Praradau savo gyvenimo žmogų

o yra žinančiū pasaulio harmonijos dėsnius. Harmoninga gi ir suėsti (pačia tiesiogine prasme) kitą...

Aciū!

Manau, kad taip.

Yra toks posakis: santykyje vienas myli, o kitas - leidžiasi mylimas. Panašu, kad šiuo atveju taip ir nutiko. Labai gali būti, kad iš jūsų buvusio draugo pusės nė nebuvo tiek ir tokių jausmų, kokius jautėte jūs. Todėl išsiskyrimas jums - drama, o jam - tiesiog, kitas etapas, su naujais iššūkiais ir naujais atradimais, naujais žmonėmis, kuriuos norisi užkariauti ir kurie jam šiuo metu (deja), įdomesni negu jūs su savo paklota po kojomis širdimi..

Tris metus gyvenote kitu žmogumi. Tuo tarpu tas kitas gyveno savo gyvenimą ir jūs buvote tik jo dalis, ir dar klausimas, ar pati svarbiausia. Pagalvokite - kažkaip juk gyvenot IKI JO? Juk egzistavot? Su savo poreikiais, džiaugsmais, interesais? Su kūrybine ugnele, ieškojimais? Taigi, gyvensit ir PO šito ryšio. Kurį laiką bus sunku, gal net labai..O paskui - vėl pamažu atrasit save.

Ir leiskit tam dvidešimt kelerių vyrukui gyventi savo gyvenimą. Kabindamasi į tai, ko nebėra, o gal ir niekada nebuvo, nieko nepakeisit. Vyras, jei jis tikrai nori būti su moterimi, tą parodo aiškiai ir nedviprasmiškai. Ir jau tikrai nedinginėja naktimis pas naujas "drauges" ir neinicijuoja išsiskyrimų, priešingai - daro viską, kad tik to išsiskyrimo nebūtų. Net jei labai skauda. Net jei pridaryta baisių nesąmonių. Šioje situacijoje, net nepanašu į tai.

Patiko kaip sudelioti akcentai
Papildyta:


Jus labai daug prisirinkusi stereotipu, pati iki galo ju neisisamoninusi. Kas yra laisve? Ar rasime pasaulyje nors viena laisva zmogu, apart jogu?
.................................

praradau_savo_zmogu, pamenat jums siuliau pradeti ieskoti visame tame pzityvo...
Na va, kad ir siam poste yra pozityvi intonacija. Jus patyrete kas yra meile, o kiek zmoniu pragyvena ir niekada nera to patyre...

Dar karta pakartosiu, jus neslopinkite savyje jausmu, rasykite kiek norite, ka tuo metu jauciate, galvojate, svarbiausia, kad jus stengtumetes delioti teisingai akcentus t.y. nustokite save gailejusi, savigaila jus griauna is vidaus. Neveltui sakoma, kad Dievas zmogui siuncia jam pakeliamus isbandymus, jei uzdaro duris, palieka atvira ortake.

O siaip, pastebiu kad jus jau pradedate kontroliuti savo jausenas, neleidziate joms issilinguoti, tai jau zingsnis i prieki. Sekmes

Siaip, jei galite, pasiteiraukite pazistamu ir nueikite pas psichologa, jis pades jums susivokti savyje. Man padejo.

nesutinku man is pateiktojo pirmo autores posto, kaip tik atrodo kad vyriskio meile buvo sveika, labai sveika. sveiko zmogaus meile. jis turejo savo veiklos/draugu, o jo drauge norejo paskui ji sekioti, pati rase, kad buvo nepatenkinta , jei jis kurs nora dalyvaudavo be jos forume esu spilkuojama, kad kabinu diagnozes, bet tai tikra neurozes pozymis bendraja prasme - neleisti kitam zmogui nei zingsnio zengti, gyventi nuolatiniame nerimastingume.

kai as myliu, neisikabinu i kita, nuolat issaugau tapatybe visom prasmem. ir turejau toki gerbeja, kuris, kaip ir temos autore - mane dusino, smauge, spaude, vien negatyvas. 10sms per diena, ir as butinai 10sms turedavau jam atsakyti lygiai taip pat patetiskai kaip ir jis. bet cia tik ziedeliai. giliai giliais psichologiskai traumuotas zmogus, o jau metuose vyras, apie 45m, zinomas garsus savo mieste meninkas, ne koks 21metu vaikelis-studentas.

nepyukit, autore, bet pati buvot savikritiska, tai jau zingsnis gijimo link. bet jums labai LABAI reikia dirbti su savimi. nes puolusi i kita rysi, nusmaugsite ir ta nauja rysi, ir nauja zmogu.
kodel autores vyras nenorejo sugrizti? busiu labai ziauri. as irgi nepasitikeciau serganciu zmogumi. todel kad tokio tipo kompleksai viens du neisnyksta. mane net nupurto mintis apie taikymasi su neurotisko tipo vyru, tai kodel vyriskis noretu taikytis su menkos vertes moterimi?
pavariau, ar ne? autore, tikrai jums yra visi sansai isgyti, bet laukia labai labai juodas darbas.
ir kaip fligth sake, prisiminkite savo gyvenima. o gal jus jo neturejote?
ir ieskodama naujo rysio, ginkdie nedarykite is zmogaus stabo.
linkiu sekmes sveikstant

