miesteliai. Traukinį taip kondicionuoja, kad ieškom kuo čia šilčiau apsirengus.

Mano džiaugsmui, daugėja palmių. Išlipam Kanuose, pasitinka labai įdomus kurorto gyventojų ar lankytojų stilius. Jei senutė, vis vien išsipuošus. Neišsipuošusių senučių nėra. Pasivaikštom gatvėm ir gatvelėm, na šiaip nieko ypatingo, daug parduotuvių. Randam miesto turgų, ten išmokom apsipirkt - pats prisidedi vaisių į indą ir paduodi pardavėjai. Apskritai daug nematytų sūrio gaminių, raviolių, mėsos gaminių. Ten ir pomidorai kitokie - arba jautiniai, arba vyšniukai, vidutinių retai kur pamatysi. Aptinku tikro nemokamo interneto tašką, pasiskaitau, kas Lietuvoje vyksta. Nors tokio įprasto sėdėjimo prie kompiuterio keliaujant nelabai trūksta, bet žinios vis tiek įdomu. O gal visgi kažkur karas prasidėjo.

Einam iki kino rūmų ant raudono kilimo fotografuotis bei matuotis garsenybių rankeles:



Kalbant apie Stalonės įspaudą, įtariu klastą, ta ranka per didelė, turbūt bus gerokai ją įtrynęs.

Kanuose važinėja tokie mini autobusai:



Šiaip lyg ir planavau apsilankyt Margaritos saloj, bet tądien jau taip leipau ant saulės, kad nebenorėjau į jokią salą trenktis. Hm, gal pernelyg dažnai rašau ne daugiskaita, bet turėkit omeny, kad visus sprendimus mes priimdavom abu, pasitardavom. Draugas irgi nesidžiaugė karščiu.
Šalia kino rūmų yra tokia nuostabi vieta, kur į lauką pučia vėsų orą. Nežinau, kas per šildytuvas viduje turėtų veikti, ir KAM ten iš viso koks nors šildytuvas gali būti reikalingas, bet ten pabūti nuostabu. Valgom persikus. Kaina juokinga, Lietuvoje brangiau, nors aišku, čia juk šiaurė.
Kai Kanai nusibosta, tiesiog einam į stotį, nesvarbu ten jokie tvarkaraščiai, vis vien traukiniai važiuoja dažnai ir nenuspėjamu laiku. Laukti ilgai nereikia. Netolimas kelias iki Nicos. Bet privažiavus Nicą sakau "o vat nelipam Nicoj ir važiuojam iki Monako". Nes laiko daug, ką nors ten apžiūrėti tikrai spėsim, ir grįšim atgal į Nicą nakvoti. Monakui jėgų atsirado, tikriausiai traukinio kondicionierius ryžto prideda.

Žodžiu, Monakas, besinaudojantis prancūzų geležinkelių ir prancūzų mobiliaisiais operatoriais (kaip gaila, būtų buvę taip malonu gauti žinutę "Sveiki atvykę į Monaką"), matosi, jog yra atskira respublika. Stoties, iškastos kalne, skliautas prisegiotas lempų, tikrai su niekuo tokios stoties nesupainiosi, palyginti su San Remo stotim linksma net, ta buvo tokia tamsi, nors į akį durk. Na aišku perdedu, čia Monakas pernelyg tviskantis. Ilgiausiu koridorium einam į lauką, sienos marmurinės. Mes to jausmo, kad būtumėm svetimi, nepatyrėm. Buvo šeštadienio popietė, ne tik kad jokių milijonierių nesutiksi, iš viso sunku ką nors sutikti. Bent jau tame rajone. Einam iki Monaco Ville - tokio lyg ir senamiesčio rajono, kur katedra, kunigaikščio rūmai. Apskritai Monakas gana daug rajonų turi. Pakeliui automobilių salonas su Ferariais, randam ir tikro monakiečio Renaultą.

Tenka kopti aukštyn. Na bet negi gaila:





Aikštė:



Keliaujam iki okeanografijos muziejaus, pakeliui užeinam į katedrą, na, kas dar pradžiugino, kad kai kur nėra šaligatvio, na, jis tiesiog baigiasi, pastatytas griežtas ženklas 'pėstiesiems draudžiama' ir praeiviai nukreipiami eiti iščiustytu parku su gėlėm, fontanais...

