Praradau savo gyvenimo žmogų

Jūsų žinutė labai mane nuliūdino, nes joje gali būti labai didelė dalis tiesos.
Visų pirma pasakysiu, kad nebuvau tokia, kaip Jūsų gerbėjas.
Mes su draugu kiekvieną dieną 2-3 val išvaikščiodavome kalbėdamiesi, bendraudami, būdami kartu. Dažnai per dieną susiskambindavome. Šie ritualai nebuvo mano jam primesti, jis pats to labai norėdavo. Kartais jam pasakydavau "gal pailsėk šiandien, buvo tau sunki diena" - "ne ne, vis tiek reik susimatyt, kartu pabūt". Aš jam taip pat nemažai visko daviau, atvėriau, kaip ir jis man.
Bet liguistumo būta nemažai, bijau kad taip. Yra dar vienas, manau, svarbus momentas. Mes negyvenome kartu. Ir gana ilgą laiką to siekėme, jau šį rudenį buvome nutarę žūtbūt apsigyventi drauge. Buvome seniai perėję į tą stadiją, kai REIKIA kartu užmigti ir pabusti, kad tie pasimatymai, nors ir kasdieniai, jau darosi našta, nes reikia būti tiesiog jau reikėjo gyventi drauge. Prisimenu, kad kai turėdavom galimybę būti drauge ilgesnį laiką kartu, man tas liguistas kabinimasis tiesiog išgaruodavo. Bet tai nereiškia, kad tos mano nesveikos reakcijos yra normalios vien todėl, kad negyvenome drauge. Čia vargu ar gali būti pasiteisinimas.
Todėl jei tai buvo kažkokia liga, galbūt jis taip ir jaučiasi, kad negali tiesiog būti su tokiu ligoniu.
Jūs sakote, kad tokie tipo kompleksai neišnyksta per dieną. Gali būti, kad aš nebūčiau sustojusi, susitvarkiusi su savim. Šituo išsiskyrimu pats gyvenimas mane sustabdė. Viskas dėsninga.
I tiesų mano liguistumas galėjo viską negrįžtamai sugriauti, bet drįstu abejoti, ar esu tiek rimtas ligonis, kad nesuvokčiau, ką reiškia antras šansas. Niekada nebeleisiu sau savo savirealizacijos, nepasitenkinimo savimi problemų perkelti ant kito žmogaus galvos. Galima sveikai mylėti ir kartu savo asmenines bėdas pasilikti sau, mylėti, ir tuo pačiu "slapta" dirbti tą juodą slaptą darbą su savimi, žmogui esančiam šalia to net nežinant.
Aš pati savo aplinkoje turiu artimą žmogų, perėjusį santykiuose dar didesnę krizę (aišku situacija nėra visai identiška), tačiau matau ir žinau iš to žmogaus, kad po to sukrėtimo labai smarkiai pasikeitė, labai. Nes po tokių krizių, jei liekama kartu, tiesiog neįmanoma nepereiti į kitą lygmenį.
Todėl aš esu visiškai pilnai įsitikinusi savimi - aš niekada nebeleisčiau sau to, ką leidau, neleisčiau sau, kad tokia "neurozė", kaip jūs sakote, sugriautų santykius. Dabar aš supratau, kad abu partneriai turi būti lygiaverčiai, o su savo silpnybėm, kompleksais, kiekvienas atskirai turi dirbti, pasilikti visa tai sau, ir tik sau.
Bet taip, žinoma, ta "liga" galėjo viską sugriauti, labai labai galėjo, taip, žmogus galbūt nepasitiki manimi, tiesiog nebegali, kaip ir Jūs sakėte, nepasitikėtumėte žmogumi, kuris tarsi "serga".
Tuomet belieka tai priimti kaip rimtą pamoką, BET - tuo labiau liūdna, jei būtent tai, ir tik tai, sugriovė santykius.

Ir dar vienas dalykas, dėl savo gyvenimo. Žinoma, kad aš jį gyvenau. Netgi visko daug daugiau atsirado, daugiau veiklų mano asmeniniame gyvenime mums būnant drauge, tačiau mano požiūris į pačią save buvo iškreiptas ("ai, kas iš to, kad aš čia ir tą ir aną padarau, aš neturiu gyvenimo tikslo, aš savęs nesurandu, aš nežinau, kas aš esu" - visa tai perkėliau ant kito žmogaus galvos). Tai ir reiškia, kad pati nesprendžiau to, ką privalau spręsti tik aš, aš pati, užteko, kad šalia buvo mane palaikantis žmogus: viskas, pirmyn - spręsk problemas, susikurk pagrindą po savo kojomis, būk nepriklausoma - aš šito nepadariau.

