Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

Darželyje turėjo geras auklėtojas - tai jos vaikui patarinėjo, kaip su ta ūmia pirmine pykčio emocija tvarkytis. Ir aš iš jų reakcijos į savojo vaiko elgesį mokiausi. Žinau, kad vaikai (ne tik mūsiškis) buvo mokomi pirmiausia žodžiais išreikšt savo jausmus: "Man skauda", "Aš pykstu", "Man tas nepatinka" ir pan. O išgirdę šiuos žodžius prisiminti, kaip patys jaučiasi tą sakydami ir kokios reakcijos iš kitų tada tikisi. Savajam namie aiškiai ir net po kelis kartus tas frazes pakartodavau (ir savo, ir vaiko jausmus nusakydama) - ūmios emocijos apimtas jis jų paprasčiausiai nė negirdėdavo iš pradžių. Bet išmoko išgirsti, sureaguoti, o vėliau ir pats pasakyti. Auklėtojų pastebėjimu (ir aš, matydama "naminius" brolių konfliktus visiškai sutinku) jei abu apsikeičia panašiomis frazėmis, tai dažnai būna dialogo pradžia. O jei dialogas neįvyksta, konfliktas tęsiasi, tada būtina kreiptis pagalbos į suaugusius.

Darželyje, žinokit, kaip ir pas Baltike, auklėtojos jį reguliavo ir vedė, kaip vienoje ar kitoje situacijoje derėtų elgtis.
A, nu, bet pradžia tai buvo to, kad aš ir pati ten daug laiko praleidau, nes man reikėjo rasti visus kabliukus, kas išerzina mano vaiką. Tai nebūtinai gali būti žaislo paėmimas, o tiesiog priėjimas prie jo per arti, palietimas jo, ir pan. Tai, visa darželio grupė, buvo pritaikyta prie jo, kad jam kuo mažiau tų tokių situacijų būtų.
O, paskui mes lygiagrečiai dirbome tais pačiais metodais, aš namie, jos darželyje. Tiesa, aš stengdavaus mažiau kalbėti, tais tokiais pamokslais, jei šnekėdavomės, tai būdavo labai trumpūs ir aiškūs sakiniai. Ir, jei nepavykdavo susivaldyti, niekada už tai nebausdavom. Per maždaug pusantrų metų išmokom.
Papildyta:
Tiesa, dar GiedreM, vienas iš dalykų dar ką aš darydavau, tai pvz kai matydavau, kad jau viskas, ateina pykčio banga, sėsdavau šalia vaiko ir tyliai kartodavau: kvėpuok, kartok sau taip ir taip, arba nueik, arba skaičiuok ir pan. Darželyje tai tekdavo, staigiai šokti ir pradėt burbuliuot, įsivaizduoju, kaip iš šono atrodydavo , bet to, ko jis pats nepajėgdavo pykčio akimirką prisiminti, aš jam šalia tyliai primindavau, kaip žadintuvas koks. Su laiku, to vis mažiau reikėjo

Labai ačiū už atsakymus


Ir iš praktikos, ir iš teorijos žinau, kad tokių vaikų negalima bausti. Tai dar labiau juos supykdo, skatina priešintis ir elgtis savaip.

LAbai sutinku, tik teoriskai skamba graziau, nei is tikruju buna realybeje.
PAmenu vienos mamos pasakojima,kai panasiai taip auklejo sunu ir visi ji nuolat skriasudavo kieme paskui patikejo vyrui sunaus auklejima ir viskas susitvarke. MAnau, teciai turetu daugiau apsiimti sunaus auklejimu, o mama -dukters DAr pridesiu,kad situacija tikrai LT kitokia, nei kitose valstybese, nezinau kaip pas jus UK, bet pvz Airijoje net tarp suaugusiu vyru visai kitokie santykiai...
Irgi sutinku, tam ir yra priziurintis vaikus suaugusysis,kuris uz juos ir atsako. Is vis suauge diktuoja bendravimo tona, taisykles ir t.t.
Nu ,manau, tai matosi, jei kas ateina ir vozia tau i kakta su kumsciu tai vargiai buna netycia ar ne O gintis , tai turiiu omeny , uzblokuoti smugi , pasitraukti ir t.t., tai nereiskia duoti atgal, ne nebent jau labai labai reikia, ar ginantis uzgauni, pvz spirencio koja sugauni
Pastebejau,kad berniuku bendraviams yra siek tiek kitoks nei mergaiciu, jie megsta pasiritineti, pasigalineti, taip nepiktybiskai, o paskui draugauja, tarsi issiaiskina vieta savoj hierarhijoj
TAip, viska astsinesa is namu, todel benduomenej kur daug vaiku is skirtingu seimu turetu buti kazkoks planas, ir taisykles kaip juos visus suvaldyti pozityviai, cia labai jau atssakingas ir sunkus darbas. Todel, jei stengiesi aukleti vaikus pozityviai, tai renkiesi ir istaiga kur tam pritaria ir taip pat elgiasi. Skirtingai pedagogai moka arba nemoka suvaldyti vaiku buri...
Papildyta:

