Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

Paskutiniu metu pastebiu tokią problemą – vaikai manęs negerbia. Ne tai kad neklauso ar praleidžia pro ausis, ką sakau, bet nepagarbiai kalba ir elgiasi, pavyzdžiui, mane pravardžiuoja, iš manęs tyčiojasi, kalba su ironija ir sarkazmu. Mes su vyru esame protingi, išsilavinę žmonės, lavinome, ugdėme vaikus, atrodo, davėme jiems tai, kas geriausia, vaikai yra protingi ir išsilavinę ne pagal amžių, jiems viskas puikiai sekasi, visi jais džiaugiasi, bet mane paskutiniu metu jie dažnai užgauna. Pavyzdžiai, kad būtų aiškiau: sako atstok, užsičiaupk, sakau padaryk tą ar aną, man atsako: ko čia vaidini, irgi man atsirado arba sakau susitvarkykite, tai sako: pažiūrėk į save ir pati susitvarkyk arba sako nevaidink šventos mergelės...Na, kaip jums? Bendrauja su manimi kaip su savo bendraamže ir kartais dar blogiau. Ir man dėl to tikrai yra skaudu. Sakau: galvok su kuo kalbi, o man atsako: o kas tu tokia ir kam man galvoti, pati galvok. Nejaučiu meilės, švelnumo iš vaikų ir nežinau, kaip tai pakeisti. Aišku, galima vaikus bausti, barti, bet tiesiog prisimenu save jų amžiuje ir net neįsivaizduoju, kad aš kažką panašaus galėčiau pasakyti savo tėvams. Tėvus ir mylėjau ir gerbiau, ir jų žodis man buvo svarbus, vėliau paauglystėje, žinoma, buvo ir konfliktų, bet tik nuomonės nesutapdavo, bet jokiu būdu nedrįsdavau viešai tyčiotis iš tėvų ar juos žeminti. Ir mano draugai ar bendraamžiai niekada nesielgė taip. Kaip patarsite spręsti problemą – aišku, be bausmių?

o jūs tikrai nevaidinate? na, prieš visuomenę, prieš aplinkinius, prieš šeimą - protingus, išsilavinusius, lavinančius, ugdančius, duodančius tai, kas geriausia...

kaip spręst problemą? liautis vaidinti ir pamėginti savo vaikus pamilti. nes to matyt pas jus nebuvo... na, kiek galima spręst iš to, kas parašyta.

o šiaip - ko gero per vėlu, nežinau, kiek jiems metų. nes jei jau žmogai pajuto jūsų silpnumą "pastaruoju metu jie mane dažnai užgauna, o aš nežinau, ką daryti" - tai ką jau čia ir bepadarysit... po pačios pirmos nepagarbos reikėjo pamąstyt, ką jūs darot ne taip - ne jie, o jūs. jei vaikai paaugliai, kaip suprantu, "falšą" jie sugeba atskirt ir skirtingai nuo suaugusiųjų apie jį ir pasako. aštriai, be kompromisų.

p. s. nei barimas, nei bausmės nepadės. ne tas atvejas.

O gal iš tiesų jums reiktų susitvarkyti pačiai pirmiausia, gal vaikams liepiate tvarkytis, o pas jus kambaryje ant fotelio sukrauti visos savaitės rūbai, ar virtuvės spintelėse netvarka, kad pajudinus viskas krenta? Dėl nevaidink šventos mergelės, gal save piešiate kaip pavyzdingą? Arba koks nuostabus jūs vaikas buvote, o vat jūsų šitie vaikai kažkokie velnio apsėsti?
Pirmiausia pagalvokite, kodėl tie vaikai taip elgiasi? Gal iš jų prašote, to, ko pati nepadarote?