Dar klausiate, kokia čia problema, pamiršt viską ir vsio.
Neišeina taip paprastai. Tokiais susitikimais, koks buvo mūsų su tuo žmogum, gyvenimas nesišvaisto. Manau ir jis tą jaučia, todėl ir norėjo išsaugoti draugystę ("aš negaliu būti kartu su tavimi, nežinau, gal po savaitės pas tave atšliaušiu", "niekas neprilygs tam, kas tarp mūsų buvo geriausio", "sunku pagalvot, jei daugiau niekada nebesusitiksime").

Bet man tikrai labai liūdna, jei būtent kažkokia nesveika neurozė, kaip jūs sakote, viską sugriovė. Manau, mano draugas taip pat kartais nemokėjo elgtis (žinoma, jis dėl to nekaltas), jis tiesiog perdaug sugėrinėjo viską, ir man tai tapo norma kažkokia, aš užmigau, nebuvau įspėta, nesusipratau, kuo čia viskas kvepia.
Nežinau net.
Papildyta:


Vat man irgi atrodo, kad iš jo pusės labai trūko to susivokimo atvirai pakalbėti, paaiškinti, kas nebeleidžia likti drauge, kodėl, kaip. Jis tieiosg priėmė viską: yra taip, aš nieko negaliu čia padaryt, kaip buvo, daugiau nebegali būti, ir viso gero.
BUVO, tikria buvo galima tai išspręsti. Man būtų užtekę ir savivokos, ir tos sveikos, o ne neurotiškos proto dalies, ir meilės, ir noro.

O kaip tas Jūsų liguistumas pasireikšdavo? Parašykite prašau keletą pavyzdžių kaip įmanoma objektyviau. (Atsiprašau jei jau buvo apie tai kalbėta).
---
Man kol kas iš Jūsų postų sklinda dramatizavimas, depresija ir perdėta savikritika. Nesu baigus psichologijos mokslų, bet panašu, kad Jūsų dabartinė savijauta toli gražu neatspindi realios situacijos. Jūs labai sutirštinate spalvas ir perdėtai stipriai išjaučiate kiekvieną jausmą.
Ta prasme sveika(!) savikritika yra labai gerai-padeda išgyventi, o nuolatinis savęs pliekimas už dalykus, dėl kurių dar klausimas ar tik pati viena esate kalta....
Papildyta:

Nes jis nenorėjo daugiau bandyti. Simple as that. Kažkas tiksliai nepamenu buvo sakęs, kad jei jau vyras ryžtasi nutraukti santykius, tai yra rimta, nes jie dažniausiai taip pasielgia apmąstę visus už ir pieš. O jei dar jam lengva su Jumis palaikyti draugiškus santykius, tai patikėkit, jam Jūs (sorry) bet jau šimtas metų. Jei jam būtų skaudu tos skyrybos, vengtų Jūsų, įlįstų kur į kampą ir laižytųsi žaizdas. Jam akivaizdu išsiskyrimas lygu palengvėjimas, laisvė...na geresnis gyvenimas.

Miela autore,
Galima sakyti, kad pati buvau tokioje situacijoje.. tik aš antrąjį šansą gavau... su kaupu- jis man pasipiršo ir vedė.
Ką aš dariau, tada kai jis pasakė "dėl tokių ir tokių priežasčių mes negalim būti kartu"? Viską pasvėriau, gerai apgalvojau, blaiviai mąstydama suvokiau, kad klaidas dariau AŠ.. Supratau, kad mano "kampai gali apvalėti" ir galiu (tiesiog privalau) gyventi būdama geresniu žmogum. Susitikom, išsakiau savo poziciją, kaip suvokiu padarytas klaidas ir kaip jas taisysiu, nepuoliau po kojomis- aš tiesiog pasakiau jam kad dėl MŪSŲ galiu pasikeisti. jis manim patikėjo. aš jo nenuvyliau..
Aš taip pat linkusi daug analizuoti gyvenime, bet kažkaip labiau pasikliauju proto, o ne širdies balsu.
Ne man teisti Jus ir aiškinti kas gyvenime gerai ir kas blogai, tačiau: autore, suvokit gi pagaliau, kad viskas baigta. akivaizdu, kad antro šanso nebus. nesielkit egoistiškai, leikit jam tiesiog mėgautis gyvenimu.