Čia matoma naujoji miesto dalis, anksčiau ten buvo tik jūra:



Muziejuje buvo labai smagu, daug jūrinių akvariumų, fotografuoti ten buvo sudėtinga. Vienas didelis akvariumas, kur laisvai plaukioja daug žuvelių bei rykliai, o viename urvelyje ir vėžlys:



O čia mano mylimiausių klounų kūdikėliai, atskiram akvariume, kad tėvai nesuėstų:

Be žuvų muziejuje yra ir visokių kriauklių, iškamšų, formaline pamerktų gyvūnų ekspozicijų, laivybos daiktelių, pats muziejus įsikūręs nemažo ploto rūmuose. O be tų tradicinių eksponatų būna ir laikinų, tikro meno:





Tikras menas su tikra ugnimi. Salės antresolėj buvo tikrai karšta.

Ant muziejaus stogo gražu:









Apačioje irgi menas:



Viduj buvo daugiau embrionų skulptūrų, draugas nuo jų greitai pabėgo.

Lipam žemyn, į stotį norisi grįžti takeliu šalia didesniojo uosto. Ten randam fainą skulptūrėlę seno Formulės 1 bolido, į kurį galima įlipti. Ir kur jau gerbėjas nelips ten ir nesifotografuos...

Šalia uosto lauke yra baseinas. Džiugiai stebina tokie dalykai.

Žibančioj stoty praktiškai netenka laukti traukinio, grįžtam į Nicą, susirandam hostelį, o kadangi dar nesutemę, einam paplūdimio apžiūrėti. Na, ir šiaip Nicos kvapo pagauti. Pakeliui esančiame mažame parkelyje auga kažkokie nuostabūs, apsipylę violetinės spalvos žiedais medžiai. Tas knygiškas žodis "apsipylę" čia iš tikrųjų tinka. Bet kadangi gatvė jau naujojoje Nicos dalyje, tai vėlgi nieko įspūdingo. Paplūdimys akmenuotas, vaikščiot akmenėliais nepatogu, net į jūrą bristi nesinorėjo, nes ten žingsnelis ir jau iki bambos. Tai nebent iš karto maudytis. Pagalvoju, kad Lietuvoj paplūdimiai labai faini. Tik tiek, jog klimatas neidealus ir jūra ne žydra.
Nebe ant pačių akmenų, o aukštėliau yra daug pavėsinių su kėdutėmis su vaizdu į jūrą, gerai pagalvota apie tuos, kurie tokioje kaitrioje saulėje mirinėja ir neturi skėtuko.
Na bet ir vėl staiga ima temti, apžvelgiam Anglų prospektą ir pėdinam namo. Jei mūsų pėdos būtų gyvos, naktį tikrai mums atkeršytų.

O visgi aprašinėjimas užtrunka ilgiau nei tikėtasi, na bet prižadu, kad pabaigos ilgai nelauksite.

Jei butumet netycia like Annecy, tikrai nebutumet pasigaileje Tai nereali vieta, ja dar vadina Prancuzijos Venecija Senamiestis yra prie ezero ant kanalu, kalnai, siauros gatveles, na, labai grazu. Jei kada tektu vel buti tuose krastuose, butinai aplankykit Annecy

Man apskritai Prancūzija tokia - kur pažvelgsi, ten gražu, ir labai norisi pabūti VISUR. Nors nesigailiu dėl nė vienos kelionės dienos, bet ir su Avignon man panaši mintis "o, gal reikėjo užsukti", vien dėl tų tvirtovių. Į Prancūziją dar tikrai grįšiu kada nors, ir kalba man jų patinka. Italų tai kažkaip nepatiko natūroj.

