Globėjai plepa

tai gi aišku, grįši. Ne amžiams ten kažkur. Pasirodysim savo lelius

Taip, Šelma, taip , pritariu tau dėl darbo ir auklėjimo. Bet tai ne ugdymas. Tokie vaikai, paimti iš prasigėrusių tėvų, būna ypač socialiai apleisti. Todėl jiems ir reikia labai daug visko. Neužtenka tik ūkio, jei nori kad vaikas kažko pasiektų gyvenime daugiau.

aš manau, Alfija, kad tikrai susibėgsim su lialiais, laikas greitai bėga, tai netruks grįšime namo
Vistik, ką reiškia pasiekti gyvenime kažko daugiau. Manau, kad vaikai, turintys galimybę augti šeimoje jau pasiekę daugiau už tuos, kurie likę globnamyje. Pagal Jūsų logiką taip išeina, kad periferijoje gyvenantys nelabai turėtų šansų imti globoti ar vaikintis, nes ten galimybės ribotos vaikui socialiai vystytis ir ugdytis. Ir ką reiškia "pasiekti kažko daugiau"? Aukštasis mokslas, darbas biure, gyvenimas name...??? Bent jau man svarbiausias yra psichologinis komfortas, o jau po to materialinis, todėl ir savo vaikams linkiu, visų pirma, jaustis ramiai, psichologiškai tvirtai, tuomet ir kiti reikalai kaip sviestu o kur rasti galima ramybę - gamtoj, todėl mes su Jone rezgam planą keltis į kaimą, ji labai arklių nori Vyrija irgi pasirašo, dabar tik reikia pagalvoti iš kur pinigų gauti...daug...

O ko reikia žmogui daugiau nei nugyventi SAVO gyvenimą laimingai. Savo, pagal savo pajėgumus ir galimybes, o ne pagal kitų norus ir įsivaizdavimus.
Kad visa tai karjera, namas, santaupos yra tik priemonės tavo gyvenime paiekti tų laimingų dalykų. Bet laimingi dalykai visada bųna tiktai vieni tau brangūs, savrbūs, ir tave palaikantys mylintys žmonės- bent vienas, ir galimybė dalintis savo gyvenimu su juo. Ne pinigais, ne namu o gyvenimu, jausmais, tuo gyvenimo laiku- kurio už jokius pinigus nenusipirksi, nekompensuosi.
Namas, kurį statei vaikams palikti- vaikams nereikalingas, pinigai kuriuos sutaupei vaikams gyventi- vaikus tik supjudo ir padaro priešais, o poste kurį paiekęs palikai- kitą dieną tavęs neprisireikia- yra kitas. Jeigu visas tas sukauptas materialinis turtas ir postas ir sudaro visą žmogaus statusą jo paties ir aplinkinių akyse, tai to žmogaus galima tik pagailėti, nes va jis tą galimybę dalintis gyvenimu- iškeitė va į tuos materialius dalykus, ir prarado brangiausia- ryšį.

Būtent. O kodėl kalbama tik apie turtą. O jei vaikas turi tų pajėgumų ir galimybių, tik reikia jam padėti. Reikia pastebėti jo talentą ir jam padėti siekti SAVO tikslų. Gal tas vaikas būtų garsus krepšinkas, gal asas futbole, gal koks imtyninkas, gal mergaitė būtų garsi pramoginių šokių šokėja, aktorė, režisierė, dailininkė, bet viskas taip ir lieka kažkur, nes globėjai neturi laiko vežioti, laukti po būrelių, gal ir tų pinigų pagaili, nes visa tai baisiai kainuoja. Apie tai kalbu. Juk tie vaikai irgi turi svajonių, norų, kaip ir bio vaikai. Taip galima sakyti, o ką būtų pasiekęs vaikų namuose, irgi tiesa. Bet aš manau, jei jau imi vaiką , neši už jį atsakomybę ir tai nelyginama su vaikų namais, kad tipo ir ten gal būtų nieko nepasiekęs. Tiesiog imi tiek kiek pajėgi. Man nepatinka požiūris, kad svarbu į šeimą ir viskas, nu tavo irgi Žiogas iš šeimos, ar viskas ten gerai buvo?
Todėl ir kalbėjau apie tai, kad būtų kažkaip skatinamos jaunos šeimos imti vaikus, kai tie vaikai yra lavinami, pamatomi jų gabumai. Kad ir tu Alfija, juk viską darai dėl jų. Ir labai faina. Ir Šelma man pavyzdys, daug vaikų, bet aš įsitikinusi, kad visi prižiūrėti kaip reikiant.