Štai ir tiesioginis pavyzdys, kad žmonės gali pasikeisti, remdamiesi protu.
Aš jau ir paleidau jį. Ir supratau, kad matytis mum nėra prasmės.

Labai patiko Moontes ir Virgos zinutes. Trumpai, aiskiai, be isvedziojimu, be uzgauliojimu, ismintis kiekviename zodyje. Nors ju zinutes gal ir nebuvo tai, ka noretusi isgirsti (o noretusi turbut patvirtinimo, kad jis myli, kad sugris, kad nepasiduotum, atleistum...?), bet kiek daug jose gyvenimiskos isminties. Labai siulau keliskart perskaityti kiekviena ju zinute, kol galvoje nusvis saulute

Na, as ne vyras, bet bandysiu isijausti i jo vaidmeni. Vyrukas paliko mylincia mergina, susirado kita - be abejo, jauciasi kaltas, sazine grauzia, kazkaip norisi ispirkti kalte.
Antras variantas (nors labai galimas atvejis, kad pirmas ir antras variantai eina koja kojon): naujoji mergina pazadino aistra, jis jauciasi susizavejes, bet nesaugus: juk neaisku, kaip pasibaigs ju naujieji santykiai, jeigu su ja buvo susitikes tik pora kartu (jei gerai supratau?). Todel visai galimas variantas, kad vyrukas bando sedeti ant dvieju kedziu Su senaja savo meile jauciasi saugus, jauciasi mylimas, todel isejes is jos neuzdaro duru, kad galetu grizti, tuo tarpu pats eina ten, kur, vaizdziai tariant, 'zole zalesne'. Viskas ant leksteles: ir susizavejimas, aistra, ir tuo paciu jauciasi saugus, mylimas, reikalingas. Atsarginis variantas visada salia, visada yra, pa ska grizti. Nu kuo ne gyvenimas Mergaite, esi labai sazininga, tokiu zmoniu jau mazai like ant sio svieto mane zavi zmones, sugebantys garbingai zaisti vienu frontu, bet ne visi tokie yra, bijau kad tavo ex ne toks jau ir idealus, nugi nukelk ji nuo pjedestalo, supyk ant jo uz jo dvigubus zaidimus (juk pas naujaja mergina nuplazdeno dar neisiskyres su tavimi!!!), uz neatsakinguma, uz bandyma perkelt atsakomybe ant tavo peciu ('spresk tu'), ir paciai bus lengviau Ne toks jau jis rozinis, kaip tau dabar atrodo. Eilinis vaikinas, su savo baimem, klaidom, privalumais ir minusais. Geras, bet ne tobulas. Mylimas, bet ne vienintelis.


Leisk dar karta paspausiu tau desine Gyventi butu daug lengviau, jei zmones elgtusi garbingai, kaip tu, na, bet ne visi tokie Atsimerk mergina, nenoriu per giliai kapstyt, bet ir sitas pavyzdys tau turetu parodyti, kad jusu poziuriai i gana esminius dalykus kiek nesutapo. O lengviausia gyventi su panasiu zmogumi.

Man labai gaila, kad save vis dar tebeplaki rykstemis. As, kaip ir dauguma cia rasanciu moteru, irgi pergyvenau pirmaja nelaiminga meile Bet save pakankinau kokia savaite, kol suvokiau, kas is tiesu ivyko, kad mes tikrai isiskyrem, kad jis mane paliko Ta pacia minute tiek ant jo supykau, kad is rozinio jis atgavo visas kitas imanomas spalvas, iskaitant ir juoda ir balta Sirdi skaudejo dar ilgai, bet su kiekviena diena buvo vis lengviau. Kai suvoki situacija, kai matai, kaip is jos gali isplaukt, kai matai sviesa tunelio gale, tai ir imi judet pirmyn. Buvau dar visai vaikas, mokyklinuke, bet tas skaudus isgyvenimas padare mane stipresne, ismokau vertinti kitus zmones, ismokau save matyti ne kaip kazkieno dali ar prieda, o kaip atskira asmenybe. Ismokau dziaugtis kitu zmoniu dziaugsmais, jeigu jie juos patiria ir ne su manimi. Savo jausmais ismokau nebedusinti artimu zmoniu. Aciu jam uz tai Dabar, kai pazvelgiu atgal, matau ir tas jo savybes, kurios tuomet man nekele jokiu problemu, bet kurios butu trukdziusios mums ateityje. Kaip sakant, labai laiku isiskyrem, spejom pasiimti visa, kas buvo gera, sio to ismokt, o ir purvais neapsidrabstem - blaiviom akim ziurint, vieni pliusai Pasidziauk ir tu tais graziais dalykais, kuriuos kartu isgyvenot, ir pamazu versk nauja gyvenimo lapa, nepamirsdama ir senuju. Neisplesk ju, be ju knyga nebutu pilna ir tokia idomi, bet ir negyvenk vien sklaidydama juos, priekyje dar tiek daug nauju, nepatirtu, graziu dalyku, kuriu tau labai linkiu

