Įkraunama...
Įkraunama...

Praradau savo gyvenimo žmogų

QUOTE(praradau_savo_zmogu @ 2012 09 29, 23:24)

o šiaip žiauru šitie dalykai



Taip...šitie dalykai - žiauru. Bet labai pamokantys...pasiimkit iš šitų santykių tai, kas buvo gražiausia ir pirmyn į gyvenimą.

Jei klausimas KODĖL visgi kankins ir toliau, pabandykit pasidomėti Jūsų suderinamumu pas astrologus... kartais jų atsakymai išblaivina galutinai...
Atsakyti
QUOTE(Teta Danute @ 2012 09 29, 23:33)
Taip...šitie dalykai - žiauru. Bet labai pamokantys...pasiimkit iš šitų santykių tai, kas buvo gražiausia ir pirmyn į gyvenimą.

Jei klausimas KODĖL visgi kankins ir toliau, pabandykit pasidomėti Jūsų suderinamumu pas astrologus... kartais jų atsakymai išblaivina galutinai...


gerai, dėkui 4u.gif
Atsakyti
pas atrologus lotuliukas.gif lotuliukas.gif nebent eisit pas ta rusa kur reiks kokias 5 stukytes paklot,kad viska israustu tai net nesivarginkit su tais "astrologais" as galiu jums nemokamai astrologu pabut jei reiks pm.
Atsakyti
QUOTE(shyvana @ 2012 09 29, 23:48)
pas atrologus  lotuliukas.gif  lotuliukas.gif nebent eisit pas ta rusa kur reiks kokias 5 stukytes paklot,kad viska israustu tai net nesivarginkit su tais "astrologais" as galiu jums nemokamai astrologu pabut jei reiks pm.

ok, siaip man tikriausiai teraupeuto reik, bo ėdu dabar save, kad sugebėjau sugraužt stiprų ryšį.. smile.gif
Atsakyti
QUOTE(praradau_savo_zmogu @ 2012 09 07, 10:58)
Ar įmanoma, kad po tokių baisių dalykų, kuriuos esu padariusi, žmogus galėtų suteikti dar vieną galimybę (juk kiekvienas žmogus turi galimybę atgimti, pakilti iš pelenų), ar tokių antrų šansų nieks nebeduoda.
Žinau, kad savigarbos reikia turėti, ir jau negalėsiu pradėt vapėt: "o gal dar kas nors gali būti".. bet ka man daryti?? verysad.gif


O ka tu jau tokio baisaus padarei? Labai, labai save nusivertini ir kaltini. O jis juk irgi ne angelas ir kita susirado ir siaip tikriausiai zmogus kaip ir visi, su savo trukumais ir privalumais. Bet kadangi tavo meile jam akla, tai tik privalumus ir tematai.
As labai tikiu tokiu senu, tarptautiniu posakiu ir visada stengiausi juo vadovautis: ka myli - paleisk. Jeigu jis tave myli - sugris, o jeigu negris, tai niekada tavo ir nebuvo.
Laikas gydo visas zaizdas. Man irgi vienu metu atrode, kad praradau savo gyvenimo zmogu. Viduje labai pergyvenau, grauziausi, jauciausi baisiai. Bet jis to nesuzinojo. Ir aciu dievui, kad ta "savo gyvenimo zmogu" praradau. Jeigu nebuciau jo praradusi, tikriausiai niekada nebuciau sutikusi savo mylimo vyro, uz kurio jau 12 metu esu laimingai istekejusi wub.gif
Viskas bus gerai. Paleisk ji, nebedraskyk savo zaizdu, geriau leisk joms uzgyti.
Atsakyti
QUOTE(praradau_savo_zmogu @ 2012 09 30, 00:23)
ok, siaip man tikriausiai teraupeuto reik, bo ėdu dabar save, kad sugebėjau sugraužt stiprų ryšį..  smile.gif


O pas Jus nebuvo tokio įspūdžio/pojūčio, jog santykiuose su tuo žmogum buvot lyg kažkoks įrankis nematomos jėjos rankose? Kokia jėga vertė Jus drabstytis tais visai negatyvais? Ar nebuvo taip, lyg pasakytumėt kažką, ko visai nenorit sakyti?

