Globėjai plepa

jai visus drabužius nupirkti sunku.
jei perki pagal ilgį - platu.
Tarkime dabar nešioja 140 dydžio kelnes, tai jau paaugliškas dydis (turint omeny dar ir jos skonį riužaviems blizgučiams). Paaugliški jau biski plateni, nei vaikiški, o tai reiškia - dar labiau per platu. Realiai gražiai gula tik superslim pločio fit modelio - tada atrodo kaip normalūs džinsai. sijonus perkam gerokai mažesnio dydžio, megztinius mezgu pati. nu o ką kitaip? va, suknelę pavasariui megziu
Ilgų žieminių batų radom, kiek per platūs, kiti ilgi - siaurintom blauzdom.

tai nors į siuvėjų kursus įsirašyt reikia. Pas paugles jau ir šiknytės atsiranda, ir ne vaikiški tie rūbeliai. Vaikui noris vaikiškų. Turėjau tetą Juzelę, ir dabar dar turiu bet jau sena, nebesiuva, tai ji ten tais mano vaikystės laikais Šiauliuose visokius modniausius rūbus pasiūdavo.
Su rūbais aš irgi turiu problemą su Džiugo kelnėm, jis toks ne menkas vaikinas, šiaip stambus, paauglystės ateinančios hormonų balansas matyt irgi savo padarė- džinsus jam rasti sunku. Aplink 85 cm. Tai kruopščiai tikrinu visus nudėvėtus- nes nenudėvėtų tik brangiose parduotuvėse kartais matau- man per brangu keli šimtai už vienus. Jis šiaip aukštas vaikinas- 156cm. Imtynių treneris džiaugiasi va, sako į sunkiasvoriu imtyninku užaugs- Lietuvoj tai reta. Aha, reta. Džinsų irgi reta.
Kažkaip pradeda priminti tuos tarybinius laikus- pilnos parduotuvės kažko prikabintos, kai reik nupirkt- nėr ką. Su batais iš esmės irgi.

Kažkaip didelių problemų neturiu. Daugiausia pritaikom išaugtus draugų dovanotus. Ne tiek daug tenka pirkti. Bėda ta, kad dičkiukas taip sudėvi ir sušniaukščia, kad mažiui nelabai lieka. pradėjau atidėdinėti mažiukui atskirai . Tas labai saugo. Jautrutis jis pas mus. Buvom gūdžiam miške pilkapių lankyti. Aplinkui tušti kaimeliai. Mažius labai pergyveno, kad nameliams liūdna be šeimininkų .

Mes gaunam iš vieno stamboko berniuko, gerokai vyresnio rūbelius. Maniškiai smulkučiai. Alfija, jei norėtum, šį vakar su "centimetru" peržiūrėsiu podėliuose džinsiukus, gal bus tokių.

nugi matuok, visada malonu gauti dovanų. Pati matei kaip tas vaikis atrodo.

Šelma, kiek metų tiems globėjams?
Tikrai norisi tikėti ką tu sakai, juk buvai, matei, bet sakykim ar penki iš karto vaikai, ūkiškai gyvenant ir dar plečiantis, nėra per daug. Tiesiog. Kaip atrandama laiko visiems. Juk viena kaip suprantu mažiukė visai, apie 2 m., paskui tokią taigi iš paskos tik vaikščioti. Jei tiesa ir apie pradinukus, tai jų ten daug, o pradinukams ypač daug reikia dėmesio. Jei tiesa, jie dar tris pradinukus augina. Ir mergaitę.

O va utėlių niekada neturėjom. Niekada. Nei vienas vaikas.

Nusispjaukit per kairi peti ir patuksenkit i medi Cia visai ne jusu priklauso ar jus svaruoliai,ar ne...

Prie ko čia švaruoliai. Turėju galvoje. kad nei vienas iš vaikų niekada jų neparsinešė. Nei iš darželių, nei iš pradinių , nei iš gimnazijos. Ta prasme, kaip suprantu, per tiek metų jų tiesiog pas mus nepasitaikė niekur. Gal mūsų rajone jų taip masiškai nėra.

