Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

Ir matau, kad nebaigiau minties.

kaip minejau, vaikas turi tiek pat isminties, bet maziau patirties.

is to seka, kad leisti vaikui patirti pasekme - kad jis susirgs, suvalges sniego (jei tikrai zinot,kad taip buna, ir nera tatai tuscias gasdinimas) - tai irgi ta liga yra per didele "bausme" uz nepatyrima... gal jau geriau namo parsivest - dirbtinai pasekme sukelt, kuri tikrai bus maziau skaudi uz ta tikraja... ka gali zinot, gal tik sloga bus, o gal tfu tfu tfu ir plauciu uzdegimas

bet tikrai reik zinot, kad vaikas neatsparus saltiems daiktams, patekusiems i gerkle... o ne taip sau gasdintis pagal bobuciu mitologija... negerk salto vandenelio - "gerkle skaudes"

juk pavyzdziui jei mazametis parduotuvej ima siautet, griebia ir meto daiktus nuo lentynu, ka darom - laukiam pasekmes, kol mus suims ir isves i policija uz vaiko neprieziura ir pvz. sudauzytas stiklines kokias, ar dirbtinai sukeliam pasekme - salinam vaika is ivykio vietos - arba kraunam i vezimeli, arba isvis isnesam is parduotuves... tai ar cia bausme?

kodel su sniegu negaletu buti taip pat - valgo sniega (tikrai zinot, kad sulauksit nedoru pasekmiu) - salinat is ivykio vietos...

Išnešt iš parduotuvės - dirbtinai sukelta pasėkmė, imituojanti tikrąją (jei išvestų policiją). O už sniego valgymą sankcijos negresia. O dėl susirgimo tikrai negali žinot. Teoriškai nuo to susirgt neturėtų, bet jei vaikas yra ypač jautrus šalčiui ir lanko darželį, tai reiškia nuolat nešiojasi kažkokios infekcijos užkratą.

Sveikos
Ir aš nutariau prisijungti prie jūsų diskusijų Juolab paskutiniu metu turim nemažai niuansų paklusnumo ir vaikų auklėjimo klausimais... Auginu du vaikučius - vyresnėlis turi negalią, mažiukas sveikas berniukas. Jau kuris laikas labai intensyviai domiuosi pozityvios tėvystės principais... Teko sudalyvauti ir tėvų grupėje ir kursiukus išklausyti - tiesiog esu iš tų mamyčių kurios stengiasi rūpimais klausimais gauti maximalią informaciją... Tačiau vis tiek susiduriu su begale niuansų būdingų būtent "kitokių" vaikučių ribotam kai kurių dalykų suvokimui... Iš principo sutinku su didžiąja dalimi įvairiuose kursuose gautos medžiagos - taip, esminiai sėkmingos tėvystės veiksniai yra kalbėjimasis su vaiku, derybos ir kontrolė (t.y. tam tikrų "taisyklių" nustatymas - mokinant suvokti koks elgimasis yra priimtinas ir pageidautinas, o koks nepriimtinas ir gali iššaukti "pasekmes"). Tačiau pastaruoju metu pastebiu, jog ne viskas taip paprasta (su sveiku vaiku, gal ir paprasta susikalbėti - kontaktas vis tik kitas), neretai teorinės žinios realiame gyvenime ne taip jau lengvai pritaikomos. Va būtent mūsų atveju, kuo aš daugiau "mokinu", aiškinu savo vyresnėliui, kad yra gera ir kas yra negera, kuo daugiau stengiuosi kad jis SUVOKTŲ, ko būtent aš iš jo tikiuosi - gaunasi visiškai priešinga reakcija ir blogas elgimasis kartojasi vėl ir vėl nes jam mūsų "pokalbiai" yra tik dar vienas iš daugybės būdų gauti maximalų mamos dėmesį... (Nors dėmesio jis gauna tikrai maximaliai - nes be elementarių elgiasio "taisyklių" mokymosi, aš labai daug užsiimu savarankiškumo ugdymu, samdau specialistus , todėl labai daug dirbama su logopedais, kineziterapeutais, ergoterapeutais... O ir namuose bet koks teigiamas poelgis palydimas "aplodismentais" ir pagirimais kaip gražiai buvo pasielgta, o bet tačiau........ buna visko, oi kaip visko). Jei galop bandydama parodyti jog blogas poelgis gali iššaukti "pasekmę" ir priėmusi sprendimą kažkokiu būdu "nubausti" neklaužadą - padarau vilko paslaugą sau, nes taip sukeliu tik dar didesnį norą maištauti ir priešintis bet kokioms "taisyklėms"... Ir baisiausia, kad tokios reakcijos labai apsunkina ir jaunėlio auklėjimą (vienas dalykas tas, kad jis būdamas mažesnis jau dabar turi didesnį suvokimą ir supranta ko aš noriu - todėl automatiškai tenka mažiau aiškinti kas kaip ir kodėl) jis pradeda protingai naudotis situacija ir pasinaudodamas savo "mažumu" (juk brolis dydelis, o aš dar mažas) - mėgdžioja vyresni brolį tikėdamasis analogiško "cackinimosi" ir maximalaus tėvų dėmesio tuo pat metu... Žodžiu nerandu "bausmės", kuri būtų veiksminga suvalgyti vyresnėlį... Dabar priėmiau sprendimą, kad galbūt vertėtų į mūsų vyresnėlį eiti per broliuką (nuolat pastebint puikų brolio elgiasį, paklusnumą, atliekamus prašymus - giriant už gerą elgimasi ir ignoruojant "nematant" blogų poelgių)? Tiesiog mąstau kaip suktis iš kartais labai varginančių situacijų... Matote, kartais patarimai pakalbėti, bendrauti, aiškinti kas ir kodėl - pritaikyti normalios raidos vaikui, laikui bėgant tikiu ir mes pasieksim tam tikrą mąstymo lygį ir tikrai tikiu, kad ateis laikas kai ir mūsų aiškinimo pakaks, bet gyventi reikia jau šiandien ir dabar aš tiesiog ieškau išeičių, be "pokalbių" su vaiku... Pamaniau, gal turėsite kokių patarimų?