9 diena

Išaušta rytas, laukia Nica. Kažin kokių planų šiam miestui neturėjau - senamiestis, kalva pasigrožėti panorama bei Phoenix botanikos beigi zoologijos parkas, maudymasis jūroje.
Kadangi buvo sekmadienis, naujojo miesto parduotuvės nedirbo, apskritai žmonių ten nebuvo daug - kad ir toje pagrindinėje gatvėje, kuria važiuoja tramvajus. Architektūra visur ganėtinai panaši, užeinam į palmių apsuptą nelabai įspūdingą bažnytėlę, mišių pradžia, net ir vietiniai vėduojasi popierėliais. Tad turėjo būti išties karšta, mums, savaime suprantama, ne tokia jau laimė vaikštinėt, tęsiam šešėlių paieškas.
Neilgai trukus pasiekiam senamiestį, va čia tai kita respublika. Itin siauros gatvelės, neskirtos automobiliams (ir dėl vietos, ir tikriausiai dėl kažkokių ekologinių priežasčių), aukšti namai, tad gatvelės paskendusios šešėliuose. Jos pilnos parduotuvėlių, turgelio stiliaus parduotuvėlių, kepyklėlių, pyragėlių krautuvėlių. Į saldumynų parduotuvėles užeidavom žavėtis skanumynais ir atsivėsinti. Aišku, saldumynai ir pyragėliai neregėto grožio, tad spoksom į juos. Taip pat daug muiliukų, kai kurie muiliukai marselietiški. Viena guminukų parduotuvė teminė ir labai faina, piratai:



Statinės guminukų, aišku, ne iki pat grindų, bet kuri pilnesnė, taip atrodo. Vaikams ten aišku džiaugsmas.
Išties gražių kadrų su gražiomis senamiesčio pastatų spalvomis pateikt negaliu (būdinga raudona, oranžinė), bet gatvelės štai tokios:





Žmonių kaip musių. Apeinam turbūt visas gatveles, ateina laikas valgyti bagetes-sumuštinius. Iš šimto penkiasdešimt boulangerie išsirenkam tokią, kur bagetės mums atrodo panašiausios į bagetes (čia užkandai vėliau) bei pasiimam sumuštinį. Jame buvo daržovės ir sūris. Sūris, žinokite, skaniausias pasaulyje. Lyg brie, lyg ir nelabai jau, pelėsinis, bet žiauuuriai skanus. Sėdėjom prie vieno iš kepyklėlės staliukų lauke, na, įtariau, kad negalim to daryti, tad po kelių minučių atėjo vienas iš darbuotojų, pradėjo kažką malti, iš ko aš supratau tik vieną žodį 'gėrimas', ir mus nuvaikė. Na taip, neperkant gėrimo prie staliukų sėdėti negalima.
Įdienojus ruošiamės lipt į kalvelę, nuo kurios matosi lenkta Nicos pakrantė, žodžiu, atvirukinis vaizdas. Užmetu akį į žemėlapį, na lyg reljefas toks, kad lipant kokia nors senamiesčio gatvyte turėtumėm ant tos kalvos atsidurt. Aha, lipom ir priėjom aklavietę su Dievo Motina. Už mūsų dar vieni taip susimauna ir vėliau sklaido žemėlapį. Tada pasitikrinu žemėlapy ir suprantu, kad reikėjo atidžiau žiūrėt. Nieko baisaus, bandydami iš ten išeiti, kur iš tikrųjų reikia, praeinam labai labai mielus kiemielius.
Užlipom ant kalvos:



Ant kalvos laukia ir daugiau įdomybių, pavyzdžiui, krioklys:



Bandžiau vaivorykštę užfiksuot, bet fotoaparatas tokių subtilių spalvų neišneša:



Stovint poroje vietų krioklio purslus labai gerai neša, tad vėsinamės. Nesinori nuo jo niekur eiti.

Šalia yra ir žydų kapinės, visos baltos baltos, šalia stovi gražus medis, kuriame čirškė viena cikada, o girdėjosi pakankamai toli:



Dar vienas Promenade des Anglais ir pajūrio vaizdas:



Grįžtam į naujamiestį, dar vienas atvirukinis vaizdas



O šalia pamatau ir turizmo informacijos centrą, kuriame paprašau viešojo transporto žemėlapio, jis gigantiškas, nes ir transportas Nicoje labai išvystytas, daugybė maršrutų, įvairiai sudėliotos stotelės. Aiškinamės, kur eiti, kad nuvežtų iki Fenikso parko, kuris įsikūręs šalia oro uosto, atstumas pėsčiomis smarkiai per didelis, apie 4 km. Tai jau ne tokiam karščiui ir ne mūsų pėdoms.