Esu ir aš su sese mamai taip pasakius Atsimenu, kai liepė kažką susitvarkyti, esu pasakius susitvarkyk pirmiau pati Arba nevaidink čia švaruolės Nes tiesą pasakius, tikrai pateikdavo save kartais, kaip labai tvarkingą, nors buvo ir yra vidutiniškai tvarkinga.

greiciausia tai laikinas etapas. sunus tarp keturiolikos ir penkiolikos irgi buvo atrades budus, kaip uzgauti, pasisaipyti. nezinau, is kur tas grubumo bumas buvo, bet tesesi neilgai. dabar link sesiolikos jau, senokai nebebuvo to piktybiskumo proverziu.
siaip maniskis tai kabinejosi vienodai tiek prie manes, tiek ir prie tevo.
vyras tai laikesi taktikos isdiskutuoti visus sunaus sarkastiskus arba uzkabinancius pastebejimus.

as griezciau brezdavau riba, kas leidziama. isvesejes egoizmas pradzioje sunkiai taikstesi su tuo, kaip cia dabar man, MOTINAI, drista kazka priesais sakyti. pasake 'atstok'. apsisuku ir einu lauk, pasakau, 'kai turesi laiko nusileisk i virtuve, noriu su tavim pakalbeti'. o siaip tai paprasciau yra pries pradedant pokalbi paklausti, ar galiu pakalbeti. teigiamas to laikotarpio palikimas yra iprotis belstis, jei vaiko kambario durys uzdarytos ir paklausti, ar galiu paklausti ar pakalbeti. ir kuo reciau naudoti liepiamaja nuosaka. pasake ka nors grubaus - is karto sakau, kad mane zeidzia toks pasakymas ir net jeigu jis ir turi tokia nuomone, savo motinai turetu ismokti ja pasakyti korektiskesniu budu.

siaip lengva nebuvo. kartais vos ne iki asaru. ypac pradzioje, kai neaisku buvo is kur tai ir kiek tesis. mes su vyru aptardavom, vienas kita plaikydavom, neretai ir pasijuokdavom, kad negali pykti, teisybe vaikas sako. kaip jau minejo, daugeliu atveju tie grubus pastebejimai yra tam tikro musu suaugusiu trukumu, nekorektisko elgesio su vaiku hiperbolizacija. mes per savo nesupratima uzgaunam, iskaudinam vaikus, o jie kai jau prisikaupia, tai ir duoda atgal, kaip moka skaudziausiai.

Emile, o tai ką visi trys vaikai taip su jumis elgiasi..? Gal per daug nuolaidų buvo, nenubrėžtos ribos savu laiku... Ir šiaip bausmė būna net tik fizinė. Galite kažką riboti - kompiuteris, kišenpinigiai ir pan., kas jiems svarbu Nežinau kalbėtis, klausti kodėl jie taip kalba, kur priežastis...
Ir manau turi vaikų tėvas įsikišti jau, o gal vyras jūsų negerbia ir vaikai tiesiog mato tai, girdi...?

Nu čia geras. Be bausmių?, be bausmių kažin ar išvis apseisit. Paskaičiau, tai pakraupau totaliai, akivaizdu, kad vaikai užauginti buvo su meile, tad labai ir išlepę. Diržiuko, diržiuko tik. ir bėda išspręsta bus. Tėvus reikia gerbti ir mylėti, o ne atsikalbinėt. Na blogiausiu atveju per ausį šert ar pasisodinus pašnekėt, pasakyt, kad skaudu, gal susiprotės, nors kažin..Vat ir augink be bausmių, pasekmės kokios paskui būna, prie gero visgi nepriveda.

O kodel atsikalbinejimas tai tevu nemylejimas ir negerbimas? Man tai atrodo kaip tik nebijojimas tevu, jautimasis komfortiskai, kad isreiksti savo nepasitenkinima. Visiskai nenoriu, kad vaikai manes bijotu.

Nesu uz bausmiu nebuvima, jos vaikui augant neisvengiamos, bet tai nereiskia, kad reikia beprasmisku bausmiu, kaip dirzas! Jei vaikai pradetu mane pravardziuoti, nustociau kalbeti, parodyciau, kad isizeidziau, nezaisciau kartu ir pan- taip ismoktu, kad izeidinedami zmones juos atsumia nuo saves, pravers sitai bendraujant su kitais zmonemis, kurie jiems dirzo neduos...

Nereikia tingeti aukleti savo vaiku, o ne dresuoti...