Klausiu, nes mūsų istorijos labai panačios ir vyro tipas labai panašus...tiek santykių pradžia tiek baigtis - identiška... Į santykių pabaigą esu pastebėjus jog sakau kažką, ko niekad negalvojau, bet įgarsinu kažkokią negatyvią mintį o tuo tarpu lyg girdžiu save iš šalies kalbant...o paskui galvoju... jetau, kas čia tokio buvo? kokias tu čia nesamones kalbi...

Viena draugė davatkėlė sako, jog čia apsėdimas... smile.gif Aš tai galvoju tiesiog dangus suvedė, dangus ir išskyrė... o jog tikrai SKYRĖ tą pajaučiau labai aiškiai...

Atsakyti
QUOTE(Teta Danute @ 2012 09 30, 13:55)
O pas Jus nebuvo tokio įspūdžio/pojūčio, jog santykiuose su tuo žmogum buvot lyg kažkoks įrankis nematomos jėjos rankose? Kokia jėga vertė Jus drabstytis tais visai negatyvais? Ar nebuvo taip, lyg pasakytumėt kažką, ko visai nenorit sakyti?

Klausiu, nes mūsų istorijos labai panačios ir vyro tipas labai panašus...tiek santykių pradžia tiek baigtis - identiška... Į santykių pabaigą esu pastebėjus jog sakau kažką, ko niekad negalvojau, bet įgarsinu kažkokią negatyvią mintį o tuo tarpu lyg girdžiu save iš šalies kalbant...o paskui galvoju... jetau, kas čia tokio buvo?  kokias tu čia nesamones kalbi...

Viena draugė davatkėlė sako, jog čia apsėdimas... smile.gif  Aš tai galvoju tiesiog dangus suvedė, dangus ir išskyrė... o jog tikrai SKYRĖ  tą pajaučiau labai aiškiai...


Et, žinot... Savo atvejį aiškinčiau žemiškiau.
Kokia jėga mane vertė drabstytis negatyvais? Kaip sako budistai, kančia kyla iš nežinojimo (ar nenorėjimo žinoti ir girdėti, toliau varant savo "velnią") :
1. Periodiškas "grūzas". Nesuvokiau, kad su kitu žmogumi galiu tik dalintis savo asmeninėmis problemomis, bet ne paskandinti jį jose (nes jis nėra atsakingas už mano gyvenimą, jis tik gali man padėti ir palaikyti mane mano kelyje, o tai jau labai daug).
2. Nesaugumo jausmas (baimė prarasti), nepasitenkinimas savimi. Na jei jau turėjau nuostabų mylintį žmogų ir tai nepadėjo man savęs tinkamai įvertinti, tai vadinasi, gyvenimas būtinai turėjo pamokyti - turėjau prarasti, kas man brangiausia - kad suvokčiau, kokiu neteisingu keliu einu.

Ir jei po šito išsiskyrimo nebūsiu išmokusi mylėti kito žmogaus brandesne, atsakingesne, laisvesne meile.. man amen. Bet manau, antrą kartą ir norėdama nesugebėčiau kartot šito elgesio modelio, šitaip kabintis į kitą žmogų.
Užtai taip ir pergyvenau, kai viskas įvyko kaip įvyko, kad šaukštai po pietų, kad gyvenimas neduoda antro šanso. psichologai sako, kad žmonės keičiasi, bet tik patyrę gilius sukrėtimus - o man šis išsiskyrimas buvo gilus sukrėtimas..
3. Dar savininkiškumas: noras viską viską patirti drauge, atrodė, kad tai, ką patiriu viena pati, ar jis vienas pats, kažkaip neišbaigta, kad tame nėra pilnatvės. na čia ta pirmos meilės iliuzija - nori tiesiog susilieti su kitu žmogumi į vieną, o tai neįmanoma!
iš esmės tai buvo egoistinė meilė - juk visų pirma reikia įsiklausyti į kitą žmogų, išsaugant ir savo ir to kito žmogaus individualybes, o ne stengtis sulaikyti iš baimės prarasti.

Tad man tai nebuvo apsėdimas. Aišku, kad labai gailiuosi daug ko, ir dabar bandau mokytis paleisti praeitį, nes nieko joje nebepakeisiu, norėčiau išmokti labiau valdyti save.