kol kas vienas patarimas - neikit per broliuka. nieku gyvu.

o del kas toliau, pamastyt reikia.
o siaip tai reiketu "blogo" elgesio realiu pavyzdziu...

Stripuli aš irgi paskui apmąsčiau dėl to "mokymo per brolį" - ir vis tik permąsčiau kad tai bloga mintis Tada jis dar labiau pyks ant mūsų, kad va anas mažas tai jau geras, o aš jau "blogiausias"? Na tai tada laikykitės... Darysiu dar blogiau Va to ir bijau, kad nesulaukti priešingo "efekto", bet kartais tikrai neberandu išeities... Todėl ir nutariau parašyti - juk nežinai kur gali rasti puikių ir tikrai taikytinų patarimų Tai va ir svarstau kaip kiti gina iš namų ožius
Kas liečia "blogo" elgiasio pavyzdžius - jų nemažai:
ėjimas miegoti - ilgas ir varginantis karas,
žaislų mėtymas į bet ką (nuo laiptų, į brolį, į kitus vaikus...),
stumdymasis,
ir aišku kaip ir daugumos vaikų stalčių, spintų vertimas, būtina paliesti karštą puodą (nei jei jį paliekų tikrai toli nuo krašto ir pan... nesužiūrėk nors minutę - prisitrauks kėdę, ir pačiupinės kas reikia )

Mes išbandėm kalbėjimo strategiją - ne mūsų suvokimui dar šitie dalykai... Tada bandėm atskirimo metodą (išvedi į kitą kambarį, patalpą nusiraminimui ir apmąstymui ką darai ne taip...) padeda gal kiek labiau, bet vis tik minimaliai... Tada bandėme įvesti "pasėkmę" už blogą elgiasį - visai nepasiteisino ir iššaukė tik dar didesnį priešinimasi Dabar pradėjom ignoravimo strategiją taikyti - pradžioje buvo kiek sunkiau nes vaikis nelabai suvokė ką visa tai reiškia (mama ir tėtis tyli, jokios reakcijos, nemato), tai pradžioje vos ne piktybiškai kartodavo iškadas, bet mes nepasidavėm - po geros savaitės lyg aprimo, dabar lyg paklusnesnis, bet bijau kad ir šitai nebūtų laikina Esu prieš "fizines" bausmes, nes nuoširdžiai abejoju jų veiksmingumu, bet patikėkit kai eilę kartų daužaisi į sieną - vieną dieną nė nepajauti, kad perlipi net per savo nuostatus... Todėl maniškis yra gavęs per nagus (lindo prie viryklės , buvo ir nusideginęs, bet jam dzin - apsisuka ir vėl į trąsą ), gavęs per šikną už brolio mušimą (buvo toks periodas kai pro jį ramiai praeiti negalėjai - stumia, spiria, su kumščiu kumščiuoja.... Dabar kažkaip praėjo... bet oi kaip buvo...). Ne stipriai, ne nuolatos, bet kartą kitą ir tik tais atvejais, kai jau pati jauti, jog smingi į tirštą pyktį... Bet tuojau pat save suvaldai, išeini į kitą kambarį, o jau ten net nagais įsikimbi į palangę ir kovoji su užplūstančiu nuovargiu ir pykčiu...

