Olandija ne turisto akimis

Pasitaisau - fryziškas buvo tik sekmadienis

Kažkokia nesveika trauka man tiems mažiems miesteliams. O dar tos užuolaidlės anat langų- juk gyvena ten žmonės ir visą tą jaukumą kasdien mato-ech ......

Amerongen

Šį kartą noriu jums papasakoti apie rudenišką pasivaikščiojimą po centrinės Olandijos miškus. Veiksmas vyko vieną pusėtinai gražų šeštadienį spalio pabaigoje. Orą tądien žadėjo neblogą, nors ir vėsų, bet be lietaus, taigi mudu su MB nusprendėm pramankštinti kojas ir išsitraukėm savo gerąją pasivaikščiojimų knygą. Šįkart pasirinkome 14 km kilometrų žiedinį maršrutą Utrechtse Heuvelrug nacionaliniame parke. Neaukštos mišku apaugusios moreninės kalvos siaura juosta įstrižai kerta šalies centrą, ir čia pakliuvus beveik galima pamiršti, kad vis dar esi Olandijoje - nebėra begalinių lygių kaip stalas pievų, aplinkui plyti smėlingi pušynai, viržių laukai, akį džiugina banguojantis lengvai kalvotas peizažas. Mūsų maršrutas prasideda mažame miškų apsuptame Elst miestelyje. Pro beržynus, per viržynus, takelis pamažu veda aukštyn – taip pamažu, kad tiesą sakant, visai ir nepastebėjom, jog į kalniuką kopiam





Bet štai čia jau tikrai matosi, kad esam ant šiokios tokios kalvos – tokių vaizdų Olandijoje ne bet kur pamatysi





Netrukus prieiname pirmąjį maršruto punktą - Amerongse Berg. Tai viena iš aukščiausių kalvų Olandijoje ir pati aukščiausia šiame regione. Aukštis stulbinantis – net 69 metrai (Na nesijuokite, čia juk Olandija - mes pvz 7 metrais žemiau jūros lygio gyvename, tai +69 yra jau visai aukštai ). Vaizdų, tiesa, nerasta, aplink vien tik rudens spalvom nusidažę miškai.







Pasėdėję ant suolelio po didžiuliu ąžuolu kalvos viršūnėje, žygiuojam toliau ūksmingu miško taku. Prasideda eglynai, samanos, ir visur aplinkui - gausybė grybų, kurių čia niekas nerenka, auga jie sau, ir tiek...






Papildyta:

Eglynus netrukus pakeičia mišrių lapuočių miškai, o dar po kiek laiko pro senoviškus vartus įžengiame į senąjį Amerongen parką. Parkas jau seniai sulaukėjęs ir dabar tvarkomas kaip miškas, bet dar išlikę plačios bukų alėjos, šiuo metų laiku nuklotos po kojom šiugždančiais vario spalvos lapais.









Netrukus prieiname Zuylestein dvaro parką. Čia irgi karaliauja ruduo...










Papildyta:
Parko alėja netrukus mus atveda iki Zuylestein pilies sodo, bet pačios pilies dar nelabai matyti, tik namelis pakraštyje, kuriame kažkas gyvena.



Dar po kelių minučių prieinam ir pilį – deja, ji aptverta aukšta mūro siena, pamatyti nelabai yra ką





Na ką, tada žygiuojam toliau, link Amerongen miestelio ir pilies.. Gerai, kad turim maršruto aprašymą, nes pagal kelio ženklus sunkoka būtų susigaudyti, į kurią pusę eiti

Labai laukiu toliau, idomu! Kazi jei grybu pasirinkus... Ar neprisistatytu koks pareigunas? Ech, cia man nostalgija Lietuvai ir grybavimui uzpludo

Visko gali būt, juk nacionalinis parkas... Kad praeinantys olandai nesuprastų, ką čia veikiat, tai faktas

Po gerų 20 minučių pasiekiame Amerongen ir iškart sukame prie pilies. Į jos teritoriją galima įeiti nemokamai, bet norint apžiūrėti sodą, reikės nusipirkti bilietą vidiniame kiemelyje. Pilies vidų galima aplankyti tik organizuotos ekskursijos metu, jos vyksta kelis kartus per dieną. Na o mes ketinam tiesiog pasidairyti aplinkui. Vandens apsupta pilis tikrai įspūdinga. Ji pastatyta dar XIII a., žemėlapiuose minima nuo XVI a., keletą kartų sugriauta ir perstatyta, tarnavusi kaip namai ir tvirtovė keletui Olandijos aristokratų šeimų. Šiuo metu Amerongen pilis priklauso Olandijos pilių fondui.