Vistik - viena naujiena tau - tai kaune ir Vilniuje vežioti, mažesniuose miestuose - niekas nevežioja, parvažiuoja nuvažiuoja nueina patys. Jeigu vaiko raida nesutrikusi, nemanau, kad antrokas (kai realiai prasideda būreliai) nenuvažiuotų autobusu trijų sustojimų).

Ir man regis Žiogo atvejis ir parodo, kad nesvarbu šeimos materialinės glaimybės, svarbesnis - ryšys tarp vaiko ir jį globojančio asmens.

Gal. Bet taip yra su 99 procentais visų vaikų. Ir nėra jokių baisia kainuojančių būrelio- jei nori rezultato, o ne prestižo. Tos pačios imtynės, kurios tik Lietuvoj gal kiek ir pamirštos- ir tai turim čempionų ir olimpinių prizininkų- jei rezultatų siekti- kainuoja 20 litų mėnesiui. Vilniuje. Ir su vaikais dirba ir treneris, ir Lietuvos olimpinės rinktinės nariai- sportininkai. Labiau preciziškiau nebūna, iš esmės. Tas pats gimnastikos mokykloj. Lengvojoj atletikoj. Gal tie vaikai slidinėt eis, ten trąsos.
Dėl krepšinio- reik labai daug pinigų turėti kyšiams, kad patekti į komandas visai net ne prestižines. Turiu labai artimoj giminėj atvejį. Baigė ir tą Kūno Kultūros ir sporto akademiją, ar kaip ten. Komandinio sporto virtuvę žinau iš labai arti, ir keistai skamba galėtų. Negalėtų. Ne tai lemia, ne profesionalizmas. Kaip ir mene, ar kad ir pop kultūroje- dėžę įsijungęs tai pamatai ant karto. Pamatau Ramanausko snukį, Mikutavičių pamatau- bloga pasidaro.
Tai va o dėl šeimos. Žiogo. Tai va ir kalba- kad ten visos investicijos buvo į postus, į namą, į santaupas- ir jokios investicijos į santykių kokybę. apie ten ir kalbu. Ten nebuvo ir nėra nė vieno laimingo žmogaus, bendrauju su jo įmote dažnai, klausau ką pasakoja ji apie tuos santykius.
Materialaus ji labai daug investavo į Žiogą. Ir fizinio- aš gavau vaiką be visų fizinių sveikatos problemų, su kokiomis jis pateko ten. Ji labai rūpinosi prestižu- vedžiojo į visas prestižines mokyklėles ir būrelius mažiukams. Ji nieko neinvestavo į jausmus vaiko. Rezultatą to aš matau ir turiu su kuo palyginti. Kalba eina ne apie Džiugą- kai lyginu.
aš darau daug dėl vaikų, bet nedarysiu daugiau ir neversiu daryti daugiau- nei yra jų gebėjimų riba. Negaliu daryti to ko negaliu- vrsti siekti idealo. Prefekcionizmas- pats baisiausias dalykas. Siekti ir vis nepasiekti, amžinai versti jaustis savim nepatenkintu yra baisus dalykas.
Papildyta:


būtent.

vėlgi su tais gabumais...polinkis taip, bet gabumai...ne visos mergaitės svajoja tapti balerinomis ir ne visi berniukai - supermenais. Aš manau, kad daug kas priklauso nuo šeimos, kokios vertybės puoselėjamos, ko tikimasi iš vaiko ir pan. Apie tuos būrelius ir pan., ai, neretai tai būna tik tėvų užgaida ir neišsipildžiusių norų realizavimas per vaiką, o neretai vaikams ilgainiui tie būreliai ir muzikos mokyklos tampa kančia ir neteikia jokio malonumo. Man būrelis, visų pirma, susijęs su vaiko užimtumu, kad kuo mažiau laiko liktų trintis gatvėmis po pamokų.

Tie būreliai kainuoja nedaug. Kainuoja visa kita, kas aplinkui juos, jei nori rezultato, kaip ir laiko daug reikia. Ne visi gyvena miestuose.