Bet šiaip tokie dalykai sudėtingi. Man vis tiek atrodo, kad net jie ta mano meilė ir tokia liguista buvo, tai vis tiek buvo meilė. Man draugės pasakojo, kad yra patyrusios panašius jausmus, kai pirmą kartą gyvenime smarkiai pamilo (viena draugė pasakojo, kaip būdama darbe ne apie darbą galvodavo - o skaičiuodavo minutes iki pietų pertraukos - kai draugas ateis kartu pietauti. Ir ką, mergina nebuvo koks psichinis ligonis, tiesiog nežinojo gyvenimo).
Na mano močiutė, kai kažkada užsiminiau, kad graužiuos, kaltinu tik save, man liepė mesti visa tai iš galvos, nes niekam jaunystėje nevalia savęs taip graužti dėl padarytų klaidų - nes gyvenimas visus pamoko.. o aš galų gale, gi nesugrioviau jam gyvenimo, kas buvo pražuvo. aišku, kai tebemyli, labai sunku sau pasakyt "ai buvo pražuvo, bus dar visko ir bus geriau, jei ne su tuo tai su kitu".. Taip įtikinti save labai sunku.

Bet čia aš savo negerumus apibūdinau. Visi sako, kad negali tik vienas būti pilnai kaltas. Mano buvęs draugas negali būti idealus, bet aš vis tiek randu jo poelgiams pateisinimus ir jis man lieka nuostabus žmogus. Kartais pati savim stebiuos, kad neįstengiu nuoširdžiai supykt ant jo dėl to, kad tebebūnant mums kartu jis jau pradėjo "veikti už nugaros", kad jausmams atšalus (aš to net nepajutau) neturėjo drąsos to pripažinti, išsilaisvino negarbingiausiu būdu. Glumina, kad po tokio mūsų ryšio (pats prisipažino, kad tai buvo labai stipru) iškart kuria naujus santykius.
O ką aš galiu žinoti, gal tie jausmai nepriklausomai nuo manęs jam vieną dieną būtų išgaravę be priežasties..
va taip ir pamatai gyvenimą.

Atsakyti
Jusu eks elgesys sakyciau labai tipiskas..Priverte prisiminti savo ne tokia sena istorija..
Viena vakara klube sutikau vyra, kuri turbut pamilau is pirmo zvilgsnio: jaunas, grazus, seksualus, protingas, issilavines..Be proto gera buvo kartu, dar mama kaip dziaugesi, kadangi pries tai buve jos akimis buvo niekam tike..Viskas buvo labai grazu, kol viena ryta atsikeliau jo namuose ir pajutau kazkoki neapsakoma salti..Ir tiesiog ta akimirka supratau, kad viskas baigta, kad kazkas kazkodel negristamai pasikeite..Ir neklydau, labai greitai santykiai ritosi zemyn, jis man vis maziau laiko rasdavo, nervindavosi kai klausdavau ka veikia. Paskui viena diena pasake toki bajeri: " Zinai, as labai branginu savo laisve, o tu ja varzai!"Pradejau vos ne atsiprasineti kaip durne, o juk kai tau rupi zmogus, tu domiesi, ka jis veikia, kaip sekasi, ir pan., koks cia varzymas..Zodziu zliumbiau taip, kad pro asaras nieko nebemaciau..Sekanti vakara mes susitikom kavineje, jis nakvojo pas mane, ryte padariau jam kavos , blynu iskepiau, isejo pavalges ir daugiau niekada nebegrizo..
Man buvo be proto sunku, tik ji isivazdavau savo vyru ir vaiku tevu..
Labai greit isvaziavau i uzsieni. Ir staiga mano eks pradejo manim dometis, klausti ar dar imanoma kazka atkurti..Is pradziu sakiau ne, paskui, kad gal yra dar kokios vilties..Kai grizau jis vis dar man rasydavo (kaip dabar suprantu, kai budavo liudna, kad yra vienisas ar kai isgeres budavo), buvom pora kartu susitike mieste (ir kaskart pasirodydavo, kad jis labai dziaugiasi mane matydamas - turbut is tikruju dziaugesi, bet tai nereiskia, kad vel norejo buti kartu)..Kartais pagalvodau, kad gal jis nuosirdziai gailisi, per kuna perbegdavo siurpuliukai..Ir PADARIAU TOKIA ISVADA: jeigu jam labai manes reiketu, jis prie mano namu lauktu, kasdien skambintu, kviestu susitikti, geles nestu, neatstotu..Juk jei vyras is tiesu nori, jis tiek daug gali del moters padaryti, o cia kazkokios zinutes, susitikimai, kurie tik rodo jo nezinojima, ko nori, ir tai, kad meiles man seniausiai nebera..Siuo metu esu su kitu zmogumi, bet praeities seselis nepalieka ramybej, karta per menesi reguliariai ji sutinku kur nors, bet stengiuosi neanalizuoti ir nesukti galvos, nes jis paprasciausiai to nevertas..Ai, beje, kai skyremes, net buvau pas bioenergetika, astrologa, tikejaus, kad pasakys, kad mes visiskai netinkam vienas kitam, bet pasake atvirkscia
i - kad mes labai gera pora ir kad vyras jis labai vykes smile.gif)))
Atsakyti
QUOTE(Vespina @ 2012 09 30, 20:55)
Jusu eks elgesys sakyciau labai tipiskas..