Perėję grakštų tiltelį su arkomis, pro plačius aukštus išorinius vartus einame link pilies.











Erdvus vidinis kiemas, vienoje jo pusėje – pilies rūmai, kitoje – buvusios arklidės, dabar čia įsikūręs ofisas ir kavinukė.










Papildyta:
Kiemą ir pilies rūmus jungia dviaukštis skulptūromis padabintas tiltelis:





Į vidų eiti neketinam, o ir pavėlavom jau turbūt, nes artėja penkta valanda. Taigi sukamės, tuo pačiu keliu grįžtam prie vartų ir einam į kitoje kanalo pusėje įsikūrusį pilies sodą.










Papildyta:
Šalia medinio pakeliamojo tilto pamatome nedidelę lentelę - ten parašyta, kad norint apžiūrėti sodą, reikia turėti bilietą ir jį parodyti, jei pilies darbuotojai paprašytų. Mes tik dabar susigaudėm, kad bilietas reikalingas ne tik pilies viduje, bet ir sode, ir aišku, jo neturėjom Grįžti į pilies kiemą nesinorėjo, o ir laiko nebebuvo, bet ir po sodą vaikščioti be bilieto nesmagu... Todėl tik trumpai pasidairėm, giliau net nelindom, nors sodas didžiulis ir gražus, tikrai vertas ilgesnės viešnagės. Teks kada kitąkart sugrįžti, galbūt vasarą...

Išėję iš pilies teritorijos, pasižvalgom į netoliese esančią Amerongen miestelio bažnyčią, ir tęsiam savo maršrutą.



Takelis veda pilį juosiančio kanalo pakrante, taigi turime dar vieną proga pasigėrėti šia įspūdinga pilimi.













Netrukus mūsų takelis suka į šoną, bet man labai maga pasižiūrėti į pilį iš kitos, neparadinės pusės. Laiko jau nedaug, netrukus pradės temti, taigi, palikusi MB su kuprinėmis ant suoliuko, beveik bėgte pasileidžiu takeliu palei kanalą, pasižiūrėti, kas ten už posūkio (pilis apsupta vandens iš visų keturių pusių). Pasirodo, nieko labai ypatingo, na bet dabar bent jau smalsumas nebekamuos...



Jau nebe taip skubėdama grįžtu atgal, ir keliaujam toliau.




Papildyta:
Paliekame Amerongen miestelį ir jį dominuojančią bažnyčią:





O mūsų takelis vingiuoja miško pakraščiu, palei užliejamas pievas Žemojo Reino pakrantėje. Netrukus prieiname apžvalgos aikštelę, įrengtą neaukštos kalvelės viršūnėje.





Nuo čia atsiveria gražūs vaizdai į paprastą, bet mielą olandišką peizažą.







Užpelkėjusios pievos pakraščiu grįžtam į Elst.


Papildyta:


Štai ir vėjo malūnas, šalia kurio pasistatėme mašiną. Žygis beveik baigtas – pačiu laiku, nes kojos jau šiek tiek pavargo



Visai netoli nuo tikrojo malūno galima pamatyti ir dekoratyvinių – šio sodo šeimininkas juos čia pat pašiūrėje gamina ir, spėju, pardavinėja. Jei turėtume didesnį sodą, gal būtume ir susigundę Dabar gi tik iš tolo pasigrožėjome spalvingais žaisliniais malūnėliais ir grįžome prie savo mašiniuko. Nuėjom šiandien daugiau nei 14 km, nuovargis jau truputį prie žemės lenkia, bet smagu buvo. Su didžiausiu malonumu uždėsime dar vieną paukščiuką gražiausių Olandijos maršrutų sąraše. Gerai, kad knygoje jų dar daug liko

Šįkart norėčiau jums pristatyti Amsterdamo šviesos šventę – Amsterdam Light Festival

