Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

Todel kad venuoliai tik tuo ir teuzsiima, nei jie rupinasi del vaiku, savo ar seimos geroves, nei jiems rupi ju ateitis. Jiems nereikia i darba, nereikia galvoti is ko gyventi, kaip gyventi, kuo gyventi.

sioje temoje, tos kur rase apie pykti,tai turejo galvoje apie vaiko pykti. be abejo mums, tevams del daug ko nereikia pykti. bet vaika reikia ismokyti teisingai pykti, nerealu ismokyti visai nepykti kokio 3m vaiko.
del intensyvumo ir daznio,jeigu galvoti apie vaikus,tai jeigu tevai iskart nepastebi kad vaikas pradejo pykti ir nekreips demesio, tai po keliu minuciu tai bus agresyvus spardymasis,plesymasis ar pan. jeigu iskart pastebeti pykcio pradzia, galima labai ismintingai suvaldyti, ir sustabdyti intensyvuma.
o del frazes "ir visai nesvarbu,kaip ta pykti parodai, svarbu kaip viduj sugebi su juo tvarkytis ar jam pasiduodi ileidi bujoti..." tai cia kazkaip nelabai suprantama, pradziai nesvarbu kaip parodai, poto apie vidini isgyvenma kuris visgi isauga i bujojima, t.y. tai kaip parodai? ar suprantate nelogiskuma? esme ir yra tame, kad jeigu sugebi viduj susitvarkyti, tai nedauzysi indu. kam tada sakyti, kad nesvarbu kaip parodai
jeigu ismokyti vaika identifikuoti savo pykti - tai jau padeda susivaldyti!!! kaip mes galime viduj tvarkyti pykti, jeigu nesuprantame kad pykstame? svarbu pazinti save, savo jausmus ir juos ivardyti, tai yra pradzia pykcio tvardymo. vaiko reikia klausti, ar tu pyksti. tevu uzduotis vaiko destruktyvu pykcio rodyma paversti konstruktyviu- o tai yra isreiksti zodziais, o ne elgesiu

TAi, kad kazka pamokyti vaikus primiausia paciam reikia ismokti
Nu nebutinai kiekvienas vaikastaip reguoja, siaip aplamai pas vaiksu daug maziau to pykcio nei pas suaugusius, vaikai gali ir nepykdami taip visaip elgtis vien tam, kad atkreiptu I save demesi.
Bujojimas-turejauomeny visai neisorinius veikmus, tai gali vykti viduje, leksciu nedauzai, sypsaisi,o mintyse galvoji kaip ta zmogu butu gerai pribaigti
DAug kas vyksta paprasciausiai minciu lygyje, kartais lekstes sudauzimas yra tik lekstes sudauzymas, daug pavojingesnes yra blogos, juodos mintys,kupinos pykcio. ir yra zmoniu ,kurie istisai tame gyvena...Aisku near taip, kad veiksmai visai nesvarbus, aisku jie svarbus,bet svarbesne visada yra vidine busena, kuri lydi tuos veiksmus. Galima kazka grubaus zmogui pasakyti, bet jei sirdyje bus jam meile, jis tai priims kitaip, be pykcio ,nei su sypsena pasakomi tarsi grazus zodziai, bet su pykciu ir pagieza sirdyje, kels nemalones emocijas... Vaikai ypatingai jautrus tokiom veidmainystem ir atitinkamai reguoja I zmones, tiesiog atrodo nuskanuoja ju vidu
TAip. tai labai svarbu pazinti save ir suvokti ka jauti, nes dar yra ir tokiu zmoniu, kurie pyksta, bet net sau to nepripazyta...
O mazi vaikaijei dar nei pykti daznainemoka, pamenu sunu, kai jisnet susiraukti nemokedavo, visad sypsojosi, jam tik kartais skaudu budavo.is musu patiriama neteisybe, tada verkdavo, taip pamazu irismokem ir pykti , deja.....Tevai ir kiti suaugeusieji taip dazniausiai pamazu uzdarineja ir meiles kanalus, ir dziaugsmo ir t.t. Mazi vaikai dar myli beveik visus, neturi pagiezos, greit atleidzia jei ir supyko,jie atviripasauliui,atvertom sirdelemir retas kas tai islaiko iki senatves.Pamazu mes daromes pagiezingi, pikti, neatlaidus, sarkastiski ir taip vis daugiau ikrentam I negatyva, is to kyla vis daugiau ligu, problemu, o tai isuka uzdara rata...ir vsia tai vadinam gyvenimiska patirtimirkisam savo vaikasm ,kad ir jie tokie taptu, nors dangstomes tuom, kad linkim jiems laimes ir perspejamapie gyvenimo pavojus