Na taip save nuvertinti ir nemyleti,tai...
Manote,kad jusu tas kaltes jausmas neatsivers pries jus pacia,kai taip nuolankiai pripazinote,kad TIK JUS galite buti kalta ir TIK JUS taisysite situacijas,o ne abu ir ieskosite kartu kompromisu(bet kokiose situacijose)

Uoj mergyt mergyt, nu neplak tu saves tomis rykstemis, nesi tu tokia bloga, kaip save matai, o ir jis toli grazu ne idealas. Saziningas vyras butu pasakes, ka jaucia, ir ne uzuominomis laikas nuo laiko, o tvirtai, ramiai, kantriai aiskines kaip jis jauciasi ir kokius sprendimus mato. Ar tai buvo? Ne. Jis paprasciausiai susirado uzuoveja kitos moters glebyje. Grazu is jo puses? Visiskai ne. Pats lengviausias ejimas - i krumus. Negarbinga, neatsakinga, nesazininga. Paziurek i save is sono - i protinga, jauna moteri, ar linketum jai tokio vyro, besielgiancio butent taip?
O vaikinas, atrodytu, neissilakstes. Kaip supratau, jam kazkur 24, ir cia jo pirmoji rimta draugyste? Gal issigando vyrukas santykiu rimtumo, pamate, kad viskas eina link standartinio modelio 'santuoka - vaikai - namai', issigando, kad dar tiek visko nespejo patirt, isbandyt, ir kad siuose santykiuose budamas to jau nebegales padaryti. Va ir atlaisvino vadeles, dave sau laisve. Tik is sono kvailokai atrodo, kad uzuot besidziauges ta laisve, skuba i naujus santykius Na, bet kiekvienas turim pereiti savo kelia, kad pasimokytume is savu klaidu. Taigi, mergyt, nekaltink saves uz tai, kad jam to prireike, gal nusprende, kad nesi tas zmogus, su kuriuo noretu praleisti savo gyvenima, o gal tiesiog laikas netiko (nera pakankamai subrendes ar pasilakstes), bet kuriuo atveju santykiu nutrukimas nera iskirtinai tavo kalte. Taip turejo nutikti. Deja.

jus tikrai rasot kaip 20mete ir nezinot kokiu buna nesaugiu, traumuotu zmoniu. aimeja raso tikra tiesa yra zmoniu, su kuriais draugaujant, ATRANDI ta uzslepta nesaugumo jausma, neuroze. ir rasyk sm, nerases. neduok dieve, viena diena neparasei, ar ne intonacija pokalbi pradejei, vietoj elementaraus supratimo, atlaidumo, netgi numojimo ranka, atlaidaus sypsnio, pajuokavimo sveiko - tuoj pasipila: tai jau atsalineji, kas tarp musu vyskta... ir tt.
arba kaip aimeja raso: nuolat tratina telefonu...

zmonese niekADA NIEKADA NEGALI IR NEPRIVALO buti sulipe. tai ne meile. net filosofiniuose eilerasciuose sakoma isimylejeliams: aukit kaip azuolai, saknimis placiomis ir giliai, kiek toliau vienas nuo kito...tik taip auksit sveiki, gausit oro, maitinsites derlinga zeme.