TAi su visais vaikais taip . GAlvojat yra vaiku, kurie dziaugiasi kai juos nubaudzia ir nesupyksta, nesipriesina ir nenori elgtis savaip?
Klausiausi kazkada seminaro, tai patiko lektorius sako, aalvojat nubaudziat vaikus nuvarot i savus kambarius, uz tai,kad pvz vyresnelis prilupo jaunesni ir jis galvoja,kokia mama teisi, as tikrai nebesimusiu, ne, sako jie galvoja, mama kvaila ir nu jam bus kai mama nematys
As save labai gerai prisimenu, ka galvodavau, po konflikto su tevais ..Bet va sunkumas tame,kad bent mane auklejo elementariai -bausmemis, rekimu ir t.t. ir zinai,kad tai negerai, bet nezinai kaip padaryti ta gerai, tai ir seka ilgas mokinimosi kelias . Tie visi pykcio valdymo budai bent man nelabai veikia, aisku nesitrankau kumsciais, bet vis tiek supykstu, kartais saukiu, nes niekas taip nesugeba isvesti is kantrybes kaip artimiausia zmones Galu gale blogiausia ne pacio pykcio israiskos, bet pats pyktis, o kaip padaryti,kad nepykti kol kas nemoku

nereikia mokytis nepykti nes nemokėsi pykti - nemokėsi ir džiaugtis.

kaip džiaugsmas nėra bloga emocija, taip pyktis nėra bloga emocija. bloga emocija būtų agresija - aštriau už pyktį. jos tikrai skatint nereikia.

pvz. draugė mirtinai pervargo, pas ją metinukas su virš, plius pora senukų ant galvos, vyro niekad namie nėra, nes irgi dirba už tris, dar ūkis - vakar buvom susitikusios, o susitikom žūtbūtinai todėl, kad sakė vaikas zyzė ardėsi, už plaukų ją skaudžiai tąsė, o jai kilo pasąmoninis noras vožt kumščiu vaikui į veidą. tai va tokių reakcijų tikrai nereikia skatint, jomis džiaugtis, taip, jų reikia bet kokia kaina atsikratyt, na, mes tiesiog nuėjom pėstute beveik 10 km.

bet šiaip supykt ir užrikt ant vaiko, kai jis tave skaudžiai peša už plaukų - labai normali ir labai gera emocija. na, negi metinukui aiškinsi, kad mamytei skauda ilgai ir nuobodžiai, kai jo visas žodynas dar "mama" ir "am - valgyt duok", ar per jėgą šypsosies, kad vaikui pykčio nerodyt...

Ne, ne dėl to. Vaikas paprastai pats nori mokėti valdyti pyktį, ir kiekvienas kartas, kai jam nepasiseka mažina jo savivertę. Kad vaikas nesijustų nevykėlis, dėl to ir nėra baudžiama ar kitaip kaip nors sakoma, kad va, ir vėl tu taip ir anaip. Tiesiog, kaip mokaisi užsirišti batukus, taip ir čia mokaisi susitvarkyti su pykčiu, to per daug nesureikšminant.



* Realybė yra kuriama mūsų pačių. Be abejo, patekus į tokią aplinką, kur vaikai jau darželyje mokomi kariauti, ir atmušinėti smūgius, sunku išlikti kitokiu.

** Atsiprašau, bet totali nesąmonė. Tiek dukrai, tiek sūnui mama ir tėtis reikalingi vienodai.

*** KOkie kitokie santykiai? Labiau gėjiški ar kaip?

**** Labai klystate. Nebūtinai viskas iš tėvų. Visuomenėje yra pilna visokių žmonių. Dalis kažką atsineša iš namų/tėvų, dalis yra su spec.poreikiais, dalis kažkaip elgiasi dėl savo išgyvenimų, dalis to išmoko iš visokių youtub'ų ir pan. ir t.t. Visokių yra. Nereikia visko karti ant tėvų galvos

***** Būtent čia suklydote. Pyktis yra labai normali emocija, kaip ir visos kitos, pvz džiaugsmas. Svarbu yra ne tai, kad pyksti, bet tai, kaip tą pyktį parodai ir išlieji



Sutinku Ir pasikartosiu, svarbiau yra ne tai, kad pyksti, bet kaip tą pyktį parodai

kuriame darzelyje mokoma atmusineti smugius, kariauti ?

Man patiko straipsnis - kuiciau bet nebeatkuiciau apie pykcio israiskas Japonijoje. Kad tiek vaikai, tiek suauge pyksta ant to, kam jie pavaldus. Ofisuose yra pykcio kambariai, kur kaba sefo formos kriause - ir supykes ant jo - gali ateiti ir apdauzyti, sumusti, issikrauti. Taip nuleisti gara ir toliau eiti ramiai dirbti Jei vaiko prigimtyje yra mustis, tai kad nedauzytu, nekandziotu bendraamziu - galbut butu iseitis ir pasimusti su tokia jo dydzio lele, issikrauti ir gryzti gerai nusiteikusiam zaisti

yra gana apynaujė psichologijos kryptis, susijusi su laime (anksčiau buvo ieškoma kažkokių trūkumų, šioje - privalumų), tai va pagal jos mokovus skaitosi, kad Japonų būdas ydingas. Tu sumuši lėlę, bet problemos neišsprendi, ji lieka, tai viena, o antra, toks pykčio išliejimas kelia vis stipresnius agresijos priepuolius.

daugiau apie tai knygoje HOWARD C. CUTLER, DALAI LAMA. MENAS BŪTI LAIMINGAM.

yra daug teoriju - viena paneigia kita, ir atrodo kuo naujesne - tuo geriau, bet kazkaip viskas ritas tik zemyn...