Beja, nežinau ar pas jus yra toks failiukas - labai puiki medžiaga - pamaniau gal kam bus įdomu
http://www.tevu-darz...imo_vadovas.pdf

Vvarliokas, manau, kad negalia turinciam vaikui bendrieji patarimai gali netikti.

* kada guldot miegoti? kokiu tikslu guldot miegoti?
tam, kad pvz. turėtumėt laisvo laiko sau su vyru ar pan?
ar negalėtų vaikas užmigti pavargęs, bet kada, išvengiant karo? jei pavyzdžiui, būčiau kada nusprendus, kad maži vaikai turėtų gulėti lovytėje devintą valandą, pas mus karas būtų trukęs trejus metus. nes tik dabar prieinam iki to, kad kartais mažė užmiega ir pusę dešimtos. būdama vienuolikos mėnesių, eidavo gulti trečią nakties. nekariavau. nu reikėjo jai taip... po trupučiuką vis anksčiau guldavo, dveju - jau dvyliktą nakties nueidavo... taip, laiko sau nebuvo. bet ir karo nebuvo. dabar va jau yra ir laiko sau...
** gal leidžiant žaislus mėtyt nuo laiptų ir kitose vietose, sumažėtų mėtymo į brolį ir kitus vaikus? arba gal pavyktų paaiškint, kad nesmagu, kai į tave meta žaislu - pavyzdžiu, metant žaislą į patį mėtytoją? kokį nors kad neskaudžiai užgautų, vos vos... gal surenkite pagalvių mūšį, kai būtų galima legaliai apsimėtyti su broliu, ir nereikėtų žaislais?
*** na, šiaip jau visi berniukai stumdosi... ar išvis įmanoma tai išguiti suvisam? ar reikia?
**** išimkite iš stalčių tai, ko negalima liesti vaikui - vaistus, adatas, dar ką nors, ir leiskite tuo mėgautis - vertimu - tai praeis. gal jei vaikas su negalia, tiesiog praeis vėliau nei statistiniam vaikui. bet jei leisite laisvai viską išvertinėti lauk, kažkurią akimirką tai tiesiog pasidarys neįdomu. išlaukite to momento. galima mėgint pratint sudėt atgal, kartais vaikui tai būna ne mažiau įdomu nei išversti, tada ir pagalbininką tvarkantis turėsite. maniškė vertė viską iš stalčių ir spintelių metus, o vieną dieną tiesiog tapo neįdomu versti... nedraudžiau
***** įtaisykite virtuvės duryse nepasiekiamoje vietoje kabliuką ir kai ką nors verdate ir negalite būti virtuvėje, tiesiog užkabinkite duris. tai saugumo klausimas, ir jei nepavyksta sutarti - tiesiog apsaugokite vaiką nuo galimų labai skausmingų traumų.

Pritariu viskam, išskyrus dėl migdymo truputį pridėsiu. Vaikas gali nenorėt eit miegot ne dėl to, kad nepavargęs, o dėl to, kad neįdomu miegot. Tada jis pavargęs malasi, dar labiau pavargsta ir dar labiau priešinasi ėjimui miegot. Aš visgi bandyčiau įvesti miego tvarką, na, ne geležinę, bet tokią plius-minus. Guldydami vaikus, apsimeskit, kad ir jūs einate miegot, nusiprauskit, apsirenkit pižamas, visur išjunkit šviesas. Mes taip darom, vaikai greit užmiega, tada mes galim panaktinėt.