Niekada nesakyk niekada .
Pažįstu globėją, kuri pasiėmė iš karto šešis vaikus, gyveno ne ūkiškai, bet ir ne mieste, sutuoktinis greičiau ligotas nei sveikas buvo, turėjo sunkiai sergančią mamą- niekada nesiskundė jog sunku buvo. Jaunikliais nepavadinsi. Su vaikais visą Lietuvą apvažiavo, ir į užsienį nuvažiuodavo savo transportu. Vaikai paimti maži buvo, vienas ir visai nė metų neturėjo. Ir ką?
Aš jau rašiau- žiūrint ko atvažiuoji rasti, jei rasi netvarkos- ją ir rasi. Va pamatysi Fėjos išpiltus obuolius ne vietoj, ir jau gali rašyt- matai šiukšlynas. Gali užeiti į vaikų kambarį kada jie žaidžia piratus, ar indėnus, arba namus. Mano vaikai tam naudoja įvairias priemones- duodu paklodžių, užtiesaliukų- daro namus, palapines stato- gali parašyti net skalbiniai visur mėtosi. aš leidžiu- pažaidžia, nuneša skalbimo mašinon ir viskas- ir išskalbia.
Būna visokių raštelių ir rodyklių prikabina ant durų- irgi. arba sniegą daro- priplėšo popieriukų - ateik, taigi baisu.
Jei baisybių ieškai. Arba vaikų vaizduotė, kūryba vystosi, vaikai auga laisvi, ir yra irgi lygiateisiai šeimininkai, kad jie auga laisvi- nuo per dažnai girdimo- negalima.

Nesutinku. Būkim biedni, bet teisingi. Nueini pas žmogų ir matai, kur padaryta laikina netvarka, kur vaikai žaidžia ir kur jau ji pastovi. Tiesiog matosi. O ir kvapas jau atitinkamas įsigėręs būna. Jei būtų kitaip, tada ir į landynę užėjus būtų galima pasakyti, kad va šiandien tik grindų nespėjo išplauti, o viskas čiki. Bet taip nėra. Kad ir vietoj durų pala kokia (baisus čia stebuklas, tam tikru laikotarpiu pas daugumą toks dalykas kabo, aš irgi neišimtis), vienaip kai ji švari, kitaip kai kažkoks nučiupinėtas, pajuodęs skuduras.

Taip ir kieme, jei visas kiemas vienas šabakštynas,aplinka netvarkinga, tai net tų Fėjos obuolių nesimatytų, bet jie matosi, nes pievelė.

kategoriškai atsisakau būti biedna
Tai tas senelis kada ten buvo- po mėnesio kai ten pateko vaikai. Bet net ir ne tai, vat asmeniškai aš neįsivaizduojuidealios tvarkos ten kur yra vaikai. Ir nesuprantu ypatingos švaros ir tvarkos reikalo. Natūrali bezobrazija mano galva yra geriau. Mano mam su savo tvarka ir dulkių gaudymu būdavo skersai gerklės . Ten kur vaikai- ten ir betvarkė. Kai aš pamenu į ką mes paversdavom kaimynų ir mūsų kiemus kaime. Nieks nepuldavo jų iš karto tvarkyt. Vat koks kieno reikalas. Ta tvarka.

Jie kiek vyresni nei aš, 40, gal 45
O dėl ūkio, tai tiesiog toks auklėjimas- darbu, tada tas ūkis netrugdo, va eina mama daržo ravėt ir mažiukai šalia kapsto, kalbi, rodai, pasakoji. Tad einam visi karvutei šieno nunešt, man tas labai gražu ir teisinga, manau darbas viena svarbiausių auklėjimo dalių.