meile yra tiesiog sveikas pasitikejimas, laisves ir dieve mano, ERDVES SUTEIKIMAS kitam. juk autore aiskiai raso, dabar jau atsimerkusi: neleido jam ne zingsnio zengti, be jos pacios. tikiuos prie tualeto su zvake nestovejo.
dabar apie mano gerbeja. tikrai juo zavejaus, ir jausmai galbut butu vystesi toliau, taciau tas nesveikumas , kuri greitai mano esybe pajuto iskart mane SUSTABDE.
tikiuos, jus savo vyrams i darbovietes neskambinejat kas nnnn kartu?
sakysit studentai, tai laiko i marias turi. o man slyksciai isvis atrodo poros, kur tik atsiranda vaikinas, drauges - i sona, veiklas - i sona. ir kaifuoja. kol issikvepia. arba pakviecia drauges kur eiti, jinai: negaliu, prie skaipo budziu. pati pora apsinarplioja save emociniais panciais, kuriame kiekybe neatitinka vidinio pasitikejimo lygio, po to tenka kuopti daugybe problemu veliau.


ai, zodziu,- daina be galo.
Papildyta:

brrrrr
net nupurte tas saldumas
cia skonio reikalas. pupyyyyte, gelyte....zodziu, bet kas, tik ne zmogus

jokie galiausiai myyyyyylimiausias nepades. saldzius epitetus ir patosa megstantys 9velgi galbut apibendrinu, tebunie) slepiasi po kompleksu ir liguistumu sluoksniais.

O jeigu sitaip?:
'Esu grazi, esu gera, esu protinga ir nuostabi mergina. Mano gyvenime buvo jis, mes praleidom daug grazaus laiko, bet viskas pasibaige. Jis nebemyli manes ir mes nebegalim buti kartu. As daug is to pasimokiau ir patobulejau. O dabar laikas pirmyn. Mano gyvenime dar daug neatrastu, nepatirtu, graziu, idomiu, nuostabiu dalyku.'

Dieve mano, nereikia taip visko juodom spalvom Seima, mylintis ir mylimas vyras, vaikuciai - tai nuostabu, bet tai didelis isipareigojimas, neleidziantis laisvai keliauti, laisvai rinktis gyvenamaja vieta, darba, grizima i mokslus, pasisedejimus su draugais iki paryciu ir panasiai. Pagyvenk sau, turi tokias galimybes - sviecia galva, blaivu prota ir pakankamai daug laiko, kuri, nukriepus tinkama linkme, galetum tiek visko idomaus patirti. Nejaugi gyvenime neturejai kokiu svajoniu, kad ir susijusiu su juo? Keliaut, nardyt, buriuot, kopt i kalnus - visa tai juk galima daryti ir be jo! Svajones lieka tavo, tik herojai keiciasi Nepasiduok juodom mintim, neleisk sau liudeti, patikek, tai imanoma, zmogus gali kontroliuoti savo emocijas ir nuotaikas. Na, bent dalinai

Iskreiptai mastote
Mylint nereiskia buti zmogaus seseliu,kiekvienas turi buti asmenybe su savo poreikiais,norais ir net pabuvimu su savimi,ir tai nereiskia,kad tai nemeile.

Šiuo atveju neaišku, kaip konkrečiai autorė dusino (ar "dusino") savo draugą. Kitas matys dusinimą ir tame, kad jam neleidžia varyt su keliom iš karto.

O tarp kitko, aš ir nebuvau šešėliu, turėjau aš tų savo asmeninių erdvių ir nemažai dalykų atvėriau jam, glaima būtų sąrašėlį padaryt.
Įdomu, kad jo draugų akyse (jau po išsiskyrimo tai išgirdau) "aukščiausios prabos" buvau: įdomi, graži ir blablabla.
Blogybė, kad pati nevertinau savo asmenybės, jis gi pats net matė, kad neadekvačiai save vertinu ("tu fantastiškas žmogus, tiek talentų ir gabumų, nustok pliekt save, bet matau, kad tave gerai gerai prilupt reik, kad mestum savo mintis iš galvos, nes jos - tavo didžiausias priešas").
Tai vat galų gale ir prilupo - palikdamas

Į Given444 pastabą apie neurozes ranka numot irgi negaliu, nes faktas kad dėl neobjektyvių priežasčių šūdai iš manęs ėjo REGULIARIAI. Tik aišku, negaliu lygintis su jos gerbėju, manau, biški sveikesnė visumoj buvau, nebuvau grandinėmis prie radiatoriaus prirakinus draugo ir pan - ir šalia savo kompleksų visgi turėjau ir kitą - šviesiąją, suprantančią, gerąją - pusę. Bet paskutiniais metais šūdai tą pusę persvėrė




Papildyta:


Va čia tai tikrai ne mano, o jo problemos ir bėdos.
Šitoj vietoj aš galiu reabilituotis pati prieš save