Dėkui už patarimus Aš viską suvokiu ir viską darau kaip sakot - bet į priekį viskas eina taip lėtai, jog kartais atrodo kad visai neina ir tas vargina, taip smarkiai vargina...
* Dėl miego aš vis tik manau kad turi būti režimas - nes jau 21 val mano žiogai pradeda patys "smiginėti", bet nė kalbos apie miegą negali būti, nes prasideda "gynyba", o aš iš patirties žinau, kad jei nenueisim miegoti iki 22val max 22,30val tai labai tikėtina kad mama nemiegos visą naktį, nes vaikas "šokinės" iš miego kas 15 min Jam pervargus - miego kokybė baisingai sumažėja ir ryte būna bėda keltis į darželį, o mama po tokios nakties taip pat visai nedarbinga Šiuo klausimu dėkui GiedrėM už patarimą visiems rengtis pižama ir visiems "eiti miegoti" - stengsimės pritaikyti ir pasinaudoti Ar padės - pasigirsiu ir čia
** Visa bėda, kad mesti į brolį SMAGU, yra reakcija brolis supyksta, verkia, meta ką nors atgal, skundžiasi mamai... Dėl pagalvių mūšio - gal ir nebloga mintis - bandysim prisiderinti pabandysim pažaisti Gal patiks , kad va brolis ne verkia, o juokiasi ir tėveliai nebara, o prisijungia į žaidimą O va nuo laiptų metant garsas (čia atsiranda bėda kad krinta bet kas kas pasitaiko po ranka - daugybė daiktų dužta, sugenda), stengiamės viską sukelti kuo aukščiau, bet ir mūsų vyresnėlis tobulėja kiekvieną dieną (auga, todėl tas aukščiau darosi labai aukštai, išmoko prisitraukti kėdes, pasistatyti "barikadas" ant kuriu lipant dar smagiau visko siekti)... Be galo išvargsti kai visą dieną daugiau nieko negali daryti tik stebėti veiklą, net į tualetą nuėjusi jau nežinai kur rasi, ką veikiantį... O nesužiūrėti irgi negerai Nesam turtingi todėl stengiamės saugoti savo turtą (daiktus, telefonus, ir šiaip brangesnius daiktus), vieną kambarį rakiname... bet kartais nenumatai kas gali būti paleista iš aukštai... Mes iš draudžiam, kai matom "nutraukiam veiklą" ir aiškinti bandyta, kad numetus daiktą jis suges, nebeveiks... Kol kas nauda labai minimali
*** Stumdymasis stumdymuisi nelygu, jei pastumi, kad pastumti... taip... gal tiesiog suignoruoti tą galima... Bet jei stumiama tam, kad kitas verktų... tai man jau nebe norma pradžioj ir mūsų "stumdymasis" buvo netyčinis, "gerietiškas" (jei galima taip išsireikšti), bet su laiku mano neklaužada pastebėjo, kad pastumus taip pat galima iššaukti reakciją (pastumtojo ašaras, pyktį, šaukimą) ir dabar pastumimas be reakcijos nebetinka - stumiama su tikslu...
***** O virtuvė čia jau tėvelių "promachas" (pažargonausiu ) - norėjome erdvės, išgriovėme vieną sieną - taigi virtuvės durų kaip tokių nebeliko (nėra ko uždaryti), pradžioje tai buvo pliusas - daugiau vietos, daugiau šviesos, jaukesni namai... Dabar buvome įsirengę vaikišką tvorelę - nuo jaunėlio ji dar vis saugo, bet vyresnėlis ją perlipa Reikės nežinau mąstyti didesnę tvorelę Pardavinėjamos standartinės beveik 74 cm aukščio - tokios mums jau ne kliūtis
Papildyta:

Iš principo patarimai tinkami - tiesiog amžius ir suvokimas skiriasi... Manau, kad ir bendruosius nuostatus būtų manoma įgyvendinti tačiau vyresniame amžiuje Parašiau ne dėl to, kad taip jau nuvertinu savo vaiką... Neeee Žinau, kad mes visko pasieksim, pasieksim ir to suvokimo didesnio... Parašiau nes ieškau išeičių šiandienai - šiandien mes mąstom kaip dvimetinukai, o elgiamės kaip keturmečiai - nesutapimas tarp poelgių ir mąstymo ir duoda tą "kitoniškumą", tas tarimosi su vaiku bėdas... Bet manau ir tas įveikia, reikia tik išradingumo... Ir jei jau man pritrūksta fantazijos - tai tikiu kad čia iš daugybės mamų sulauksiu labai įdomių ir vertingų patarimų Ačiū Jums visoms
P.S. Ragnez tik nepriimk mano komentaro kaip priekaišto tavo komentarui Vertinu visas nuomones