Ši šviesos šventė Amsterdame organizuojama pirmąkart. (Tiesa, jau tris metus iš eilės vykdavo panašaus tipo renginiai, tik mažesnės apimties.) Tamsiausiuoju metų laiku Amsterdamą papuošė įvairiose vietose miesto centre išsidėsčiusios šviesos skulptūros. Vienos blyksi ir pulsuoja, kitos nuolat keičia spalvas, dar kitos reaguoja į spalvotus objektus, o kai kurios net ir kalbasi tarpusavyje Sutemus reginys tikrai puikus. Prie kiekvieno objekto budi festivalio darbuotojai (atpažįstami iš ant krūtinės kabančių elektros lempučių , paaiškina, kas ir kaip, nukreipia, pasako, į kurią pusę eiti. Kas 15 minučių vyksta organizuotos ekskursijos, jų metu praeinama maršrutu nuo vieno "šviesos tako" krašto iki kito, pakeliui papasakojama apie skulptūras ir jų paskirtį. Viskas puikiai organizuota, jauku ir įdomu. Gaila, mes turėjom labai mažai laiko, vėlai vakare po darbo atlėkę, ir tesuspėjom gal tik pusę skulptūrų aplankyti. Bet tai, ką pamatėm, buvo įspūdinga.





Šis ažūrinis metalinis „kiaušinis“ nuolat keitė spalvas, ir vis apsisiausdavo rūku, kuris išsisklaidydavo taip pat greitai, kaip ir atsirasdavo.













Žybsinti ir pulsuojanti geometrinė abstrakcija netoli Waterlooplein. Fotografuoti tą šviesų kaleidoskopą yra labai sunku, reikėtų filmuoti, kad atsiskleistų visas gražumas....


Papildyta:
Spalvingais šviesos burbulais pasidabinęs Botanikos sodas – Hortis. (Pastatas - kitoje kanalo pusėje, o kol laukėm, kada "paukščiukas išskris", kanalu praplaukė garlaivis, ir va toks keistas efektas gavosi pirmojoje nuotraukoje )





Sekanti šviesos instaliacija yra kažkaip susijusi su energijos taupymu, tačiau tamsoje skaityti informacinę lentelę patingėjau, labiau magėjo į „lemputes“ pasižiūrėti









Ši Hortis sodelyje stovinti skulptūra ypatinga tuo, kad reaguoja į spalvas – kokios spalvos plastikinis objektas bus priartintas prie vieno iš daugelio daviklių, tokią spalvą skulptūrą ir įgaus. Vaikams buvo labai smagu žaisti su tais spalvotais objektais, kuriuos dalino aplink vaikštantys festivalio darbuotojai, na o fotografams buvo gražaus darbelio, mėginant suspėti pagauti norimą skulptūros spalvą, kol ji vėl nepasikeitė, kažkuriam išdykėliui panorėjus








Papildyta:

Bene smagiausia festivalio atrakcija - šviesos skulptūros Wertheim parke. Parke visiškai tamsu, šviečia tik skulptūros – kai nusprendžia šviesti, nes kartais jos tiesiog užgęsta ir reikia laukti kelias minutes, kol vėl nušvis. O tada skulptūros ne tik mirksi, blyksi ir keičia spalvas, bet ir "kalbasi" tarpusavyje – iš visų pusių sklinda grumėjimas, murmėjimas, burbuliavimas ir ūžimas, ir neilgai trukus apima jausmas, kad aplink tave iš tiesų vyksta pokalbis tau nesuprantama kalba















Gaila, bet tuo mūsų pažintis su šiųmetiniu Šviesos festivaliu ir baigėsi, nes nebeturėjome laiko apžiūrėti likusias skuptūras, kurių dar nemažai yra Belieka tikėtis, kad šis renginys taps nauja Amsterdamo tradicija, ir galėsime vėl jį aplankyti kitąmet

Pabaigai – dar keletas naktinio Amsterdamo vaizdelių

(Jau kaip pykau ant to sunkvežimio... kaip sustojo vidury tiltelio, taip ir stovėjo Matyt, labai norėjo būti įamžintas mano nuotraukoje )






Papildyta:




Čia ką tik pravažiavo tramvajus – vaiduoklis



O čia vėlgi garlaivis kanale pasimaišė (ne, vanduo neužšalęs, taip tik atrodo )



Pakeliamasis tiltas prie Ermitažo muziejaus (na kuo ne Sankt Peterburgas? Ir Ermitažas, ir pakeliami tiltai - viskas yra )

ojei, kaip gražu
įsivaizduoju, kaip gyvai efektingai atrodo, jei jau nuotraukos tokios gražios

išties - fantastiniai vaizdai
Jurzole, dėkui, kad daliniesi tais vaizdais su visais.