tai va ar gali pykt ant vyro, jei jis elgiasi tipiškai, kaip jam gamta padiktavo? biggrin.gif

O aš bandysiu dabar remtis šiuo: (čia apie kaltes)

" Apgailestavimas dėl praeityje padarytų (ar nepadarytų) sprendimų gali sukelti daug skaudžių jausmų. Mes vėl galime atsidurti kryžkelėje: imti graužtis, kankintis dėl praeities klaidų, gyventi vakarykščia diena, sielvartauti, kaltinti, mintyse kurti scenarijus: o kas būtų, jeigu... Galima mėginti keisti nepakeičiamus dalykus ir toliau kurti savo nelaimingą gyvenimą. Tokį santykį su praeitimi Franklis vadino fatalistiniu.

Tačiau atsidūrę kryžkelėje galime pasukti ir kitu keliu. D. W. Winnicottas rašė, kad skirtumas tarp gerų ir blogų motinų yra ne klaidų darymas, o tai, ką jos daro su klaidomis. Taigi atviras klaidos pripažinimas yra geras elgesio modelis. Franklis praeities klaidas vertino kaip „gerą dirvą geresnei ateičiai kurti, mokantis iš šių klaidų“, nes „mokytis niekada nevėlu – ir niekada nėra per anksti, taigi visada pats laikas“.

Mūsų atrama galėtų tapti suvokimas – dabar turime galimybę pradėti gyventi taip, kad po kelerių metų į savo gyvenimą žvelgtume be apgailestavimo".

Atsakyti
ir vis tiek nors eina laikas vis dar būna kad apima ta destruktyvi būsena: kad būtent JIS, būtent MANĘS, NEBEMYLI. Ne kas nors kitas, bet JIS, tas žmogus, ir būtent manęs (gal čia vėl egoizmas?)
Atsakyti
Šiandien išgirdau vieną išganingą mintį, pasakytą B.Hellingerio: kiekvienuose meilės santykiuose mes ieškome MAMOS...tiek vyrai tiek moterys.. reiškia savo partnerį mes vertiname kaip alternatyvą mamai... ir matyt kuo reiklesnė mama buvo natūroje.. tuo meilesnės mamos mes ilgimės ir tikimės surasti mūsų partneryje... Vadinasi ir elgtis poroje reiktų atitinkamai...

Kita jo mintis buvo: sanykius su kita lytim sunkiausia kurti "tėčio dukroms" ir "mamyčių suneliams".. tėčio dukros negerbia / nekenčia vyrų... o mamyčių sūneliai moterų nesupranta.. nesugeba į jas įsijausti...jie joms lyg funkcionalūs daiktai...

Iš esmės tai čia gryna tiesa... į vyrus reikia imti tėčio sūnų...apskritai žmogų iš normalios darnios šeimos... tik klausimas, ar dar tokių šeimų yra???

Na o kad vakarėlis nerailgtų, papasakosiu vieną pasakaitę...

Gyveno kartą karalius, turėjo rūmus, svitą ir vieną labai dievobaimingą patarėją...Kas benutiktų jis vis sakydavo: dievo malonė... karalius buvo didelis mėgėjas kovų su kardais ir štai vieną kart galynėdamasis su riteriais čakšt ir nusikerta mažajį rankos pirštelį... Kraujas trykšteli... visi abstulbę.. karalius - šoke, nieks nežino ko čia pirmiau griebtis, o patarėjas tupinėja aplinkui ir vis kartoja: čia dievo malonė, mano karaliau.. čia dievo malonė!!! Karalius šįkart nejuokais įsiuto už tuos žodžius ir liepė patarėją įmestį į bokšto kalėjimą...