Pats parkas nėra didelis, prie įėjimo muziką šoka fontanai:

Parke yra toks tvenkinys su įvairiais paukščiais, visi jie įpratę prie žmonių ir atplaukia kaulyti bandelių:



Vėliau atplaukia trys juodosios gulbės, iš karto pasidaro aišku, kas čia viršiausias, jos irgi lesa iš rankų:



O pelikanui niekas nerūpi:



Knibžda jūrų kiaulyčių:





Parke yra ir oranžerija, išties didelė, joje auga gigantiškos palmės, kokosai, žodžiu, yra įvairių nematytų augalų, o vietomis ir labai didelė drėgmė bei karštis, vanduo laša nuo lubų. Yra ir gyvūnėlių, flamingai:



Čia ne vien lapai:



Vienam kambarėlyje tarp augalų laisvai laksto arba skraido paukščiai, vienas gražuolis staigiai nuskuodė pasislėpti tarp krūmelių, o šitas tupi išsižiojęs:



Beveik nejuda. Draugas jį pamatė kiek per vėlai ir persigando, galvojo, kad akis iškapos. Bet paukštukas to daryti nesiruošė.

Parke daug puikių vietų rengti piknikus gražių augalų pavėsyje bei dar daugiau aptvarėlių su paukščiais, ūdra, kengūrom. Atgal grįžtam takeliu, vaikydami antį. O jei rimtai, tai buvo labai linksma, kai antis visais takeliais ėjo pirma mūsų, ir jei mes pagreitindavom tempą, ji irgi tą patį padarydavo.

O prie jūros būnant jau temsta:



10 diena

Grįžtam į Monaką. Aišku, užsikepam praeiti garsiuoju tuneliu, kuriuo F-1 varžybų metu zvimbia bolidai. Tunelyje yra parduotuvių.

Ropščiamės aukštyn prie kazino rūmų, gražu:





Papildyta:




Blogoji pusė:



Menininko Vasarely mozaika:



Lankomės japoniškam sode, čia viskas labai gražu, miniatiūriniai medeliai, takeliai, tvenkinėliai, sugrėbstytas žvyras (zen garden):





Čia šiaip Monakas:







Papildyta:
Tiesa, kai važiavom į Monaką, buvo pirmadienio rytas, tad traukinys buvo sausakimšas, daugiausiai kostiumuotų prancūzų, kurie važiavo į Monaką dirbti. Gerai, kad kelionė trunka 20 minučių.

Kitas norimas pasiekti taškas yra Jardin Exotique, į jį pėsčiom tikrai neisim, reikia prieiti autobusų stotelę, kelias veda lėčiausiuoju Monako trasos posūkiu, reliktai :



Per teliką viskas atrodo kitaip:



Šalia ir Marussia komandos filialą radom. Toliau einam kazino sodais, jie irgi nuostabūs. O šalia ir stotelė.

Kaktusyne mes visur pozavom, tad bus tiesiog Monako vaizdai:



Jie ir stadioną rado kur pasistatyt...





Baisu:



O tada jau laukiam ekskursijos į stalaktitų/stalagmitų urvą. Dauguma prancūzų, tad tenka susitaikyt, jog pasakojimo nesuprasim.
Atmosfera čia ypatinga, bet reikėjo gana giliai leistis (ir po to sunkiai lipt aukštyn):

Atsižiūrėję į kaktusus bandysim kuo tiesesniu keliu leistis prie Jardin Animalier. Ne tokia ir lengva užduotis, kai miestas-valstybė toks keliaaukštis, gatvės-serpantinai, viadukas ant viaduko. Laimė, randam keletą viešųjų liftų, stovinčių tiesiog lauke, susumavus visus liftus ir laiptelius, leidomės penkis aukštus liftu, vieną kartą gana aukštais laiptais ir dar kartą su eskalatorium, kuris vėlgi buvo įrengtas tiesiog lauke. Ir vis vien dar nebuvom jūros lygyje.



Visgi kokia nelaimė, mažasis zoo nedirbs iki 14 h., einam kur nors atsipūst.

Monake mėtosi ne cigarečių, bet cigarų nuorūkos.

Pietų metas, randam tokius laiptelius, kur tie visi kostiumuotieji ateina savo sumuštinukų valgyt. Mes irgi turim sumuštinukų. Vėliau pasnaudžiam po medžiu eiliniame parkelyje. Monakas dieną toks draugiškas, čia ir daugybė jaunų žmonių iš aplinkinės Prancūzijos atvažiuoja pasibūti, vakare lipa į traukinius ir vyksta namo.