Ten tvarka afigena, susirinkome susirinkime apie tai pakalbėti ir nusprendėm ekspromtu aplankyti ir pažiūrėti, per pusvalanduką ir pas juos. Net jei ir kas būtų paskambinęs ir perspėjęs, neimanoma taip gražiai namų apkuopti. Bet va ponia viena voratinklį prieškambaryje pamatė, kita, kad batų krūva koridoriuje. Jie 8 gyvena, kaip ir mes, nu visada tų batų krūva ir net neįmanoma jų sudėti viens prie vieno, nes visos grindys batais bus nuklotos. Nėra euro remontų, gal tas negerai, nes stiliukas toks, labiau stiliuko nebuvimas, eilinė kaimo aplinka, jauku šilta, bet nėra dizainerio indėlio, tas irgi kažkaip gal kliūna Ir žaislai net neišmėtyti, jie ten ant ragų stovėjo vos ne pusmetį, jaučiu ėjo ir kilojo viską vieton, kad tik nesikabintu (kas man atrodo baisu ir įtampą kelią ) Straipsnyje mažai foto, pradiniame variante žurnalistų ar senelio daug daugiau buvo, akmenų krūva (foto bardakas, o realybėje, jie žingsnis nuo gėlių darželio, paruošti naudojimui. Kieme gėlės žydi, sakau, kone gražiausiai tvarkoma sodyba kaime. Labiausiai kliuvo, kad rusakalbiai, su vaikais kalba lietuviškai, o su suaugusiais kiek kompleksuoja, nes akcentas yra, kita vertus visas tas Lietuvos galas toks- Turmantas ir aplinkiniai kaimai, ten lietuvio su ž-iburiu ieškoti reikia, parduotuvėje nebais supranta, kai lietuviškai kreipiesi O kaip tada su užsieniu, juk niekas nesuka galvos, kad nesusikalba vaikai?
Dėl kiekio, tai kai turi ne vieną ir ne du, tai, kad ir kaip neskaniai tai skambėtų, jie vienas kitą augina, na, padeda didesnis apsirengt mažiukui, paaiškina uždavinį, kol mama pietūs verda, batą užrišą, kuo ne atsakomybės ugdymas. Mano Einoras irgi pasaką Marčiui skaito vakarais- mokytoja liepė garsiai skaityti, tai prijatnoje s paleznom derinam Ir kai kuris užsiožiuoja didesnis paprotina susitvarkyt ir mamos atsiprašyt- kai jų daug, tai pavyzdžiu, patarimu padeda viens kitą auklėti, man 6 lengviau nei du buvo, nes dabar nuolatinės gyvenimiškos pamokos- vienas gavo pastabą mokykloj, kiti mato pasekmes ir stengiasi pastabų negauti (Einoro komentaras, kai Augustą taršiau už akių draskymą mokytojams- gerai, kad patylėjau, kai norėjau piktai mokytojai atšaut ) Būrys kartais lengviau

aš tai bendrai nesuprantu teikos diskusijų dėl kažkokio straipsnio. Niekam ne paslaptis kas rašo, kodėl rašo tokius straipsnius. Kai perskaičiau, tai man pirma mintis, kad užsakytas arba yra kažkoks tikslas paveikti visuomenės nuomonę, turbūt vaikų namuose etatų mažinimas turbūt kad paveikia, bet greičiausiai tuos, kurie nelabai turi ką bendro su vaikais iš valdiškų namų. Aš tai tokį senelį siūsčiau tolyn tolyn, kad kelią atgalios pamirštų. Labai norėjau ir mūsiškių vaikų babą pasiųsti, kuri pagalius kaišiojo į ratus, bet tik riksmais ir laiškų rašymais VTAT. Labai norėjau, kad ji ateitų į teismą, nes žinojo laiką ir dieną, deja, nepasirodė, kas žino, gal dar ateity pasiųsiu
dėl to būrio vaikų, tai aš pati ir be būrio pastebiu, kaip Jonė brolį pamoralizuoja, kai anam ožių banda ateina arba spjaudytis supykęs pradeda ir visus "kakom" vadinti. Ir padeda broliui nusirengti, apsirengti. Bendrai, aš tai už būrį vaikų įvairaus amžiaus vienoje krūvoje, čia ir empatija vaikams ugdosi ir kiti teigiami dalykai. Žodžiu Šelma ir Alfija, stiprybės
beje, keistai labai, šįryt ryte ruošiausi į darbą ir paskendusi mintyse visada buvau. Šiandien mano mintyse buvo Alfija kažkaip užstrigo man jos gyvenamoji vieta, netoli ir aš nugyvenau savo visą gyvenimą iki 30, tai kažkaip būčiau LT tikrai pakviesčiau Alfiją puodeliui kavos pasišnekučiuoti, bet čia gal tolimesniai ateičiai