Bet kodėl tu už to materialaus vis įsikabinusi. Nemanai, kad šioje situacijoje moteris tiesiog nebuvo pasiruošusi auginti ir mylėti svetimą vaiką ir tiek. Buvo turtinga, vedžiojo visur, jei būtų buvusi neturtinga, tas vaikas juk nebūtų gavęs daugiau meilės ir jausmų, po kiemus būtų lakstęs, ar prie kompo sėdėjęs nustumtas, niekam neįdomus. Ji vistiek neturėjo to jausmo. Kodėl viskas į pinigus suvedama. Jei ta moteris būtų pasiruošusi auginti ir mylėti tą vaiką, tai jos tas materialinis gerbūvis vaikui būtų davęs labai daug naudos, o ne žalos. Pav. pasiėmus, kad ir ligotą vaikiuką. Nebūtinai tik lavinimui juk tie pinigai.

Vistik, va Šelma buvus tų globėjų namuose- geriau žino kaip ten yra, nei tu, ir iš savos patirties asmeninės taip pat turi daugiau kriterijų, galimybių įvertinti situaciją. Bet tau atrodo jog tu geriau žinai.
Taip ir Žiogo atveju, aš ne tik Žiogą auginu, aš su jo buvusia įmote susitinku reguliariai, turiu bendrų reikalų, bendrauju apie dabartinę jos šeimą ir apie buvusią, daug kalbam ir apie Žiogą ir aš žinau, aš galiu daryti išvadas, aš matau. O tu manai kad tu vis tiek geriau žinai . Tas vaikas parvežtas iš tų būrelių ir lakstė lauke, kompas jam neįkertamas dalykas- prie jo sėdėjęs nebūtų.
Jei ji būtų neturtinga nežinau kaip būtų. aš tau sakau, kad jie neleimingi, kad jų šeimoj, tam sambūryje žmonių nebuvo ir dabar nėra laimingų. Kad ne tik į Žiogo, jie ir į savo santykius neinvestavo nieko, kol galų gale vieno iš šeimos narių gyvenimas nesibaigė savižudybe. Sumaterialėjimas duoda susvetimėjimą, ir niekada nebūna kitaip. Geriausi, šilčiausi žmonių santykiai būna tik tarp vidutiniškai gyvenančių žmonių, materialine prasme. Kai jie kuria ir lipdo savo namus- juos visi drauge plauna, šveičia, kuria, derina. Kur nėr nei auklių, nei namų darbininkių. Kur namai yra tik dėl tų, kurie ten gyvena, o n e dėl tų kas užeis, su kuo reiks kavutes siurbčioti. Ne dėl atsitiktinių draugų ir pažinčių. Kada žmonės bendrauja kasdien gyvai, o ne SMS žinutėmis, skambučiais ir rašteliais. Kada vyras ir žmona lovoj myli si, myli vienas kitą, o ne tobulina sekso techniką. Va tai yra viduriniosios klasės vertybės ir privalumai- šeima., šeimos židinys. Tai yra tai, ko niekada nežinojo ir nesužinos aukštesnioji klasė. Ir tai galioja ypač tuo atveju- kada tas kelias yra из грязи в князи.

Kaip tu čia gražiai viską surašei,tiesiog kaip poetesa
Kažkada sėdim prie lango,savo tradicinę arbatėlę šnekinam ir išėjo apie pinigus.Tai ir sakau:neduokDie daug apturėt,nes tada viskas.Nebeliktų mes,būtume kas sau.O dabar jau to melejono norėčiau Ne sau.Gerbūviui,patogumui.Namo didelio,faziendos su hektarais,kur vaikams visokių atrakcijų.Kad keliaut galėtume visi būriu po pasaulį,kas dabar net nesisapnuoja...
O jei rimtai-daug metų dirbau guvernante pas visokius turtingus ir žinomus.Niekad tiek pinigų neturėsiu.Bet jie irgi niekad neturės mano pigių ir paprastų džiaugsmų,kurie nutinka daug dažniau,nei jų kruizai aplink pasaulį ir apsišopinimai Paryžiuje

Visko yra ir aukštesnėje klasėje, tik ten tokius santykius šiltus išlaikyti sunkiau, nebent pasiseka surasti tokių pačių draugų. Esu bendruomenėje, kurios sudėtis nuo skurstančio inteligebto iki laabai sėkmingo verslininko. Žmogumi galima išlikti visuomet - ne turte problema. kad turtas apsunkina išlikimą žmogumi - taip. Skurdas taip pat.