jokiu budu nepriimu

jauciu, kad turiu isplesti savo minti.
pries pora menesiu verciau medziaga pedagogams apie autistuku adaptacija mokykloje. galiu trumpai apibendrinti, ka teigia medziagos autoriai:
1 zingsnis: suvokimas. vaiko ugdytojas turi gerai suprasti, koks sutrikimas vargina vaika, kaip tai veikia vaiko suvokima, gebejima mokytis, bendrauti, etc. kitaip tariant, reikia bendro supratimo apie vaiko negalia.
2 zingsnis: pazinimas. mokytojas (medziaga skirta mokytojams) turi pazinti konkretu vaika, nustatyti jo trukumus (silpnasia puses) ir gebejimus (stipriasias puses).
3 zingsnis: pagalba. vaiko ugdytojas, suprasdamas, kokia negalia vargina vaika, ir kokie konkretaus vaiko gebejimai, padeda tam vaikui iveikti sunkumus remdamasis vaiko gebejimais (stipriosiomis pusemis).
4 zingsnis: bendradarbiavimas. ugdant vaika bendradarbiauja tevai, mokytojai ir sveikatos konsultantai. jie kartu parenka tinkamiausia ugdymo plana, uztikrina jo testinuma (pvz., kad ir tevai, ir mokytojai laikytusi panasios tvarkos), stebi pazanga ir tt.

nezinau, kokia negalia vargina jusu vaika, bet parasiau, kad bendrieji patarimai gali jam netikti, neveikti todel, kad tas vaikelis elgiasi kitaip, nes kokie nors jo suvokimai aspektai gali buti is esmes kitokie... o bendrieji patarimai duodami ir priimami galvojant apie standartini vaika. tai, kad keturmetis elgiasi kaip dvimetis nereiskia, kad jo galveleje vykstantys procesai tokie patys kaip standartinio dvimecio...

noriu pasakyti, kad vaiko pazanga, tobulejimas, mokymasis gali buti efektyvesnis, kai atsizvelgiama butent i konkretaus vaiko raidos ypatybes, zvelgiama to vaiko akimis ir is jo perspektyvos.

sekmes jums kuo didziausios.

Dėkui tau - LABAI IDOMI INFORMACIJA Sutinku, kad kaip tik todėl ir sunku susitarti su "kitokiais" vaikais, tiesiog joks žmogus nesugebės įlisti ir pasižiūrėti, kaip gi jie ten viską suvokia, o kartais labai norėtusi Nes iš principo mano žiogas nuostabus vaikas, labai įdėmiai stebintis aplinką, viskuo besidomintis, darželyje netgi visiškai paklusnus, bet namuose jis atsipalaiduoja, čia jo erdvė, jo tvirtovė, kur net ir supykdžius tėvelius, atėjus atsiprašysi vėl rasi mylinčias rankas ir šiltą glėbį

Nežinau kokio amžiaus Jūsų vyresnėlis
Man patarė psichologė dėl to nesusikrapštymo - kurti ritualą ir nenukrypti nuo jo. Tarkime - 19-30 arbata (prie stalo), 20 -00 "Labanakt vaikučiai" (maniškė buvo darželinukė" , 20-30 - ateinu pažiūrėti Panoramos ir pasėdėti ant jos lovos, kol ji migdosi. Tiesiog žmogus lėtai persiorientuoja nuo veiklos į veiklą - sunkiai keliasi, sunkiai išsikrapšto į mokyklą (mokykla - kieme, keliasi 6-55, kad išeitų 7-45. Sunkiai išeina iš mokyklos et ctr...

O porą kartų prisilietęs prie to karšto - nepasimokytų, kad skauda? Maniškei užteko pamatyti ligoninėje sugipsuotą vaikiuką, kad suvoktų 'per gatvę bėgti negalima". nes skaudės. va - vaikas bėgo, mašina pertrenkė, dabar guli sugipsuotas.


Niekaip nesutaikau (ir nesusitaikysiu) su tuo, kad vaikas elgiasi tiap kaip draudžiama, vos nusisuka suaugę... išbandyta regis viskas.... Nešoka į akis, nesiginčija, tiesiog - 'nes norėjau". Šiandieninė situacija "kai pareisi namo - išmok anglų žodžius, tik tada galėsi eiti į kiemą". Skambinu už pusvalandžio - nieks neatsiliepia. Ilgai. Pareinu - vaiko nei padujų, kuprinė numesta praktiškai į balą koridoriuje, telefonas kuprinėje, vaiko nėra. Ieškau. Suradau. "nes norėjau". Net nebandyk eiti į kiemą, kol pareisiu. Sėsk ir mokykis. Draugių negalima (visada negalima, kol nepareisiu). Pareinu. dar kitame aukšte girdžiu, kaip girgšteli mūsų!!! durys ir palydima kaimynukė "eik, nes mama pareis ir supyks". Kol išėjo, jau stovėjau prie durų.... Pamokos net neruoštos. Ką daryti tokiais atvejais?