del tu cia aprasytu pasekmiu kaltas ne pyktis, o nemeile. arba neisreiksta meile vaikams,kurie auga patys sau, viska , ne tik pykti bet ir visa kita gniauzdami savyje.
kad vaikai nemoka pykti, tai nesutinku, nes tas jausmas atsiranda gan anksti, apie 2 gyvenimo metus...na arba as klystu ir jis pasireiskia daugumai vaiku, gal yra isimciu, bet tokiu nemmaciau,nes visi mano matyti vaikai reikalavo savo, verke nepatenkinti ir pan

pyktis atsiranda sulig gimimu ir neabejoju, kad jis yra dar "gimdoje" - pamenu, kaip maze supyko, kai pasikeliau pilva ir padejau ant pagalveles - matyt, stumtelejau ja, tai taaaip atbaladojo , kad nuimciau ta pagalve ko tais abejoju, kad stumtelta ji ten viduje placiai sypsojosi

tik labai trumpai pastebesiu - nepamirskite naturalaus vaiko psichikos vystymosi - vaikai juk bresta palaipsniui, palaipsniui ir ju elgesys igauna vis kita forma, naturaliai, besalygiskai. Manau tai, ka jus cia rasoste apie nemokejima pykti, greiciau poezija, nei realybe. Manau net Mauglis, augadamas dziunglese, mokejo isjausti visas zmogui budingas emocijas.
Visu pirma bukim geri visiems, ne tik savo vaikams, bet ir kitiems vaikams, aplinkiniams, apskritai, mylekime zmones, ir gyvenima, ir patys busim laimingi, ir vaikai. To labiausiai pasigendu is kitu mamu, kieme, darzelyje ar bet kur kitur musu gyvenime.

Tikrai labai daug pykcio aplinkui...Pati kol neturejau vaiku, tai erzindavo rekiantis vaikai..dabar suprantu ir tevus ir vaikus ir jokio pykcio man nekyla..Bet suprantu ir tuos, kuriems mano rekiantis vaikas trukdo

Sveiki,
visos temos neskaiciau bet tuoj zadu perskaityti .Kaip,gal is savo kas patirties,galetu patarti,kaip vaika(sunui 7 metai)atpratinti nuo keiksmazodziu.Kaip paiskinki,gal kazkai kitaip(nes su vyru atrodo isbandeme viska)kad sunus suprastu,kad tokiais zodziais izeidzia.
Viskas prasidejo pries metus,kai buvo kaime pas senelius.Ten du viresni berniukai,sake keiksmazodi ir prase mano vaika pakartoti,tas kartojo,sitie juokiasi,ir manajam buvo irgi linksma.Isgirdus mano mama,kompanija isskirste.Po kazkiek laiko,sunus,lig tai parduotuvej,lig taip kazkur,jau neatsimenu,pasiunte mane ant triju raidziu.Bandziau aiskinti,kad taip negrazu,kad taip elgesi neprotingi,neisaukleti zmones,jiems sunku gyvenime veliau kazka gero pasiekti,su jais mazai kas bendrauja,ir tt.Nepadejo.Tie zodziai kuo toliau,tuo dazniau pasikartodavo.Neleisdavome prie kompiuterio,pykau,nesnekejau.Nezaidziau su sunum.Buvome padare Gero elgesio savaites kalendoriu.Bandeme visai ignoruoti zodzius,lig negirdime.Ir lupt gavo nuo tevo.Nepadejo nieko.Taip dabar isisiurbe i ji,tie trys zodziai,kad net zaidzian vienas,jei kas nesigauna,pasako.Kiek mokykloje,mokytojaus klausinejau,sake,nekarto negirdejo,kad sakytu,Bunant kaime,pas mociute,pasako bet labai retai.Dazniausiai gauname mes su vyru.

Nereaguokite ir nesitikėkite greito rezultato.Kadangi viskas tęsiasi jau metus ir vaikas už tai net lupt gavo, tai tikrai greit nepraeis. Manau, kad tai ne įprotis, o principas.
O svarbiausia: patys niekada niekada nesikeikit.

Belieka nekreip visai demesio.Nors tikrai nelengva kai nuo nemazo vaiko,parduotuvej ar taip kur prie zmoniu,sitaip isgirsti.
Nesikeikeme.Bet blogiausia,kad daug kur,iseinant is namu girdisi tie zodziai.Paauglei aikstelese,prie mokyklos,parsuotuvese tau uz nugaros.Apacioi bute,kaimynas-invalidas.Bendroi kompanijoi pasitaiko zmoniu,pliaze...

Pasakykit, kad jei dar taip pasakys, eisite namo, nes jums gėda. Ir būtinai taip padarykite.

man dar cia panasu i kova del valdzios,tiksliau nepasidavima tevu valdziai-reikalavimui nustot keiktis.as irgi patarciau ignoruoti,negirdeti keiksmazodziu,o ne bausti.tikrai turetu praeiti sis keikimasis,kai vaikas pamatys,kad tevai nekreipia i ji demesio,nerodo savo valdzios.