Nesiseka.
Manau, kad man jau reikia gal kokių raminančių pavartot?
Kadangi aš jam sakiau, kad mąstau apie skyrybas, tai vakar pokalbis vyko maždaug taip: tai ką, sugalvojei naujus namus nusipirkt? Radai proga prikibt ir dabar mane ,,numelši"???Pamačiau kokia tu. Aš viską dėl šeimos dariau, o tu.....
Toliau aš nesveika, koks mano reikalas kur jis, man miegot netrukdo. Aš ,,labai daug žinau"....
jei aš noriu skirtis, aš galiu ir eit. Pasakiau, kad mums su vaikais čia geriau, kodėl mes turim. Tai rėkė, kad ar taip ar taip nieko čia nebus, reikia rimtai spręst ką daryt, su manim neįmanoma, aš seniai jo nekenčiu, kimbu prie jo, negi man gaila, kad jis guli.
Vėliau vakare pasakiau, kad gali kraustytis, nebenorim jam trukdyti. Tai gan mandriai kalbėjo į kažką panašaus: ir gerai, tu vis tiek nepasikeisi, čia reikia rimtai galvot ką daryt, taip neįmanoma..... Pasakiau, kad nežinau kas jį nustebino, kad galvoju apie skyrybas, juk niekada neslėpiau, kad man netiks bet koks elgesys ir taip ilgai toleravau. O dėl turto...pakankamai uždirbu, pasinaudot tavim neketinu, tačiau nesu ir našlaitėlė, kuris stos ir išeis su dviem vaikais, arba turėsim kur gyvent arba mokėsi normalius alimentus. Tai sako: tu ką darai? Iš vaikų tėvą atimi. Sakau neatimu, naudingiau bus kas kelias savaites nusivesi kur, negu dabar nuolat gulintis ir rėkiantis, o aš liūdna. Sako tai tu pati ir psichuoji, mažiau kiškis, ramiau gyvensi.
Tada aš atnešiau didelį krepšį iš palėpės ir du maximos maišus, sakau davai, netrukdysim tau gyvent, nestabdysim, eik, gerk, lėk per mergas. Tada sako: kur man eit? sakau pas mamą, brolį, darbe nakvok, o gal net turi kur eit??? Tada vėl: prie ko čia mama? Ko tu čia ją kiši? kam ją nervuot? Pasakiau, kad turi žinot apie sūnaus bėdas, gana dangstyt... sakau kraukis, ar man kraut? Sako eičiau, bet mano mašina sugedus. Sakau galiu pavežt. Tada jau gan ramiau: aš šiandien dar pernakvosiu, ar nebegalima? Sakau rytoj grįžus iš darbo jau norėčiau tvarkytis...
Šiandien aš, aišku, vėl įtampoj, nuo ryto rieda ašaros, dirbt vos galiu. Neseniai paskambino, suka kažkokias nesąmones, paklausė kažko nereikšmingo, sakau tai viskas, išsikėlei? Sako ne. Sakau žadėjei, negi reiks padėt? Sako o tau nėra pietų? Sakau aš jau pavalgiau. O tai, sako, gal kavos kur mieste. Na žodžiu, dabar jam reikia gert su manim kavą ir ,,ramiai pasikabėt, ne prie vaikų, kad jų nenervuot". Sakiau pagalvosiu.
Bet galvoju, many dabar verda tiek jausmų, nuoskaudų, nemanau, akd pokalbis bus produktyvus, gal atsisakyt? Ar išklausyt jo?
Ai, vakar iš visko ką jam sakiau, labiausiai susinepatogino tik dėl mamos savo ir kai pasakiau, kad galbūt Lietuvoj ir daug pijokų, tačiau nereiškia, akd čia norma ir kad net kaimynai sako, kad jo didžiausia bėda, kad tiek geria, o išgėrus kompanijų ieško ir klausė manęs ar dar atleisiu jam. Ir tą net vyrai sakė. Nesmagu jam buvo kažkaip.
O jei apie mergas ką sakau, tai leidžia pro ausis, lyg tarp kitko. Bet tikrai nei karto nepasakė, kad aš nusišneku, kad nėra jokių mergų
Gal žinot kokį žolinį gerą raminantį? Nebesitvardau. Skambinau gyd. būtų gal ir rimtesnių parašius, bet atostogauja, o vaistinėj nenusipirksi, nebent iš žolelių. Negaliu nei minčių nukreipt kitur, nei dirbt, rankos dreba, net vairuot baisu, namie bliaunu ištisai...
? Cia jau visa sake 
Dzin ta isvaizda 