Čia ir balandžiai kitokie gyvena, mažesni, rusvi, gražesni iš tikrųjų. Pagaliau atsidaro ir įdomesnių gyvūnėlių parkas, iš baseino labai juokingai ropščiasi kapibara:



Kitame baseine mirksta begemotas, iš tikrųjų didžiulis gyvūnas, kas porą minučių iškiša nosį įkvėpti oro. Yra beždžionėlių narvelių, vienai paglosčiau delniuką. Papūgų narve buvo itin sociali kakadu, kuri labai greitai pribėgo ir kartojo viską, ką mes darėm, ir garsus, ir judesius:



Iš jos labai prisijuokėm.
Na, žinant Monako dydį, zoo nedidelis, užtenka valandos, na, norint laukti, kol pasislėpęs gyvūnas išlįs, reiktų daugiau laiko.

Ateina metas su Monaku atsisveikinti, tikiuosi, ne visam laikui. Užeinam į supermarketą visai nebrangių nektarinų nusipirkti. Vėlgi žiauriai skanūs.

Vakare jau turime atsidurti Milane. Tad iš Monako važiuojame iki Italijos pasienyje esančio Ventimiglia miesto, kuriame lauksim jau tiesioginio traukinio į Milano centrinę stotį. Kelionė bus ilga. Iki Ventimiglia irgi buvo į ką žiūrėti, jūros pakrantė vis kitokia. Ventimiglios stotyje turime truputį laiko, bėgu ragauti latės, oho, kaip sparčiai dirba barista! Ir panašu, kad italai laikosi tų tradicinių espreso ir pieno proporcijų.
O važiuojant Italijos teritorijoje, na, visų pirma, pradėjo nusibosti tuneliai, nes užgulinėja ausis jais važiuojant, o ir vaizdo nėra. O kur būna vaizdas, tai dažniausiai pobaisiai stikliniai šiltnamiai šlaituose pastatyti, arba šiaip tokia bendroji italų netvarka.
Pakeliui sustojame Genujoje - pro langą į jį pasidairyti buvo įdomu, krovininiai laivai, tiesiog tokia galinga industrija, nors grožio mažai, bet vis tiek labai smalsu tą pamatyti. O tada jau įsukame į žemyną (?). Pievos, tamsa leidžiasi. Į Milaną traukinys atvyksta pavėlavęs 25 min. Italijoje reikia džiaugtis, kad traukinys apskritai važiuoja. Einame jau tamsiomis Milano gatvėmis, sutinkam lygiai tris italus per 20 min. Tiesa, karštis baisus. Visi kaip išmirę.

11 diena

Šiandieną norime pamatyti Bergamo Citta Alta (aukštutinį miestą) ir vėlgi išgerti kavos, paragauti picos. Temperatūra čia apie 26-28 laipsnius, atrodo visai vėsu. Senoji miesto dalis giriama ne be reikalo, panorama nuo jos puiku, apėjom aikštes, keletą gatvelių (skanumynų pilnos vitrinos, pavydim italams), bažnyčią:



Kaip nekeista, ir gyvenamieji namukai čia nebaisūs, ką jau kalbėti apie seniausią architektūrą:



Šiaip jau nebeturėjau vietos nuotraukoms, tai visų gražių vietų neužfiksavau.
Kavinės meniu prie kavyčių buvo parašyta tiesiog "latte", na gerai, prašom tiesiog latės, nors tai reiškia tik "pieną", padavėja paklausia, ar ir kavos įpilti.

Na ir skrydis namo, smagiausia į kalnus žiūrėti:



Vienoj vietoj atpažįstu Vokietijos pietuose esančius ežerus. O tada jau prasideda lygumos, oras puikus, jokia turbulencija lėktuvo nekratė. Na tik Vilniuje buvo vėsoka...

Kiekvienas išleidom apie 800-900 eurų, čia viską įskaičiavus. Labai tiksliai tiesiog nežinau ir tingiu vesti buhalteriją. Bet tai tos išlaidos priklauso nuo žmogaus, ką jis valgys, kur eis, šalys tikrai ne pačios pigiausios.

Tikiuosi, reportažas buvo bent kiek įdomus. Dėkui skaičiusiems.