Su vaikais neliūdna.
Mums gi vieną rytą dingo dukters mobilus. O prasidėjo nuo to, kad važiuojant ryte į mokyklą ji man skambina (visi vienoj mašinoj). Klausiu kam taip žaidi. Ji žiūri į mane ir nieko nesupranta, sako neskambinu. Čiupt čiupt, telefono nėr. Dabar jau aš skambinu atgal. Sakau, pametei lipdama į mašiną. Atsipiepia, murma kažkas, su manim nekalba. Mes intensyviai aiškinamės. Kažkurį kartą skambinant, lyg pasigirsta skambutis mašinoj. Sustojam, ieškom, skambinu, vėl atsiliepia, bet su manim nesišneka. Užgesinus variklį suprantam, kad kitame gale kalbam mes

, bet telefono nėr. Jau ir sėdynes išvartėm, ir bagažinę patikrinom. Savo vietoj liko tik mažius. Per tą laiką niekam "nedašilo" pažiūrėt į mažiaus akis.

Kai galiausiai vyras jas pamatė, sako žinau kur telefonas. Sėdi sau gražuolis savo kombinzoninėm kelnėm slopindamas garsą. Po šikna vibruoja, akys didelės, o paaiškint kas vyksta neišeina
Ir kaip jis ten atsidūrė...