Po kelių dienų, skausmui aprimus išsiruošė karalius pamedžioti. Joja mišku ir staiga mato, jog nuklydo nuo tiesau kelio, nespėjo nė apsidairyti, o jau prie jo prišoka kažkokie pašalaičiai ir supančioję velka tankmėn...Pasirodo tai laukinių banda, kuriems kaip tik reikėjo gyvos aukos jų dievams pamaloninti. Karalius pajautė, jog artėja jo paskutinioji...Aprėdė jie jį gražiausiais rūbais, užkėlė ant laužo ir jau nori uždegt...tik staiga ima vienas plėšikų rėkti: stop, ką jūs darote, norite mūsų dievus įsiutinti??? Auka netobula.. žiūrėkite, jai trūksta pirštelio... Laukiniai sukrunta, nutempia karalių nuo laužo ir lazdom vanodami veja jį šalin... Tik parlėkęs namo karalius iškart liepia atvesti jam patarėją ir ima jo nuoširdžiai atsiprašinėti... O patarėjas vis savo: "Jūsų didenybe, viskas dievo malonė!" " Kokia čia po paraliais dievo malonė, juk aš tave įkalinęs buvau!" "Mano karaliau... o Jūs pagalvokite apie tai, kas būtų nutikę, jei mes kartu į medžioklę išjoje būtume..."

Tai va merginos...gal ir mums čia dievo malonė visoms??? Turim apsaugą, kuri pražūti neleido...

smile.gif
Papildyta:
QUOTE(praradau_savo_zmogu @ 2012 09 30, 22:20)
ir vis tiek nors eina laikas vis dar būna kad apima ta destruktyvi būsena: kad būtent JIS, būtent MANĘS, NEBEMYLI. Ne kas nors kitas, bet JIS, tas žmogus, ir būtent manęs (gal čia vėl egoizmas?)


Ale viens prie vieno mano mintys.. viens prie vieno...
Na koks čia egoizmas...čia nusivylimas... tu jam VISĄ SAVO PASAULĮ galėjai ir norėjai... ir jis tau VISAS TAVO PASAULIS...
o akcentas MANĘS - taitik rodo, jog neturi nepilnavertiškumo komplekso...jautiesi verta meilės ir čia labai gerai...

Tiesiog jis taip giliai tavy buvo įsišaknijęs.. arba tu jį taip giliai buvai įsileidus.. tiesiog buvai jau nusprendus, jog tavo...per amžius amen... Po mano istorijos jau metai prėję ir man vis dar tokia mintis o tiksliau toks jausmas užplaukia.. tik stengiuosi greit vzt šalin... nes beprasmiška...

Ir visgi man tikrai keista, jog tarp judvieju nėra vektoriaus... noras susilieti į vieną vienetą...ir tas faktas, jog esi prie jo priaugus lyg "su mėsa" byloja apie priklausomybe... kažkokį tavo valios pavergimą... matyt yra dar kažkas kažkokia kita jungtis...

Atsakyti
QUOTE(Teta Danute @ 2012 09 30, 23:08)
Kas benutiktų jis vis sakydavo: dievo malonė...


kokia prasminga mintis! tikriausiai ne viskas, kas negero nutinka, yra dievo malonė, bet tokiose situacijose - prarandant brangų žmogų - kaip stiprina toks požiūris (jei priimi visa, kaip dievo malonę + sava galva nepamiršti vadovautis...) ! dėkui už šias mintis



Papildyta:
QUOTE(Teta Danute @ 2012 09 30, 23:08)
Ale viens prie vieno mano mintys.. viens prie vieno...
Na koks čia egoizmas...čia nusivylimas... tu jam VISĄ SAVO PASAULĮ galėjai ir norėjai... ir jis tau VISAS TAVO PASAULIS...
o akcentas MANĘS - taitik rodo, jog neturi nepilnavertiškumo komplekso...jautiesi verta meilės ir čia labai gerai...

Tiesiog jis taip giliai tavy buvo įsišaknijęs.. arba tu jį taip giliai buvai įsileidus.. tiesiog buvai jau nusprendus, jog tavo...per amžius amen... Po mano istorijos jau metai prėję ir man vis dar tokia mintis o tiksliau toks jausmas užplaukia.. tik stengiuosi greit vzt šalin...  nes beprasmiška...


tikrai taip..
et, jis ir mano šeimoj toks visiškas "saviakas" buvo: būdavo sėdi jis virtuvėj su mano tėvuku ir klausosi senų muzikos įrašų.
sutinku, kad beprasmiška
Atsakyti