Nebijo tėvų todėl, kad žino, kad vistiek į rūrą negaus. Todėl ir atsikalbinėja. "Pažiūrėk į save ir pati susitvarkyk" ar vaikas sakytų taip be reikalo?, gal tuomet pati buvot nesusitvarkius? Aš prisimenu save mažą, tai jokio žodžio tėvams nepasakydavau, klausydavau ir sutikdavau su viskuo, kas sakoma ir kas liepiama. Tėvus mylėjau ir vykdydavau viską, kas man buvo paliepta. Tvarkiausi, kai tik liepdavo. Trumpai tariant buvau pavyzdinga mergaitė jiems. Jokio blogo žodžio nesu pasakiusi ir net minties tokios nebuvo pasakyt. "be bausmių" tokią problemą kažin ar išspręstumėt. Vaikai labai išlepę, nes žino, kad bausmių nebus, kad jūs temokat pasakyt "žiūrėk su kuo kalbi" ir viskas, viskas tuo ir pasibaigia. Duotumėt man tuos vaikus paaugint, auksiniai būtų. Be bausmių juk neišspręsit visko, uždrauskit tai, kas jiems labiausiai rūpi, pabarkit. Mąstykit kažką su bausmėm, kitaip neišeis. Ką, galvojat prisėsit prie stalo ir ramiai pasišnekėsit?, manot, kad taip viskas išsispręs?, kai vaikai pradeda taip kalbėti ir kai mama reaguoja ramiai arba ignoruoja, viskas būna tik dar blogiau.

Na as visiskai nenoriu, kad manes vaikai bijotu. Visiskai. Ir nenoriu auksiniu, paklusniu vaiku. Nes sios savybes ateityje jiems tik pakenks. Emiles atveju problema seimoje manau yra kur kas gilesne, dirzas nepades.

Jums nepatinka paklusnūs vaikai? , jums patiktų jei gertų, rūkytų, atsikalbinėtų prieš tėvus, pati mama rašė, kad labai skaudu. Niekam tai nepatiktų, jokiai motinai. Tokie žodžiai, ištarti iš vaikų lūpų labai skaudina. Tylėjimas ir ignoravimas tikrai nepadės. Žinau panašų atvejį, kai vaikai taip išsidirbinėja iš mamos, skaudina ją, visaip atsikalbinėja, vadina netgi negražiais žodžiais, o ji tyli ir ignoruoja. Tokiu atveju atrodo, kad tie patys vaikai ant galvos prišiks jai. Jiems nesvarbu. Nereikia pasiduoti vaikams, nusileisti, vaikai turi žinoti kur jų vieta, kad su suaugusiais ir + su tėvais taip elgtis negražu. O pasišnekėjimas ir pasakymas, kad negalima taip daryti- nepadės. Pabandykit. Tikrai nepadės. Jeigu man taip atsikalbinėtų, tai tik gerai sušerčiau už tokius žodžius, žinotų kitą kartą kaip lot ant mamos. Ir išvis kas čia per atsikalbinėjimai prieš tėvus gali būt tokiem snargliam. Išpindėjimas, išlepę labai.

BET KOKIUS tėvus reikia gerbti, vien dėl to, kad jie tėvai? Absurdas. Pagarba nusipelnoma, ir ne diržu. Diržu nusipelnomas įbauginimas, o pagarbos tokiu būdu niekada negausit. Tik panieką, o paskui pateksit į suvestines, kur suaugęs sūnus primušė motiną negyvai Kaip galvojat, iš kur jos atsiranda? Iš ten, kur motina nemušė, ar iš ten, kur mušė?

aš tai kriminalistinę statistiką turiu, tai jei galvojat, kad taip elgiasi nemušti - stipriai klystat.

o apskritai ribas reikia mokėt nubrėžt. bet ne pradedant kai jau uogytės prisirpo, kai vaikas jau paauglys, bet taip nuo pusės metų maždaug vaiko.

Visada stebiuosi, kodėl į temą ateina visai jos pavadinimui nepritariantys žmonės, ko jie čia ieško?


Aš neleisčiau savo vaikams su manim elgtis nepagarbiai ir leisčiau jiems suprasti, kad man tai nepatinka. Bet būtent - suprasti - suvokti sąmoningai, o ne tiesiog nesielgti iš baimės būti priluptiems... Tokios "pagarbos" man nereikia.