TAi, kad cia ne kazkokiame darzelyje, o daugelyje Lt seimu tai mokoma(t aprasme duok atgal ,jei tau duoda )
O tai ka as sakiau, jauciu nesupratot, butent ne trenkti atgal, o issisukti arba uzblokuoti ir pan ir tai jau tada, kai tau trenkia, nu nejau siulot savo vaikams stoveti nuleidus rankas ir atsukti kairi zanda?
Nesakiau, kad nereikalingi. Snekejau visai apie kitus dalykus- apie auklejima, tetis labiau supranta berniuka, o mama - mergaite ir uz ju auklejima turetu prisiimti didesne dali atsakomybes. Gyvenime jau senai pastebejau del tu mustyniu,kad vyrams(berniukmas) jos atrodo visai kitaip, jie pasimusa, paskui tampa vos ne geriasui draugai ir to moterims tikrai nesuprasti, bet skatinti ir mokinti to aisku ne negalvoju, bet matau, kad daug kas jau yra uzkuoduota pas zmogu...
Maziau agresyvus (aisku, va lietuviai is kart klijuoja geju etiketes ) is kart tas labai krito i akis atvykus i Airija, pvz tam tikros situacijos sokiuose, Lt butu garantuotai mustynes, o ten astiparse vienas kito ir viskas .Teko vertejaut Gardoj, tai kaip geda budavo del tautieciu dziaugiausi, tik kad jie angliskai nemoka , nes ir i snuki siulydavo policininkams ir t.t. o tie taip mandagiai, kulturingai vis viska aiskindavo, Lt butu kelis kart prilupti uz toki elgiasi
TAi asiku NE VIEN is tevu, bet pagrindas ateina is seimos(aisku plius asmeninis charakteris ir t.t.), santykiai, kalbos maniera, savivertes susiformavimas ir t.t., o paskui jau kuri ant to pagrindo, ka naujo ismoksti ir cia jau nesvarbu is kur(TV, KOmpas , mokykla ir t.t.) NU visakas yra visada visa ko visuma sunku atskirti dalimis.
Nu nemanau, kad suklydau TAip pyktis emocija ,kuri kyla mums ir tam tikrais atvejais tai normalu. Skiriasi pykcio kilimo daznis ir intencyvumas. Pyktis- destruktyvi emocija, jei ji isgyvenama daznai ir intencyviai, tai garantuotai is to kils ligos ir tevams, ir vaikams. Ir visai nesvarbu kaip ta pykti parodai svarbu, kaip viduj sugebi su juo tvarkytis ar jam pasiduodi ileidi bujoti ar kazkaip sugebi is jo iseiti...
Papildyta:

Geriausia butu pasiekti Nirvana
Agresija jau vienas is pykcio israsikos budu, ji buna nukreipta i isore arba i vidu. TAip, parodyt ,kad skauda surikt is skausmo ir t.t. yra normalu, bet pykti ant vaiko del to visai nera reikalo. Svarbu ne nerodyt pykcio , o nesupykti is vis, paprasciausiai parodyti ar paaiskinti, kad kitam skauda ir paciai pagalvoti, o kodel vaikas taip elgiasi?
TAi labai sudetingas dalykas ir daugelis budu kaip ji suvaldyti daugiau ji uzkisa i zmogaus vidu , nei is tikruju suvaldo.
KAs man padeda, tai suvokiams, kad esu pati atsakinga uz tai kas vyksta su manim gyvenime ir kad pati kuriu savo gyvenima. KAd pykcio isgyvenimas is kart kerta per sveikata , tiek mano , tiek mano vaiku ir tada giliai pakviepuoji, supranti situacijos absurdiskuma ir tai, kad visikai nera jokios priezasties pykti ir tas pyktis isgaruoja(dazniausiai ). Nors siaip neturiu dar tiek visko ivaldzius ,dar tik mokinuosi ir labai noreciau greiciau ismokti. Todel visad ir sakau, kad vaiku auklejiams -tai pirmiausia saves auklejimas, vaikai tik kopijuoja ka mato ir mazai mazai klauso ,ka jiems sakai Kiek to pozityvo savy turi, tiek juom remtis aukeljime ir gali

Nirvaną pasiekdavo vienuoliai-atsiskyrėliai, kurie neturėjo nei žmonų, nei vaikų
Likusiems reikia gyventi su visomis emocijomis be kraštutinių išraiškų (euforija-agresija, pvz.).

O kodel dvasinio tobulejimo kelias tik vienuoliams? Manau, tai turetu buti kiekvieno zmogaus kryptis.
Tai butent ir yra visko subalansavimas, o ne krastutinumai.