Nesinori spekuliuoti "diagnozėmis" nežinant situacijos. Gal tai iš tiesų buvo nesveikas, perdėtas kabinimasis, o gal - normali, adekvati reakcija (autorė visiškai neminėjo, dėl kokių priežasčių kildavo jos nepasitenkinimas) . Gal vyrukui tiesiog dingo meilė, chemija išsivadėjo - ir tokiu atveju, tinkama priežastis išsiskyrimui bus ir per didelis kabinimasis, ir per didelė laisvė (žinau vyrą, kuris paliko žmoną, nes ji priešingai - "pernelyg" įsitraukė į savo profesinę karjerą ir gyveno savo gyvenimą). Paprastai kalbant, jei nėra motyvo likti kartu - motyvą išsiskirti rasti tikrai nesunku, visi mes žmonės, su savo silpnybėm.

Aš tai gal grubiai pasakysiu, bet iš vis kur čia problema? Na draugavot, nesigavo, išsiskyrėt, nei vaikų, nei bendro turto, nieko. Jauni dar, bus dar visko. Kai draugavot, tai nematėt ką turit. o dabar jau-,,savo gyvenimo žmogus''. Nu kad jau santykiai nesilipdo kai draugaujat,problemų begalės, tai stebuklų nebūtų buvę santykiuose jei ir šeimą būtumete sukūrę. Išsiskyrėt-paverksit, paliūdėsit, natūralu, ir kiekvienas pirmyn toliau savo laimės ieškoti.

Be turto ir vaikų dar yra vidiniai dalykai. Prisirišimas, gilesni jausmai. Kurie neįsijungia ir neišsijungia paspaudus mygtuką...Išsiskyrimas po ilgalaikio ryšio - viena skausmingiausių patirčių, ir nesvarbu, yra tas bendras turtas ar nėra...
Papildyta:


O kai aš buvau įsimylėjusi iki ausų, ir mano simpatija - taip pat, mes abu parašydavom po keliasdešimt sms per dieną (ir naktį) ir atsakydavom viens kitam lygiai taip pat patosiškai, ir nė vienam iš mūsų tai nebuvo dusinimas, persekiojimas, nevargino, o lygiai priešingai Jūs gi nemylėjot to savo gerbėjo, jums jis bvo tik įdomus, savotiškas ar įkyrokas personažas.

aš ir taip manau. Juk jei žmonės nori likti kartu per ugnį vandenį pereina, o čia matai jam tas anas netiko nepatiko. Nenorėjo būti su autore ir viskas tuo pasakyta. Nėra net reikalo išvedžioti. Juo labiau, kad išbėgo pas kitą. Žmogus matydamas problemą, bet vis dar norėdamas likti kartu pirmiausia bando, kalbasi, o ne atsisveikina.
Papildyta:

taikliau nepasakyčiau. Kai žmogų myli tai ir nori būti su juo, lauki žinių iš jo ir nori pasidalinti savo išgyvenimais. Ir tai ne joks dusinimas. Dusinimas prasideda tada, kai su tuo žmogumi būti nebenori.

O jei tu pavargusi, po kokios naktinės pamainos, nori miego,nes liko pamiegoti tik kelios valandos, rytoj vėl į darbą, o jis tau žinutes per naktį ir dar noras, kad būtinai atsakytum, kitaip-tu nemyli, tu gal su kitu, tu nenori jo ir t.t. Ir taip pastoviai. Ta prasme viskas nuo aplinkybių priklauso. Ir pagarbos, supratimo. Jei abu turi laiko -kodėl nepasirašinėjus, kad ir per naktį, o jei kažkokie reikalai, aplinkybės, o tu vis patiri spaudimą ir jokio supratimo iš draugo pusės nėra.

Buvau su drauge kavinėj, per pietus, net ne vakare, jos naujas draugas žinojo, per visą tą valandą- vienos žinutės, neiškentęs dar ir paskambino , žinutės -,,tai ką darot, nu jau gal bernus kabinat, nu ar tu dar kavinėj, tai kada pareisi, tai kiek bernų aplinkui, tai ką valgot'', čia ne dusinimas? Čia normalus dviejų suaugusių žmonių bendravimas? Pagarba, supratimas, meilė. Ale kodėl mano vyras nei karto neparašė, žinojo kur aš, tikriausiai manęs nemyli

Ta "problemėlė" labai paprastai išsprendžiama- rašai "brangiausias, saldžiausias, mylimiausias mano- aš einu miegoti, pabendrausim kai pailsėsiu" ir viskas nekalbame apie tokius, kurie žmonių kalbos nesupranta ir liguistus persekiotojus.